ROLANDAS KAUŠAS Apniukęs rytas žiūri pro virtuvės langą. Ten senyvo amžiaus moteris sėdi prie mažo staliuko, abiem delnais apglėbusi karštos arbatos puodelį. Ir žiūri laukan. Taip jie kurį laiką žvelgia viens į kitą. Moteris atsargiai prineša garuojantį puodelį prie lūpų.

PETRAS RAKŠTIKAS Rytas išbėrė į tvenkinį gulbių karolius, įsmeigė apverstą liepą, namą, Meškauskį, plūdę ir laukia, kol ši pasiners.

RAMUNĖ DAMBRAUSKAITĖ Šioje istorijoje eisim aplink meilės istoriją, nes jos siužeto beveik nėra. Čia yra nesiužetiškos akimirkos, tik šiek tiek tylokos (tos gerosios akimirkos – tylokos), bet kitas pasakytų, kad gan melodingos, kurių metu nekalba niekas, kas yra žmogus

ERNESTAS NOREIKA Kai neturiu ką veikti, dažniausiai vaikštau degančių bambukų sode. Jie dega ir spragsi kaip prievartaujamos boružių vilkstinės, o tu eini per liepsnyną ir buku žvilgsniu gainioji neprinokusias pandas, kurios dar tik ieško savo spalvos. Viskas tik bambukai ir neprinokimas.

KĘSTUTIS NAVAKAS Apraibę miestai, krantai, į kuriuos neatsimuša jūra, betoniniai kiliai, lietaus burės, nesunkiai nupučiamos vėjo, užpučiamos kaip žvakės, nestabilios, bet kokios.

AISTĖ KILTINAVIČIŪTĖ Mano pirmoji meilė, kaip ir dera kartos, užaugintos auklių, pusgaminių ir „Nintendo“, atstovei, buvo virtuali. Nesupraskite neteisingai. Lulu, laimei, nepasivadinau, nors tada nežinojau, kokias konotacijas perša šis žodis

VIDAS POŠKUS – Apšildami nurinkime uogas šioje vietoje, – tarė tėvas, kai iš siauro vieškeliuko pasukome kairėn – į dar siauresnį žolėmis apžėlusį provėžotą kelelį. Šis vingiavo kalneliu žemyn – viename šone augo tankokas jaunas pušynas, kitame už kelių medžių plytėjo laukas.

KAROLINA ŠIAULYTĖ Pagaliau baigėsi amžinasis įšalas. Džiugu, kad tariama įšalo amžinybė truko tris mėnesius – sezoninės taisyklės nepažeistos. Na, nors įšalo amžinybė paerzino kovą jautruolį, pabarstydama netikėtų sniego pleiskanų

MARIUS RAUBA Šiandien man sukanka keturiasdešimt šešeri. Į darbą nevažiavau šiaip, sąmoningai, dėl protesto, dar šiek tiek dėl tinginystės ir gailesčio – mūsų direktorius yra ligotas žmogus, kurį norisi palikti ramybėje.

INGA GLEBOVA Rytais, kai aplink dar gana tylu, po langais pasigirsta drebantis balsas – baba Niura šaukia kaimynę Lizą – nori, kad ta išlįstų ir drauge apsuktų kelis ratus aplink daugiabutį.