MARIJA ANTANAVIČIŪTĖ

Politinio tamsumo piktžolės

 

Ar baltų kultūra yra mirties kultūra, – nors šioji pergyveno daug kitų, trumpiau egzistavusių, kultūrų, – drąsus ir didelių tyrimų reikalaujantis klausimas. Bet tokia prielaida remiasi Andrius Martinkus straipsnyje „Politinės rusofobijos erškėčiai“ („Š. A.“, VIII.4), nuspręsdamas, kad posovietinis „neoliberalizmo“ pasirinkimas (vietoj rankos tiesimo Rusijai) buvo tolygu savižudybei ir savidestrukciniam mirties troškimui. Bet, man rodos, mirties išvengta. Juk argi gyvenimas po Rusijos sparnu – ko Lietuva išvengė pasukusi demokratiniu keliu – nebūtų tikroji mirtis?

Martinkaus tekste neapykantos srutomis apipilami neoliberalizmas, rusofobija ir kabutėmis aplipintas elitas. Ši trejybė stovi kaip atpirkimo ožys, kaltas dėl visų modernių (ar, tiksliau, posovietinių) politinių ir socialinių problemų ir klystkelių Lietuvoje. Visgi niekas labiau neišduoda autoriaus nepagarbos skaitytojams kaip nepagrįstas svaidymasis abstrakcijomis, tokiomis kaip neoliberalizmas. Patarimas skaitytojui – jei nesuprantate, kodėl pavartotas vienas ar kitas terminas ar ką jis reiškia, tai nebūtinai yra jūsų neišprusimo ženklas. Kartais autorius taip tiesiog lopo logines ar istorines teksto spragas.

Visgi turbūt esminis klausimas, kuris kelia nerimą Martinkui, – kodėl lietuviai emigruoja? Autoriaus nuomone, dėl to kaltas ne sovietmetis ar su juo susijusios problemos („ne todėl, kad sovietmetis atpratino mus gyventi laisvėje“), bet prisijungimas prie pasaulinės „neoliberalios“ ekonomikos. Svarbu pasakyti, jog ta ekonomika, – kad ir ką tiksliai autorius turėjo mintyje, – yra įgyvendinama skirtingu mastu skirtingose šalyse ir jos įrankiai nuolat kinta ir tobulėja nuo pat praėjusio amžiaus aštuntojo dešimtmečio.

Bet ar Lietuvos elitas – kad ir kas priklausytų tam elitui – tikrai taip įsikibęs tariamo neoliberalizmo? Kaltinimas nepagrįstas jau vien dėl to, kad Lietuvai nebuvo taikyta jokių didesnių tarptautinio neoliberalizmo įrankių: nei Pasaulio banko ir Tarptautinio valiutos fondo struktūrinio reguliavimo paskolų, kurios ne itin sėkmingai atvėrė Afrikos bei Pietų Amerikos rinkas, nei radikalios privatizacijos – sveikatos apsauga, švietimas ir esminės infrastruktūros vis dar yra valstybės nuosavybė (pvz., „Lietuvos geležinkeliai“ ar „Lietuvos energija“). Juolab kad tarptautinės institucijos pačios pamatė neoliberalizmo ydas ir šiandieniniai ekonominiai įrankiai yra daug labiau orientuoti į bendruomenės pastangas, tarpininkaujant nevyriausybinėms organizacijoms*. Neoliberalizmas savo gryna forma mažai kur egzistuoja – ir Lietuva (deja?) yra gryno ekonominio neoliberalizmo paraštėse. Ar turėtų būti, ar tai yra tinkama pasaulinės ekonomikos struktūra – jau kitas klausimas. Nepaisant to, visame tekste taip ir nėra jokio konkretaus pavyzdžio, ką gi reiškia ta neoliberali ekonomika Lietuvoje ir kokie jos aspektai tiesiogiai prisideda prie emigracijos mastų.

Toliau nepagrįstai demonizuodamas Vakarų valstybių bloką, prie kurio Lietuva prisijungė tapdama ES ir NATO nare, autorius kritikuoja Lietuvos paramą NATO ir atskirų Vakarų Europos šalių pajėgoms „Irako, Libijos, Sirijos valstybių sugriovime ir kituose tarptautiniuose nusikaltimuose“. Trys kariniai konfliktai vyko labai skirtingomis istorinėmis sąlygomis, o ir Vakarų valstybės juose dalyvavo dėl skirtingų priežasčių ir skirtingais būdais. Iš trijų tik Irako atvejis dėl tarptautinių nusikaltimų yra svarstomas Tarptautiniame Baudžiamajame Teisme. Išankstiniai tyrimo (vykstančio nuo 2006 metų) rezultatai rodo menką tikimybę bent kiek tvirtesniu pagrindu pradėti teismo procesą. Vakarų šalių intervencija į Libiją buvo pagrįsta Tarptautinio Baudžiamojo Teismo sprendimu, kad šalyje vykdomi karo nusikaltimai. NATO operacijos nesėkmė neturi nieko bendra su tuo, ar sprendimas įsiveržti buvo teisėtas ar ne. Galiausiai Nepriklausoma tarptautinė komisija dėl Kosovo padarė išvadas, kad įsiveržimas į buvusią Jugoslavijos teritoriją buvo nelegalus, bet teisėtas, t. y. NATO veiksmai buvo etiški ir moralūs, nes siekė sustabdyti etnines skerdynes Kosove**, nors ir teisiškai klaidingi. Todėl nelabai aišku, apie kuriuos Vakarų valstybių bloko nusikaltimus Martinkus kalba.

Martinkus taip pat teigia esant koreliaciją tarp pabėgėlių iš Sirijos bei Libijos ir emigracijos iš Lietuvos. Būtent – koreliaciją, kitaip sakant, sutapimą, bet ne priežastinį ryšį. Emigracija iš Lietuvos buvo ryški nuo pat prisijungimo prie Europos Sąjungos, t. y. dar prieš karą Libijoje 2011 metais ir Sirijoje, kur pilietinis karas prasidėjo taip pat maždaug 2011 metais. Juolab kad Lietuvos prisidėjimas prie Libijos ir Sirijos yra niekinis: Sirijoje dalyvavo vos vienas lietuvis stebėtojas, o Libijoje Lietuvos kariai nedalyvavo visai***.

Bet Martinkaus tekste visi sudėtingi procesai sumetami į vieną krūvą, siekiant išpūsti lietuvių tautą ištikusios tragedijos mastą: nesvarbu, kokia yra realybė ir istoriniai faktai, – svarbiausia suvokti, kad tai tas neįvardintas elitas klydo, o tikrasis Lietuvos kelias slypi Rusijos pašonėje. Autorius gailisi, kad mes kartu su Rusija nešventėme „bendros lietuvių ir rusų tautų pergalės“ prieš komunizmą. Tik nežinau, ar Rusija ką nors laimėjo: autoritarinio režimo pasekmės – šalis skendi skurde, narkotikų ir ŽIV krizėje, o nuolatiniai pilietinių ir politinių laisvių varžymai tampa kasdienybe. Lietuva ir Rusija nuėjo labai skirtingais keliais, ir turime dėkoti žmonėms, kovojusiems už Lietuvą ir dariusiems sprendimus 1989–1992 metais, kad nenuėjome kartu su Rusija.

Argumentas didele dalimi yra antivalstybiškas, savo esme neigiantis Lietuvos, kaip valstybės, gebėjimą daryti nepriklausomus sprendimus, daryti klaidas ir priimti istorinę realybę. Tai reiškia ir sprendimą priklausyti Europos Sąjungai, kuri vienareikšmiškai gerina Lietuvos gyventojų gyvenimo sąlygas, suteikia prielaidas ir netgi užtikrina politines laisves ir teises. Autorius visiškai ignoruoja galimybę Lietuvai būti demokratine ir politiškai liberalia valstybe, t. y. valstybe, kur piliečiai gali rinktis savo gyvenimą, net jei tai reikštų emigruoti. Emigracija galbūt ir yra šios laisvės kaina, bet ta kaina nėra per didelė – ypač jei alternatyva yra Rusijos ar Baltarusijos stiliaus autoritariniai režimai, kaip lyg ir bando teigti Martinkus. Rinktis Rusijos modelį ar nepagrįstai grėsmingą neoliberalizmą yra analitiškai ir praktiškai neteisinga. Tai yra netikra skirtis, ignoruojanti demokratijos vertę ir naudą.

Martinkus griebiasi dar vieno šiaudo – moralinės ir dvasinės viršenybės. Rusijos tauta yra bent jau dvasiškai viršesnė, o Lietuvą kartu su neoliberalia Europa ir JAV yra pakirtęs moralinis vėžys. „Lietuva yra sunkus dvasinis ligonis“, – teigia Martinkus. Šis teiginys man primena vieną iš propagandinių Sovietų Sąjungos įrankių: siekiant paslėpti ir pateisinti Sovietų Sąjungos gyventojų materialinį skurdą, buvo kuriamas „supuvusių Vakarų“ įvaizdis – esą Vakarai yra dvasiškai skurdesni už Sovietų Sąjungą. Bet ar šalys gali būti mažiau ar daugiau dvasingos? Kuo pasireiškia tas dvasingumas? Ar brutalus Rusijos režimas, nepagrįstai įkalinantis ir kankinantis už politines laisves kovojančius piliečius, yra išties toks jau dvasingas? Kodėl valstybė apskritai turi būti dvasinga? Ji turi būti laisva ir suteikti piliečiams galimybes prisidėti prie demokratinio valstybės valdymo bei sudaryti sąlygas pasirinkti norimą gyvenimo būdą. Būtent demokratija ir politinis liberalizmas yra tikrasis dvasingumas valstybiniu lygmeniu, o ne populistiniai gestai Bažnyčiai ar nereikalinga tautos auka – tūkstančiams skurstant, o saujai oligarchų ir mafijos vadeivų mėgaujantis prabangiu gyvenimu.

Ir galiausiai – kitaip nei teigia Martinkus, Dievas pergalės prieš komunizmą nedovanojo. Jis padėjo žmonėms išlikti, bet žmonės iškovojo pergalę. Dievas suteikė žmonėms stiprybės ir tikėjimo, bet žmonės patys darė tuos sprendimus. O sugebėjimas kreipti valstybės likimą demokratiniu keliu yra laisvės, o ne dvasingumo išraiška.

Sunku nepasiduoti neva dvasingiems argumentams, dvelkiantiems nostalgija tvirtai Rusijos letenai. Kita vertus, galbūt laikas išrasti atsvarą kaltinimams rusofobija? Liberalfobija? Tai galėtų būti naujas terminas apibūdinti žmonėms, išpučiantiems liberalizmo ar neoliberalizmo grėsmes bei kiekvieną politinę ir ekonominę problemą kabinantiems neoliberalizmui. Skaitytojai neturėtų pasiduoti tokiems istoriškai netiksliems ir intelektualiai netvirtiems argumentams. Laisvė – ką Martinkus turbūt vėl klaidingai vadintų neoliberalizmu – yra galimybė skaityti tokius straipsnius. Bet taip pat galimybė ir pasirinkti, kokią nuomonę apie juos susidarysime.

 

* Tarptautinio valiutos fondo skelbti straipsniai apie neoliberalizmo pasekmes ir besikeičiančią fondo strategiją: „Neoliberalism: Oversold?“, http://www.imf.org/external/pubs/ft/fandd/2016/06/ostry.htm; „IMF Survey: Evolution Not Revolution: Rethinking Policy at the IMF“, http://www.imf.org/en/News/Articles/2015/09/28/04/53/sopol060216a.

** Independent International Commission on Kosovo, Kosovo Report: Conflict, International Response, Lessons Learned, Oxford: Oxford University Press, 2000, p. 4.

*** Krašto apsaugos ministerijos pateikti faktiniai duomenys apie Lietuvos karių dalyvavimą tarptautinėse operacijose, http://kam.lt/download/36925/informacinis%20lapas%20apie%20tarptautines%20misijas%20lietuviskai.pdf.

 

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.