MARIJA ANTANAVIČIŪTĖ

Tiesos jausmas, pelkėtas ir apgaulingas

Vienatvė nėra gėdinga. Greičiau atvirkščiai – keliaudama ar gerdama alų viena jaučiuosi labiausiai moterimi, labiausiai nepriklausoma. Bet dabar, palikdama kino salę, gailiuosi, kad atėjau viena. Išėjus į lauką pasitinka drungna pusės vienuolikos prieblanda. Taip norisi aptarti filmą, kuris, deja, nelabai patiko, nors daug tikėjausi. Norisi griebt kokį prašalaitį ir išpilt viską jam. Nusivylimas toks keistas dalykas, jei tik leidiesi jo vedama, gali lengvai nuklysti tolyn nuo autobusų stotelės, visai į priešingą pusę, – tolyn nuo namų.

Prieš žiūrėdama Juliano Barneso knygos „Pabaigos jausmas“ ekranizaciją, nusprendžiau darsyk perskaityti romaną. Pabaiga netenkino, norėjosi piktai sviesti knygą į kambario kampą, bet tuštumos jausmą nešiojausi dar keletą dienų, vis grįždama prie Tonio Vebsterio gyvenimo. Lydėjo ir baimė – jos filmui nepasisekė perteikti, – kad visą gyvenimą sau pasakojau vis tą pačią istoriją, kuri yra taip toli nuo tikrosios. Baimė, kad tas naratyvas, kurį susikūriau suverdama prisiminimus ir kuriuo po to įtikėjau kaip vienintele tiesa, tapo visa, ko esu verta. O gal ir dar daugiau – kad net neegzistuoja ta tikroji gyvenimo istorija, jos likučiai nubyra į kitų gyvenimus ir lieka ten, kaip trupiniai po sofa, kur agresyvi siurblio galva jau nebepasiekia.

Barneso herojui tenka galimybė išgirsti savo istoriją, pasakojamą kitų balsais. Tonis Vebsteris, pensininkas, netikėtai priverstas grįžti į jaunystės prisiminimus, buvusios merginos mamai testamentu palikus jam vaikystės draugo dienoraštį. Tonis jau buvo beveik pamiršęs, kad kadaise tas draugas, Adrianas Finas, galima sakyti, nuviliojo jo merginą Veroniką – tą pačią, kurios mama neužmiršo jo testamente. Režisierius Riteshas Batra sukarikatūrina Tonio senatvę, paversdamas jį senu niurzga, nesisveikinančiu su paštininku ir nenusimanančiu apie technologijas. Filmas ne tik pasiduoda senatvės ir senamadiškumo stereotipams, bet ir paverčia Tonio kasdienybę sentimentų kratiniu. Šablonai neišvengiamai įspraudžia filmo pabaigą į lėkštoką herojaus kelionės atomazgą – jis pradeda labiau gerbti artimuosius ir nepažįstamuosius, prisiimti atsakomybę už jų gyvenimą ir išlįsti iš susireikšminimo kiauto. Bet knygos prasminiai akcentai buvo visai ne ten ir netinkamoje vietoje sudėti kirčiai tik erzina ir verčia galvoti, ar tik režisierius nebus užsigriebęs kiek daugiau, nei sugeba aprėpti.

Tonis Vebsteris gyvena neišvengiamose laiko bėgsmo srovėse: jose keičiasi santykiai, atsiminimai, išnyksta ir atsiranda žmonės. Laikas silpnina ir taip trapų santykį su praeitimi, su mergina, kuri jam beveik nieko nereiškė, silpnina tą atsakomybės už kitus jausmą: laikas pastūmėja išmesti žmones iš gyvenimo. Filmas, atvirkščiai, sustiprina Tonio ir jo buvusios merginos Veronikos santykį per jo, kaip fotoaparatų pardavėjo, profesiją, taip tik užgoždamas subtilesnius laiko ir atsakomybės niuansus. Veronikos mama ponia Ford irgi tampa savo pačios šaržu: kokete, akimis šaudančia į jaunesnius dukros draugus. Atrodytų, Tonis lyg ir turėjo numanyti, kur link viskas pasisuks… bet ar tikrai turėjo?

Lengva jausti atsakomybę už kitų gyvenimus, kai saitai yra tvirti, o jeigu ne? Jeigu priežasties ir pasekmės ryšys yra silpnas ir sunku atsekti žodį ar veiksmą, kuris galėjo sąlygoti savižudybę, sugriauti kitų gyvenimus, pastūmėti griebtis smurto. Tonis vis atsiprašinėja nuvargusios Veronikos, gerai nežinodamas už ką, tik nujausdamas, jog tai, kas atsitiko – kad ir kas tai būtų – yra jo kaltė. Bet tas priežastinis ryšys toks silpnas, kad nekyla ranka suversti kaltę sutrikusiam Toniui.

Knygoje ir pats Tonis Vebsteris susipranta: tarp to, kaip mes prisimename praeitį, ir to, kokią ją prisimena kiti, yra didžiulis – dažniausiai vienaip ar kitaip tragiškas – tarpas. Tonis gali ištrinti žmones iš savo praeities, gali pats vienas keisti savo istoriją, išsirinkti atsiminimus ir įvykius, kurie jam atrodo svarbūs, ir leisti kitiems – nesvarbiems – iškristi pro rėčio skylutes. Gali įtikėti radęs vieną vienintelę tiesą ir likti aklas savo vaidmeniui, kurį jis vaidina kitų žmonių gyvenimuose.

Gyvenimo istorija, ta, kurią pasakojo sau Tonis, – kurią pati sau pasakoju, – juda ir keičiasi, panašiai kaip ledynai slenka metams bėgant. Ilgainiui ir tą istoriją imu pasakoti kitaip, ankstesni draugai jau nebevadinami vardais, o tampa tiesiog pažįstamais, paryškinu geriausias dalis ir nutyliu ne tokias įspūdingas. Ilgainiui ta istorija tampa kaip feisbuko srautas – matau tik tai, kas patinka, visa kita nutylima, kol galiausiai išnyksta.

 

 

Atsakomybė ne visada yra tiesioginė. Žodis, žvilgsnis ar mostas gali paleisti nesustabdomus laiko mechanizmus, procesus, kuriais prisidedam prie kitų gyvenimų, net to nenorėdami.

„Tai tu niekaip nesupranti, ar ne?“ – Veronika vis klausia Tonio Vebsterio. Aš nežinau, ar jis apskritai ką nors galų gale suprato.

Žvelgiu į savo buvusio vaikino veidą ir žinau – aš irgi niekada iki galo nesuprasiu. Vėliau sakysiu – puikiai praleidau laiką, smagu susitikti po tiek metų, bet tiesa ta, kad aš niekada nežinosiu, kokius istorijos procesus paleidau jo gyvenime, kai jame atsiradau. Aš gerai nežinau, galiu tik numanyti, ką jis pakeitė manajame. Kažką tikrai pakeitė – kiekvienas susitikimas ateina netikėtai, kaip vėjo gūsis, pilnas nežinomų gėlių kvapo, mirusios, bet ne nužudytos iš pasalų meilės kvapo. Ir visgi greičiausiai tai nieko neturi bendra su meile ar jausmais, tai ne sentimentai santykiui, o labiau mano pačios prisiminimai, kokia buvau iki jį sutikdama ir kokia – vėl likusi viena. Dar daug metų į priekį mes susitiksim, vakarieniausim ir gersim vyną, apkalbinėsim tuometinius savo partnerius, niekada net neužsimindami apie buvusius jausmus vieno kitam ar intymumą, lyg to net nebūtų buvę.

O kur dar tie vyrai, taip ir netapę vaikinais ar partneriais, pasilikę pirmo pasimatymo ribose ar net nenuėję taip toli: tie, kuriuos sutikau vaikščiodama po kalnus, miegodama svetinguose „Couchsurfing“ namuose, tie, kuriuos priėmiau į savo namus nakvynei, kuriuos bučiavau, nors nederėjo, ir kurių nebučiavau – nors turėjau. Kai kuriems aš liksiu tik prašalaitė, ta, kuri pabėgo, kurios nepavyko sugriebti, kurios veido vis negali prisiminti, kuri kvepėjo skaniai, ar ta, kuri savyje nešiojasi neišsipildžiusią jų laimę. Ir kaskart vėl susitikusi su jais ar po trumpo sterilaus pokalbio socialiniuose tinkluose suvokiu, kad turiu gerbti savo vaidmenį jų gyvenimuose, tą mitologiją, kurią jie susikūrė apie mus ar apie save pačius, – galbūt tai juos nuves gyventi pilnesnio gyvenimo, kaip mano buvęs vaikinas, dabar sėdintis prieš mane, paskatino mane.

Kadras iš filmo „Pabaigos jausmas“

Kadras iš filmo „Pabaigos jausmas“

Mintyse svarstau, ar nereikėtų išsiruošti į piligriminį žygį kaip Jimo Jarmuscho filme „Sulaužytos gėlės“ Billo Murray personažas – aplankyti savo buvusiųjų. Bet gal dar ne laikas, gal dar daugiau sukaupsiu per ateinančius dešimtmečius, žygis bus ilgesnis.

Visa ta minia, kurios didelės dalies turbūt nepažįstu ir neatsimenu, visi jie rašo mano istoriją ir aš niekada nesuprasiu – nei kaip, nei kada. Iliuzija, kad visiškai kontroliuoju savo tapatybę ir savivoką, yra viliojanti, bet ji ir lieka iliuzija. Greičiausiai viskas vyksta Vikipedijos principu: bet kas, susijęs su manimi, – o kartais ir ne visai susijęs, – gali redaguoti mano biografiją. Aš nežinau, ar turiu teisę juos sustabdyti.

 

 

Kiek guodžia žinojimas, kad dabar, kai viską galima sužinoti suvedus tinkamus žodžius į paieškos langelį, kai jau nebėra nepažintos vietos visame žemės paviršiuje, – žemėlapis ištyrinėtas iki žemės krašto, – sugebėjimas būti nustebintiems, sugebėjimas atrasti kažką nauja dar nėra prarastas. Tik tas naujumas ir pažinimas dažniausiai yra išvirkščias ir ateina iš vidaus, o ne iš pasaulio. Kaip knygoje „Danielis Deronda“ rašo George Eliot, „mūsų viduje dar yra daug neištyrinėtos žemės, kurios nederėtų pamiršti aiškinant mūsų vėjus ir audras“.

Nepažinta ir neištyrinėta žemė plyti prisiminimuose ir lūkesčiuose. Kitaip nei gaublys, ši teritorija yra beribė. Tonis Vebsteris manė, kad jo istorija baigėsi, kad ji nesikeis, jį lydėjo pabaigos jausmas: „Ne, ne paties gyvenimo, bet kažko kito: prie bet kokio tikėtinumo, kad kas nors gali tame gyvenime pasikeisti, pabaigos.“ Būtent dėl to, kad gyvename kitų prisiminimuose, ta daugiamatė egzistencija gali padaryti gyvenimą beribį bet kurią akimirką.

Pastaruoju metu filosofijos ir psichologijos skaitinius stengiuosi priimti kaip žemėlapius tai savo neištyrinėtai žemei atrasti. Ir visgi gyvenimo kasdiena niekada nėra nei tokia sterili, nei tokia kvapą gniaužianti, kaip iš manęs tikisi knygos, – labiau kažkas per vidurį.

Robertas Macfarlane’as knygoje „Sąmonės kalnai: nuostabos istorija“, svarstydamas, kodėl žmonės taip žavisi kalnais, lygina kelionių realybę su žemėlapio paprastumu:

 

Bet žemėlapis niekada negali atkartoti pačios žemės. Dažnai skaitydami žemėlapius mes susiviliojame atsikąsti daugiau, nei pajėgiame sukramtyti. Namie planuojame maršrutus per vietoves, kurios realybėje būna padengtos skandinančiomis pelkėmis, kelius siekiančiais viržiais ar storu sniego sluoksniu užklotomis aštriomis nuolaužomis. Peizažai primena mums apie ribotą žemėlapių galią. [...] Žemėlapiai nefiksuoja laiko – tik erdvę. Jie visiškai nepripažįsta nuolatinio peizažo judėjimo – kaip jis nuolat save vis iš naujo perkuria.

 

Panašus yra ir kasdienybės bei filosofijos santykis: filosofija mums leidžia suprasti save dabartyje, pažymėti kryželiu žemėlapyje vietą, kur dabar esam, – bet ne visada leidžia numatyti ar suprasti, kad reikia pasukti atgal, kad kelias neišeinamas, užsnigtas ar kad keliautojas tiesiog labai pavargęs. Net ir Tonis Vebsteris prisimena panašų jaunystės nerimą: „Tai buvo viena iš mūsų baimių: kad gyvenimas pasirodys esąs ne toks kaip Literatūra.“ Mama ir mane bandė apsaugoti, vis kartodama: Marija, gyvenimas niekada nebus toks kaip knygose.

Ir tikrai – jis geresnis nei daugelis knygų. Diena iš dienos, dažnai toks pats ir neįkvepiantis. Bet yra būdas apsisaugoti nuo to pabaigos jausmo: įvesti laiko ir patirties matmenį į kiekvieną idėją, užpildyti kasdienybę žmonėmis, kvapais, literatūra ir muzika. Tiesa, kurią bandom atrasti filosofiniu metodu, yra apgaulinga: ji dažnai pamiršta būtent tai, kas užpildo žemėlapius, – žmones ir laiką.

Labai sunku sugriebti savo žodžių ir veiksmų pasekmes, jos nubėga kitų žmonių gyvenimais kitaip, nei norėtųsi, kitaip, nei planuota. Tas nenumatytų pasekmių jausmas yra svarbus, nes ilgainiui jis leis susitaikyti su tuo, kad gyvenimo istorija nėra iki galo mano nuosavybė. Nuostaba, kylanti leidžiantis kitiems vesti mane per neatrastas savo tapatybės plėnis, gali užpildyti sterilų ir plokščią žemėlapį.

Mano tiesa – mano žemėlapis – niekada nebus baigtinė, pilna, asmeniška, privati. Ji niekada nebus visiškai racionali, nes kasdien ištinka pelkės, nes atsiminimai užplūsta pūgom ir užsninga, sustabdo tą mechanizmą, kuris turėtų mus privesti prie to vieno vienintelio trumpiausio kelio žemėlapyje. Tai yra gražu ir žmogiška, tokios pelkėtos tiesos yra vertos virsti istorijomis.

  

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.