Grubiai nusiplaukite rankas
Mykolas Sauka. Grubiai. Apsakymai. V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2015. 124 p.
Neseniai teko vienam užsieniečiui draugui pasakoti apie spaudos draudimo laikotarpį Lietuvoje, apie slaptas spaustuves, knygnešius ir daraktorių mokyklas. Lietuviškos knygos, kaip kadaise visoje Europoje prieš išrandant spausdintą raštą, buvo brangios ir šventos. Panašiai kaip duona, knyga lietuvių kultūroje tebėra sakrali. Suvyniotas į skepetas knygas daraktoriai nešiodavosi paslėpę užantyje ir liesdavo tik gerai nusiplovę rankas.
Mykolas Sauka įvadiniuose pirmosios savo knygos „Grubiai“ puslapiuose rekomenduoja kruopščiai nusiplauti rankas. Tačiau šis įspėjimas yra labiau medicininio nei sakralaus pobūdžio: knygos skaitymas yra pavojingas dalykas ir skaitytojas turi būti pasiruošęs plikomis rankomis imti grynas ir tiesmukas emocijas, išgyvenimus ir patirtis. Viršelyje autorius įspėja tuos, „kurie ruošiasi paimti šią knygelę plikomis rankomis“. Autorius implikuoja, kad skaitytojams reikės drąsos ir ryžto – išsilavinusi jauna auditorija juk dažnai užkimba už tokių iššūkių. Šis įspėjimas tvoksteli arogancija, tačiau apsakymų rinkinys iš esmės yra brutalus jauno kūrėjo būklės tyrimas, todėl skaitytojas išties turi būti pasiryžęs susidoroti su dar neapdirbtu ir neištreniruotu kūrybiniu talentu – tiek autoriaus, tiek veikėjų. Kita vertus, Rašytojų sąjungos rengiamas „Pirmosios knygos“ konkursas gali palikti gilų randą rašytojo karjeroje. Vieniems tai tramplinas, kitiems – akmuo po kaklu ar vienintelės penkiolika minučių šlovės. Taigi, gali būti, kad pačiam Mykolui Saukai prireikė drąsos jame dalyvauti. Norint toliau rašyti turbūt jos reikės dar daugiau.
Sauka gana išmintingai pasitelkia trumposios prozos žanrą, greičiausiai nujausdamas, kad jauno rašytojo pastangos parašyti didįjį romaną gali baigtis tragikomiškai. Trumpuose apsakymuose, kartais neviršijančiuose kelių puslapių, atsiskleidžia autoriaus stiprybė – kalbinė žaismė ir gebėjimas laiku sustoti, neperpildant teksto nereikalingomis siužeto vingrybėmis ir aprašymais. Ir tikrai – knyga visų pirma yra juokinga. Ne erlickiškai, bet labiau parulskiškai („Valio! Didis džiaugsmas, kad štai vėl pavyko taip pigiai nusipirkti bilietus ir nenukristi. Ir vėl prasmukome“, „.lt“; „Su statulomis yra viena didelė problema, pamaniau sau: kad ir kaip statai, vis tiek kažkam jos turi atsukti užpakalį“, „Regėjimas“).
Pagrindiniai apsakymų veikėjai – jauni rašytojai, poetai, skulptoriai. Čia būtų galima apkaltinti autorių gana siaura literatūrine pasaulėžiūra ir tematika. Kita vertus, jaunam rašytojui paprasčiausia rašyti apie tai, ką jis geriausiai pažįsta, apie aplinką, kurioje gyvena, apie tą pirmą realybę, su kuria susiduria kasryt išlipęs iš lovos. Nemažai jaunų autorių eina ta pačia vaga, čia būtų galima paminėti Unės Kaunaitės knygas ir Gabijos Grušaitės romaną „Neišsipildymas“. Tokia laikysena nėra klaidinga ar smerktina, tai tiesiog esminis (bet nebūtinas) žingsnis pakeliui į literatūrinę brandą.
Jaunas kūrėjas rašo apie tai, ką geriausiai pažįsta, – „Grubiai“ yra jauno menininko būklės analizė. Autorius interviu „Kultūrpoliui“ sako, kad knyga skirta jauniems, jo bendraamžiams. Ką reiškia būti jaunu kūrėju Lietuvoje? Vieta čia svarbi, nes ne tik lietuviškas nacionalinis charakteris yra kelių apsakymų motyvas („.lt“), bet ir lietuviškas kultūrinis kontekstas bei kalbos klišės neišvengiamai geografiškai įrėmina veikėjus. („Nelemti kelininkai nesugeba užlopyti“ – vien šiame trumpame sakinyje užminuota didelė nuolat besiskundžiančio ir nepatenkinto lietuviško charakterio bomba. Arba: „Jei nori pakeisti žmonių mąstymą, turi užaugti nauja karta“ – kritiškumas sau kaip tautai tampa ir kliše, ir ironijos įrankiu.)
Nors ironija yra pagrindinė knygos nuotaika, tarp eilučių prasiskverbia egzistencinis bejėgiškumas. Galbūt autorius tenorėjo prajuokinti skaitytoją, bet apsakymuose galima užčiuopti ir gilesnius prasmės bei išgyvenimų klodus. Herojai tarsi įspausti į siužetus ir nelabai turi galimybės rinktis: „Apreiškimo“ herojus neturi kito pasirinkimo ir yra priverstas išvysti savo uošvės nuogybę. Arba „Kalbos pamokėlėje“ Ksiuša nebeturi kur sėstis ir atsidavusi likimui prisideda prie nusenusio profesoriaus, taip pasmerkdama save neišvengiamai interakcijai. Desperacija iškyla kaip esminė jauno kūrėjo būklė, kaip virvelė, surišanti visus apsakymus: žurnalistai nežiūri į jį rimtai („Prieš ir po“), inteligentiškas nepraktiškumas trikdo kasdienybę („Let’s string on“, „Grubiai“), visuomenė apskritai mažai kreipia dėmesio („Penki epizodai iš dailininko kasdienybės“), galiausiai jo tyko nuolatinė konkurencija ir grėsmė tapti bedarbiu („Regėjimas“). O kur dar jaunatviškas naivios ambicijos spaudimas nuolat tobulėti ir stumtis į priekį („Galiausiai toks rašinėjimas virsta manija, o baisiausia – kad kaip negalėjau geriau, taip ir negaliu“).
Kuriantys žmonės yra vagys ir savanaudžiai, drėbteli Sauka minėtame interviu. (Galėčiau pridurti – o knygnešiai buvo kontrabandininkai, tad nieko nuostabaus, nusikaltimai ir literatūra eina koja kojon.) Čia jau nebe jaunojo Verterio kančios, ne romantiškas kūrėjas, nuo kalno žvelgiantis į rūką. Kūrėjas Saukos apsakymuose yra komiškai gudrus, praktiškas, bet nelabai gerai žinantis, kas laukia ateityje ar kaip išlikti dabartyje. Nors apsakymuose juntama lengva panika, ji netampa neviltimi ar visišku pasidavimu: jaunas žmogus visa tai priima kaip duotybę ir iš visų jėgų stumiasi į priekį. Jis savikritiškas ir kritiškas kitiems, bet kartu nesibodi šaipytis iš savęs – tai gyvenimą ir tekstą padaro daug lengvesnį. Panašų išrišimą galima rasti ir Kafkos „Pilyje“: nors visa aplinka lyg ir veikia prieš matininką K., kurdama ciklines, nesibaigiančias pinkles, jis, siekdamas savo sielos išganymo, vis stumiasi į priekį, nors ir mažais žingsneliais. Šitame Sizifo meet’e, apie kurį Sauka įspėja viršelyje, pats jauno kūrėjo tipažas yra Sizifas, ritinantis savo kūrybos akmenį į kalną, nuo kurio visuomenė ir pati postmodernybė vis nustumia tą akmenį į papėdę.
Knygos recenzijoje žurnale „Metai“ Elžbieta Banytė kaltina autorių nebranda ir vulgarumu. Kaltinti nebranda kiek nesąžininga – juk tai pirmoji autoriaus knyga, akivaizdu, kad ji nebus brandi ir greičiausiai pats autorius jei nesigėdys, tai bent jau bandys atsiriboti nuo jos ateityje. Kita vertus, kaltinimas vulgarumu turi pagrindo. Nemanau, kad recenzentė būtų iš esmės prieš tam tikrų tropų ir vaizdinių naudojimą – nuolatinį pornografijos ar įklotų minėjimą ir panašiai. Tokie vaizdiniai nėra savaime neskoningi ar smerktini. Ši vulgarumo kritika nenusileidžia iš nekalto, tyro ir išpuoselėto aukštosios kultūros bokšto. Grubi ir vulgari estetika yra tiesiog pabodusi. Kiekviename rašymui skirtame tinklalapyje apstu pradedančiųjų, kurie kalba apie įklotus ir pornografiją, taip norėdami įrodyti savo emancipaciją ir maištą prieš kanoną. Niekam nereikia nieko įrodyti. Bet pirmiausia reikia pateisinti. Ir aš nežinau, kaip pateisinti dramą „Auksinio lotoso paslaptis“, sudarytą iš pornografinių filmų pavadinimų (šiuo atveju nėra svarbu, ar tie filmai yra realūs, ar tėra meninė fikcija). Būtų įdomu, jei jie bent jau sudarytų darnų paveikslą ar siužetą, o ne nepatogiai ir dirbtinai būtų sumesti vieni prie kitų.
„Grubiai“ yra jaunos literatūros indikatorius. Šiam amžiui daug prasmės nereikia, jos nebėra iš kur pasisemti ir jauni kūrėjai išgyvena sekliuose bei efemeriškuose prasmės kloduose, apkaustyti humoro apsaugais. Lietuvių literatūra, kadaise įaugusi į apsamanojusią žemę, ima laisvintis ir bėgti. Saukos apsakymai įveda modernias kūrėjo patirtis į literatūrinį kontekstą ir tos patirtys yra kokybiškai, nors ir grubiai nukaltos. Jei tai būtų gladiatorių kova, nykštį kelčiau į viršų, bet antrąsyk autorius nebeišsisuks: yra gyvenimas (skaityti: temos) ir už kūrybos. „Grubiai“ vos vos paliečia tą kiek tragišką trintį tarp kūrėjo ambicijų ir supaprastinančio, nuprasminančio pasaulio. Atsiduoti tam tragizmui ir kasdienybei – su humoru ar be jo – yra daug didesnis iššūkis, reikalaujantis kūrybinės brandos. Bet autorius yra pakeliui į tą brandą – sėkmės jam.
Pabaigoje trumpas ruošinukas tiems, kurie neperskaito tekstų iki galo, o gyvena tik išvadomis ir pabaigomis, tikėdamiesi rasti glaustas santraukas ir taip palengvinti skaitymo naštą: knyga ne šventa, rankų prieš skaitydami „Grubiai“ nesiplaukite, bet šis Sizifas padės risti savąjį akmenį.
