LiteratūraProza

Šis tas apie Joną Žiežirbą

POVILAS ŠKLĖRIUS Norint išsiaiškinti, kaip Kovo 11-ąją praleido Jonas Žiežirba, pirmiausia reikia šį tą papasakoti apie jį patį, paaiškinti, kas jis toks, ką veikia, kaip ir kuo gyvena. Visų pirma, mūsų dėmesį patraukia jo pavardė. Žiežirba. Kodėl Žiežirba?

Ruduo atneš, žiema iškęs, pavasaris išneš

RIMANTAS ŽILEVIČIUS Pamatęs sode besidraikančius raganos plaukus, pasišoviau pamatyti žiežulą. Šventai tikėjau išvysti senę, apmuturiavusią šaliku stagarais nuėjusį smakrą, persimetusią odinį maišą nedorėliams sugrūsti. Tariausi esąs gerutis, bet ką gali žinoti su tom vydragom. Apsirikusi nusigabens miško trobelėn, kur geležiniame garde čirškinti atpenimi pypliai.

Iš sodo bendrijos nario užrašų

STASYS JUREVIČIUS Pabaiga. Pradžia Nr. 15 Taip baigiasi tėvų era, prasideda vaikų vaikelių, parazitų parazitėlių metai. Iki šiol buvome susidūrę su kaimynais, kurie dar bandė būti lyg ir žmonėmis arba bent jais dėtis. Tačiau atėjo nauja karta, dažnai neišsaugojusi jokio žmogaus dvasios pavidalo. Tai maždaug keturiasdešimtmečiai, ne kartą sėdėję kalėjimuose ir kitokius gyvenimo universitetus baigę.

Iš sodo bendrijos nario užrašų

STASYS JUREVIČIUS Tęsinys. Pradžia Nr. 15 Ir šiaip nepėsčias kaimynas iš dešinės. Jam vis per maža žemės: nors ir atsargiai, vis mėgina sukti sklypų ribos liniją į mūsų pusę, o visu frontu sėkmingai veržiasi į kitų kaimynų valdas, mat anie kitur turi dar bene du sodus ir šiuo rūpintis tiesiog nespėja. Tad kodėl jiems nepadėjus? Ir padeda: perdaro savo sklypo…

Iš sodo bendrijos nario užrašų

STASYS JUREVIČIUS Gal ir velnias mus nunešė į tą sodą – būtent į tą, o ne į kokį nors kitą. Žmona daug metų vis geidavo įsigyti sodą: girdi, ir atgaiva, ir vasarą šiokia tokia materialinė nauda. Aš spyriojausi. Tačiau kiek gali spyriotis? Tiesiog nevyriška. Tad vieną dieną pasidaviau – sutikau. Ir iš tiesų, jei išdrįstume prisipažinti: visa kur tie vyrai…

Kluks

ROSANA LUKAUSKAITĖ – Ar mes – kiaulės? – Ja ja!.. Popiet mama paprašė, na, gerai jau, liepė sutvarkyti namus ir pakloti lovą svečių kambaryje, nes vakare apsilankys ir liks visai nakčiai kiaulė. – Mes turime svečių kambarį? – nusistebėjau. – Tai svetainė, mieloji… – A, – ironiškai vyptelėjau.

Kaip buvau nukryžiuotas (trenktas)

JONAS VAICEKAUSKAS Žvyrkelis kilo į kalniuką išsiriesdamas jauno pušynėlio pakraščiu. Baigiant pasiekti aukštumėlę, medžiams praretėjus, pakraštyje pasimatydavo senas, pakrypęs kryžius. Pirmuosius kartus pro jį važiuojant, pavėluotai ir netikėtai, tarsi stebindamas kitoje pusėje pasirodydavo namas. Čerpių stogas buvo lyg per arti ir per žemai, nes kelias su posūkiu už kalvelės tuoj leidosi žemyn, taikydamas į tilčiuką.

Eksponentės

LAIMA PETRAUSKIENĖ Gyvenimas keičiasi ir keičiasi, nesustabdomai keičiasi. Kartais į gera, kartais į bloga, o kartais ir vienaip, ir kitaip iškart. Vargšas žmogau, dėl to esi sutrikęs, nes nenusprendi, kaip tuos pokyčius apibūdinti, ir nežinai, ar iš to juoktis, ar dėl to verkti.

Palangos kurhauze vieną smagų vakarą…

ASTRIDA PETRAITYTĖ – Užpuolė kaip maitvanagiai Profesorių, – Salės balse virpėjo nuoskauda, bet akys žybsėjo karingai. – Arba–arba! Jei neatsisakysiąs romano su studente, – ji vyptelėjo, atmesdama tą subendravardiklinimą, visa švytinčio veido rūstybe tvirtindama: tai jums ne eilinis profesoriaus flirtukas su adoruojančia studenčioke, tai – didelio žmogaus, praaugusio visas niekingas žemiškąsias konvencijas, Didžioji Meilė jai, Vienintelei, – tada turėsiąs atsisakyti…

Tylinti moteris

RASA JESKELEVIČIENĖ Neskamba varpai, negaudžia varinės dūdos, nekaukia prie būdos pririštas šuo. Katė kaip kasdien guli prie pietinės namo sienos, saulės atokaitoje. Vėjas varsto neužrakintas lauko duris. Kambarį apleidžia gyvybės kvapas, langų stiklai praranda permatomą spindesį. Neišjungtas patefonas suka vinilo plokštelę, automatiškai vis grįžta į pradžią ir kartoja tą patį bliuzą, kiekvieną kartą vis liūdniau.