MARIJA ANTANAVIČIŪTĖ

Bėgantys dalgio ašmenimis: etiudai apie lietuvybės išlikimą

Žurnalistas: [...] Dar prieš 1968-uosius esat sakęs: „Aš myliu Ameriką.“

James Baldwin: Dar ir seniau. Aš vis dar myliu, bet tas jausmas yra iš esmės kitoks. Manau, apsimesti, kad nemylim savo šalies, yra tolygu dvasinei tragedijai. Galima nepritarti, gali tekti prievarta ją palikti, gali visą gyvenimą tekti tokioje kovoje ir pragyventi, ir visgi nemanau, kad galima pabėgti. Nėra kur kitur eiti – neišrausi savo šaknų ir nepasodinsi jų kur nors kitur. Bent jau ne per vieną gyvenimą, arba net jei ir persodini, tu labai tiksliai suvoki, ką tai reiškia, žinodamas, kad tikrosios šaknys yra kitur.[1]

Į darbą neskubu, batai lėtai kaukši tai į asfaltą, tai į grindinio akmenis ar dideles šaligatvio plokštes. Žmonės greit, rodos, patylomis skuba užimti kėdes prie stalų biuruose, savo rytinio starto pozicijas. Kiek iš jų gyvena toje kovoje, ištremti ar ištrėmę patys save? O kiek iš jų nešiojasi užspaustą dvasinę tragediją, nes neturi šalies, nes užaugo ir šaknis išleido vazonėliuose? Bet tai – ne jų kaltė, ne jų pasirinkimas, tai tik neišvengiama šiandienos realybė. Juk ne visiems pasisekė augti ir žydėti ten, kur buvo pasodinti: dalis jų nepraleido pakankamai laiko vienoj šaly, kad galėtų ją mylėti, daliai jų tenka rinkti skirtingų šalių telefono kodus, kai skambina seneliams.

Klausausi „The Paris Review“ naujos tinklalaidės Jameso Baldwino interviu, duoto dar 1984 metais dviejuose miestuose – Paryžiuje ir jo tuometiniuose namuose Prancūzijoje, St Paul de Vence. Deja, įrašas neišliko, tad aktorius tinklalaidėje kiek įmanydamas mėgdžioja Baldwino akcentą. Susimuliuotas interviu apie tai, kaip tikrųjų savo šaknų neįmanoma susimuliuoti.

Žurnalistas: Esate sakęs: „Amerika iš esmės nėra pasikeitusi.“ Ar pasikeitėte jūs?

James Baldwin: Tam tikru atžvilgiu pasikeičiau būtent todėl, kad Amerika nepasikeitė. Tam tikra prasme buvau priverstas pasikeisti. Prieš daugelį metų dar turėjau tam tikrų lūkesčių savo šalies atžvilgiu, bet dabar žinau, kad jų nebeturiu.

Pavydžiu Amerikai jos neįtikėtinos savivokos, jos mito, sugebėjimo keistis išlaikant tęstinumą, ne tiek amerikietiškąją svajonę, kiek namų – tvirtovės – mitą. Pavydžiu Amerikos studijų, American studies, disciplinos, kurioje akademikai nagrinėja besikeičiantį amerikietiškumą socialinėje tikrovėje: tyrinėdami skirtingus kontekstus, mediumus, netgi disciplinas, jie vėl ir vėl bando sugauti tą nesugaunamą ir nuolat besikeičiančią tautiškumo šmėklą. Pavydžiu neįtikėtino pasitikėjimo savimi, kuris greičiausiai yra šalies dydžio, karinės galios, istorijos pasekmė.

Kad ir mes turėtume tokį pasitikėjimą, kad nebijotume gyventi tautinį gyvenimą, nesistengdami jo pritempti prie kažkokio idealo. O kad pas mus būtų lietuviškumo studijos! Kad atsisėstų antropologai ir pasvarstytų, ką reiškia būti lietuviu Norvegijoj, Kupiškyje, Vašingtone ar Šnipiškėse.

Bet prieš tai, žinoma, reikia atsikratyti lūkesčių. Baldwinas norėjo ir tikėjosi, kad šalis taps geresnė, kad išspręs rasės ir seksualinės orientacijos klausimus, – ir liko nusivylęs. Lietuvą apėmusi panaši liga: lūkesčių per daug, tikimės atitikti kažkokį išsvajotą lietuvybės idealą, vėl pasiekti tuos tris milijonus – bet neišvengiamai nusiviliam, diena iš dienos. Šalis, turinti millennial, tūkstantmečio kartos, kompleksą, nuolat lygina save su kitais (ar netgi su savimi – praeityje) ir išgyvena, kad nieko nepasiekė. Šis nuolatinis nusivylimas iš esmės yra save išpildanti pranašystė: baimė prišaukia tai, ko bijoma, žmonės, bijantys skurdo, niekada nesijaus pakankamai turtingi, bijantys tapti kvailiais – pakankamai protingi. Ir tautos, bijančios išnykti, niekada negalės suteikti savo gyventojams gerovės.

Aš irgi užimu savo rytinio starto vietą prie stalo ir žinau, kad niekas kitas už mane negali nuspręsti, ar esu lietuvė, ar gryna, ar tikra. Lietuvybė yra tai, kas yra, o ne tai, kaip galėtų būti. Geriausias būdas išlikti – gyventi, kaip gyvenasi, ir skirti bent 2 % biudžeto gynybai.

*

Nemažai kino kūrėjų pastaraisiais metais ėmėsi dirbtinio intelekto tematikos ir mokslinės fantastikos žanro kaip tinkamos terpės klausimams apie žmogiškumą apsvarstyti. Galima išskirti filmus „Ji“ (2013), „Ex Machina“ (2014), serialą „Vakarų pasaulis“ (2016–2017) ir, žinoma, „Bėgantį skustuvo ašmenimis 2049“ (2017). Pirmasis bėgiko ašmenimis filmas kalbėjo apie prisiminimus ir jų autentiškumą, antrasis imasi daug sudėtingesnės politinės problematikos.

„Bėgantis skustuvo ašmenimis“

Artėjant link filmo pabaigos, replikantų pasipriešinimo vadė Freiza verbuodama agentą K į savo gretas sako: nieko nėra žmogiškesnio, nei pasiaukoti dėl teisingo tikslo. Dekartas atsisakė mylimosios dėl vaiko saugumo ir gyvybės, replikantų kūrėjo Volaso žodžiais, tai jam kainavo „viską“. Agentas K filmo pabaigoje miršta, paaukojęs gyvybę, kad išgelbėtų Dekartą. „Kas aš tau?“ – klausia šis, atvežtas susipažinti su dukra, lyg tikėdamasis, kad aukojamasi tik tikintis kažko mainais, tik norint grįžtamojo ryšio. „Tau viskas gerai?“ – klausia agento K. Šis klausimų išvengia ir suklumpa ant laiptų. Aš, kaip žiūrovė, tą mirtį priėmiau kaip žmogaus mirtį – sukeltą sąmoningo ir laisvo pasirinkimo aukotis dėl bendro tikslo.

J. R. R. Tolkienas yra sakęs, kad tikrasis „Žiedų valdovo“ herojus yra ne išrinktasis žiedo nešėjas Frodas, o jo bendrakeleivis Semas: jį labiausiai transformuoja, pakeičia žiedo nešimas. Nereikia būti išrinktuoju, kad rastum ir įgyvendintum savo žmogiškumą. „Visada žinojau, kad esi ypatingas“, – agentą K tikina jo holograminė mylimoji, šiam svarstant tikimybę, kad yra gimęs, o ne sukurtas. Nereikia būti išrinktuoju, kad būtum ypatingas. Visi sąžiningi ir skrupulingi valstybės tarnautojai, ne tik Seimo nariai, visos moterys, atidavusios gyvenimą genijams, ne tik patys genijai, yra ypatingi.

Kas šiandien yra lietuviškasis herojus, modernusis partizanas? Kas yra naujieji vanagai ir tigrai? Visų pirma – ne tie, kurie nori būti ypatingi, gryni lietuviai, vieninteliai tokie, vieninteliai tikri partizanų ainiai ir tokiu savo noru atima teisę būti lietuviu tūkstančiams kitų, kurių tėvai ir seneliai galbūt ir buvo stribai. „Stribo dukra“ – laido įžeidimus protestuotojai, žūtbūt norintys Vyčio Lukiškių aikštėje. Tikri herojai, naujieji vanagai – jie glaudžia stribų vaikus prie krūtinės ir diskutuoja, kaip kartu būtų galima kurti šalį. Tikri lietuviai – jie pasirenka būti tokie, pasirenka kurti gerovę visiems, nesvarbu, kurioje pusėje kovojo jų tėvai.

Ne grynesnis lietuviškumas, kalbos saugojimas ar lyg iš molio nukrėstas Vytis vidury aikštės, bet kasdieninis nematomas heroizmas, pasirinkimas tikėti savo šalimi, pasirinkimas dirbti jai – tai yra tautos išlikimo bilietas.

*

Neseniai važiuojant autobusu įlipo vyras ir pradėjo kalbėti su bendrakeleiviais – ir kalbėdamas visą laiką juokėsi. Su šalia jo sėdinčia vyresne moterimi buvome vienintelės bent kiek kreipiančios dėmesį į išsišokėlį, pertraukusį tylų ryto snūdą. Jis mums parodė nuotraukas, kuriose nusifotografavęs su visokiomis trečiarūšėmis įžymybėmis, televizijoje dažnai matomais – ar matytais – veidais. Išlipdami mes vienas kitam ir visiems aplinkiniams palinkėjome geros dienos, lyg būtume draugai, lyg metai iš metų kartu būtume važinėję tuo pačiu autobusu.

Įvykis, sutrikdantis kasdienybės masyvą – nepažįstamas keistuolis, sugedęs traukinys, avarija prieš pat autobuso nosį, kavinėje sudužęs puodelis, – akimirksniu sukuria neapčiuopiamą bendriją iš pavienių žmonių. Veiksmas, įsišaknijęs realybėje, sukuria bendruomenę: tam tikra prasme mus visus sukūrė Sąjūdis, mus sukūrė tam tikri įvykiai – žūtys Sausio 13-ąją, tankai, pilnos ligoninės. Įvykis, kuris staiga mums leidžia suvokti vienam kito buvimą, suvokti vienam kitą kaip moralines ir politines esybes, kaip turinčius sprendimo galią, pasirinkimo laisvę, teisę skirtis vienam nuo kito. Mums, kaip tautai, reikia daugiau sugedusių traukinių ir avarijų, skandalų ir socialinių judėjimų – įvykių, per kuriuos galėtume apibrėžti bendrą politinės atskaitomybės ir tam tikros politinės etikos ribą, įvykių, kurie leistų matyti, kaip kartu kuriame geresnes institucijas, socialinę gerovę, viešąsias erdves, kuriuose visi vienodai galime dalyvauti.

Tai nėra institucijų, bendros kultūros ar sklandžios lietuvių kalbos klausimas. Turinys nėra esminis dalykas: kasdienis tautinio kostiumo vilkėjimas nepadės suvokti vienam kito buvimo vienoje bendruomenėje, nepadės suprasti, kad atsakomybė už kitą bendruomenės narį kyla iš bendro siekio gyventi kartu – ar net tiesiog išgyventi.

Dažnai pasaulio pilietybės ir žmogaus teisių aktyvistai yra kaltinami idealizmu ir naivumu, bet lygiai tuo pačiu galima apkaltinti ir nostalgiškus tautinės lietuvybės puoselėtojus. Nekreipti dėmesio į žmones, gyvenančius šalyje, į jų poreikius, ar tai būtų imigrantas iš Gruzijos ar translytis asmuo, naiviai tikintis, kad tie žmonės ir jų gyvenimai kažkaip išnyks ar susitvarkys savaime, – tai irgi yra idealizmas. Kad išliktume, yra būtinas realizmas: reikia kurti gyvenimą, kad visiems būtų suteiktos galimybės oriai dalyvauti valstybės valdyme, o jau Dievas pasirūpins, kad kalbėtume lietuviškai.



[1]  Jamesas Baldwinas (1924–1987) – amerikiečių rašytojas, viešai komentavęs rasės, seksualinės orientacijos ir kitas socialines problemas. Interviu ištraukos paimtos iš „The Paris Review“ 1984 metų pirmojo numerio, jis taip pat prieinamas trečiajame šio žurnalo tinklalaidės epizode.

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.