Vienu lietimu

AISTĖ KISARAUSKAITĖ

Bet namai minkštėjo nuo karščio kaip vaškas. Kiekvieną gatvę, rodės, galėjai pasukti sau norima linkme, nulipdyti reikiamą balkoną pokalbiams tamsoje. Atmintinai išmokome, kada kurioje gatvės pusėje krinta šešėlis. Moterų rankinėse išdžiūvo blakstienų tušas. Nagų lakas. Pažadai sau. Ilgi sijonai reiškė skudurą, limpantį prie kojų. Santana lankėsi beveik kiekviename bute, ypač vakarais, kurie nė kiek neatvėsdavo. Ypač naktimis, kurios nė kiek neatvėsdavo. Gal kur nesilankė, bet ištisai mirko kartu – sriūbčiojo degtinę, skaitė „Šių laikų lietuvių romaną“. Ir dienos buvo. Buvo romanai.

– Mums nieko neišeis, – paruoštos tavo frazės gulė kaip šaligatvio plytelės. Labai tvarkingai. Sutikau iš karto. Tik paklausiau, kur dingo jausmai.

– Niekada jų nebuvo.

Tai tau ne nagų lakas, kad išdžiūtų. Net ne telefono numeris. Jausmų nebuvo. Va tokia buvo ta vasara. Dėl karščio, aišku, visi stengėsi ir liestis vienas prie kito kuo mažiau, seksą bandė pakeisti draugyste. Tu bandei.

– Likime tik draugai. Žinau, kas priešingu atveju atsitiks. Bus tau blogai. Man blogai. Skiriamės, kol dar laikas. Draugai – mažiausiai kainuos. Pigus sprendimas. Beveik nieko nekainuos, – kartojai.

Mane palikai. Bendru susitarimu. Niekada nebesiliesti.

– Kažin, kas būna po to, kai žmonės išsiskiria?

Kai žmonės išsiskiria, jie ramiai eina į vakarėlį kartu. Nes jau galima, yra tik draugai, tada nebereikia slėptis, galvoti, kaip naktį apsikabinti, kad nebūtų per karšta.

– Prisėsk, ką gersi?

Galima sėdėti greta. Gerti iš atskirų taurių. Iš vienos taurės. Kai tave kas nors palieka, gali tik pritarti. Mes išsiskyrėme vakar. Kai tave palieka, staiga prisimeni visus, kurie tave paliko. Kai taip išsiskiri – bendru susitarimu, niekada nieko nebebūni palikusi. Palieka tik tave. Ir, žinoma, niekas niekada nebūna tavęs mylėjęs. Todėl gali skambinti kam tik nori ir visai nebaisu. Nieko baisaus atsitikti negali, nes niekas nėra manęs mylėjęs. Niekada. Ir paskambini. Labai saugu. Nieko nekainuoja.

– Pašokti? – klausia Santana.

– Truputį problema pašokti ir nesiliesti.

Tau viskas pavyksta.

– Gali ramiai gerti, parnešim, jei būsi labai girta, – juokiesi. Ir aš geriu sau. Ir šoku sau. Kodėl ne. Nesvarbu, kad pakeli ant rankų ir apsuki. Kai nėra jausmų, galva irgi apsisukti negali. Nebent nuo vyno. Apsisuka, aišku. Na ir kas. Gi nuo vyno.

– Kokie švelnūs tavo plaukai, – tyliai ištari.

Iš kur žinai, nepaglostęs? Matyt, atsimeni, sakau sau. Dar yra truputis vyno. Dar yra truputis svarbių pokalbių, žinių, juoko. Juokiamės. Kažkas netyčia liečia mano koją. Tu lieti. Netyčia, tikrai tikrai. Tada gal ir namo laikas. Ir pagaliau į nuosavus namus. Kai esi išsiskyręs su kuo nors, niekas nieko nelydi. Tik šiaip mums pakeliui. Iš tiesų pakeliui! Ir einame. Nesiliesdami, bet kalbamės. Kažką gi vis tiek kalbamės. Kažką juokiamės. Visą kelią. Vakaras karštas, tamsoje namai, asfaltas kaip minkštas vaškas. Atrodo, kad gali suformuoti, ką panorėjęs, nulipdyti reikiamą balkoną pokalbiams, gatvės posūkį, kokį nori posūkį. Laiptinės durys įkaitusios nuo vasaros, kažin, kaip atsidarysi, pamąstau. O viskas lydosi, tirpsta, durys varva ant laiptelių, slysta ištisi gabalai.

Ir tu vienu lietimu lėtai lėtai vedi už rankos mane į balkoną.

Bet aš jau esu paskambinusi.

– Jei nepasirodysi per dešimt minučių, nebeįleisiu, – sakai.

Vėluoju. Lauki. Daug, visada vėluoju. Užmiršusi. Išsiblaškiusi. Mes seniai nesimatėm. Mes turėjom seniai apie daug ką pakalbėt. Daug lauki. Vakarienė. Vynas. Jaučiu, kaip man skauda tavo laukimą.

– Ką naujo parašei?

Daug degtinės, visada su tavimi daug degtinės. Ant gretimos kėdės ją sriūbčioja Santana.

– Matei, koks mano bute balkonas? – klausi. – Praeitą kartą turbūt nepastebėjai?

Nepastebėjau. Daug ko nepastebėjau. Pažadų sau. O tu – kad mano rankinėje išdžiūvo blakstienų tušas.

– Vaizdai, karštis, daugybė vaizdų, kuriuos parašiau per tą laiką.

– Taip, mes seniai nesimatėm.

– Kažin, kokie būna nauji vaizdai? Nematyti? Neliesti.

– Prisėsk, ką gersi? – klausi.

Ir aš geriu sau. Tu groji sau, man, tavo žemas pragertas balsas toks pat. Gula tvarkingai, kaip šaligatvio plytelės.

– Atsimenu, – sakau. Dar truputis vyno. Dar truputis svarbių pokalbių, žinių, juoko. Juokiamės. Netyčia nelieti mano kojos. Tik žiūri, kaip aš esu atėjusi.

– Kaip gerai, kad mes likome tik draugai. Praeitą kartą. Nesugadinome visko prisilietimais, – kartoji. Ne kartą man sakai. Jaučiu, kaip tau skauda, kai sakai. Skauda, kai juokiesi.

– Gali ramiai gerti, iškviesiu taksi, jei būsi labai girta, – juokiesi. Kažką nesijuoki.

Vakaras karštas, tamsoje namai, asfaltas kaip minkštas vaškas. Atrodo, kad gali suformuoti, ką panorėjęs, nulipdyti reikiamą vaizdą, gatvės posūkį, kokį nori posūkį. Gal ir namo laikas. Į nuosavus namus. Kai esi neprisilietęs su kuo nors, niekas nieko nelydi. Švinta. Vaizdas lydosi, tirpsta, durys varva ant laiptelių, slysta ištisi gabalai. Kažin, kur dingo taksi?  Pasilenkiu atsisveikinti – bučinys, paprastasis, tas, kuris tik tradicija.

– Kažin, kas būna po to, kai žmonės išsiskiria?

– Kokie švelnūs tavo plaukai, – tyliai ištari.

Vienu lietimu lėtai lėtai glostai man nugarą, kaklą, pečius, plaukus. Laukia taksi. Suprantu, kad jei dar kada man paskambinsi, teks eiti su tavimi į balkoną parūkyti.

Paskambini:

– Jau esu.

Vėluoju. Lauki. Daug, visada vėluoju. Kažin, kiek kartų tu manęs laukei, apsimesdamas, kad dirbi? Kaip visada taikliai groja Santana. Tai aš visada pasakau kažką ne pagal temą. Kažin, kiek mano tekstų suplėšei, net neskaitęs? Kodėl mes pykomės? Sakydavai:

– Neturiu laiko būti tik draugas.

Man neturėjai, aš neturėjau kažko kito. Mano jausmų nebuvo? Nebuvo tik taip karšta, buvo žiema, buvo jausmai. Kažin, ko mums trūksta, kai ištariame:

– Likime tik draugai. Niekada nesiliesti, – tai aš taip pasakiau. Aš, ne tu. Sakydavau ne kartą. Nesutikai niekada. Gal todėl niekada nėjai su manim į vakarėlį. Negėrei su manimi. Žiūriu, kaip nuo karščio tirpsta gatvė, visa kaip iš vaško, bet kuriame fasade gali nulipdyti balkoną pokalbiui. Žiūri, kaip aš prieinu:

– Prisėsk, ką gersi?

Vėl galime sėdėti greta. Mes seniai nesimatėm. Mes turėjom seniai apie daug ką pakalbėt. Mūsų, mes nebuvom, buvau aš, buvai tu, aš, tu. Aš, tu. Atskirti kableliais, atskirti siena, aš visuomet girdėjau, kaip tu vaikštai gretimame kambaryje. Dirbom kartu. Buvome draugai. Girdėjau, kaip tu įsimyli. Tu girdėjai, kaip aš tamsoje tau paduodu raktus. Mes buvome visada. Kontoroje tos sienos tokios plonos – kaip iš popieriaus. Daug tekstų iš jo sukūrėme.

– Man išdžiūsta dažai, kai tu išeini.

– Likome su juo draugai, – atsakau.

– Mes su ja nebesusitinkame, – sakai. Paruoštos mūsų frazės gula kaip šaligatvio plytelės. Labai tvarkingai. Tik paklausiau, kur dingo jausmai. Jai. Ne man. Labai saugu. Nieko nekainuoja.

– Kažin, kas būna po to, kai žmonės išsiskiria?

– Sveika įsimylėti, – kuris iš mūsų tai sako?

Įsimylėdavome, kad turėtume popieriaus, kad turėtume ką rašyti vienas kitam. Matyt, atsimeni, sakau sau.

– Su tavo pagalba galėčiau aprašyti balkoną, – ištari labai atsargiai, kad nesuklysčiau, neatskirčiau kableliais. Aš sutinku iš karto.

– Parūkom, – atsakau.

Tu lėtai lėtai vienu lietimu už rankos vedi mane į tą balkoną. Jis kvepia šviežiais dažais. Kokie būna nauji žodžiai? Negirdėti. Vakarėjant dangus lydosi, teka žemyn stogų atšvaitai. Visada esi paskambinęs. Net žiemą nebuvo sienų, už kurių galėtum vaikščioti. Pasislėpti.

Niekada neleiskite savo mylimiesiems kažkam paskambinti, net jei jie turi teisę į tą vienintelį skambutį, ypač jei juos paliekate.