Kitoks, daug platesnis pasaulis

GENOVAITĖ BONČKUTĖ

Kai Sajus mane pamatė pirmą kartą, per bendrabučio kaimyną ėmė siuntinėti meilės laiškus. Tai buvo Philo Collinso dainų tekstai, kuriuos jis, klausydamasis kasečių, bandė versti iš anglų kalbos. Kai mes pirmą kartą išėjome pasivaikščioti, jis pareiškė:

– Bučiuokimės!

Aš įsižeidžiau dėl tokio tiesmukumo ir atsisakiau. Taip atsisakinėdavau visada, bet Sajus labai norėjo draugauti. Kur buvę, kur nebuvę, mes jau ir sėdėdavome vienas pas kitą, tikriau, gulėdavome spyruoklinėje bendrabučio lovoje ir kalbėdavomės aplinkui vaikštant kambario draugams. Dažniausiai jis man pasakodavo fizikos ir filosofijos teorijas, kurios jam buvo tikrasis gyvenimas, ir prieš mane vėrėsi begalinės žmogaus minties erdvės.

Sajus, mano pirmoji meilė, ir dabar yra taip arti manęs, kad nenustebčiau, jei jis užsimiegojęs staiga išlįstų iš kito kambario. Bet tada taip neatrodė. Jis nuolat mane erzino. Mes visą laiką ginčydavomės, aš jam atrodžiau paviršutiniška, o jis man – įkyrus ir bjaurus. Jis mėgdavo ateiti išgerti arbatos ir paskui atsisakydavo išeiti, galiausiai išeidavau aš pati, o jį palikdavau sėdėti vieną savo kambary. Sajus skųsdavosi visiems draugams, kad nekreipiu į jį dėmesio, kol jo draugai ėmė žiūrėti į mane kaip į beširdę kankintoją. O jei mano kambaryje pasirodydavo nauji pretendentai, Sajus prisistatydavo ir riogsodavo tol, kol pretendentai išsiskirstydavo.

Mindaugo Lukošaičio piešinys

Būtent Sajus ir tapo mano pirmu keliavimo mokytoju. Pirmiausia jis pakvietė mane į pėsčiųjų maratoną. Dėl uolios mamos mokykloje nelankiau fizinio lavinimo pamokų, bet Sajus mane įtikino, kad penkiasdešimt kilometrų yra vieni niekai. Iš to keisto žygio atsimenu tik du dalykus. Pirmas – tai mano rudi „Raudonojo spalio“ gamybos batai, klaikiai trinantys kulnus, purvino kelio fone. Antras – gulime apsikloję palapine, kurios nebepajėgėme pastatyti, zvimbia uodai, ima lyti ir ten, kur padėta galva, susitelkia bala, aš vis traukiuosi po palapine, bet vanduo bėga iš paskos ir galva vis tiek baloje. Taip sunku kaip tame maratone nebuvo net sunkiausiuose žygiuose.

Vasarą Sajus nusprendė mane vežtis į kalnus.

– O gal tu būsi labai gera turistė? – svarstė jis seno inventoriaus krūvoje žvejodamas man kareivišką kuprinę, batus, kates – prie batų tvirtinamus nagus eiti per ledą – ir kitus nežinomus daiktus.

Bildėdama kupė į Kaukazą neįsivaizdavau, kad mano pasaulis praplyš, nes į jį nebetilps naujas, milžiniškas patyrimo srautas.

– Cykiaiii pamažuu uuuliavojo! – baubė Sajus traukiny liaudies dainą visiškai nepataikydamas į natą.

Zigmas ir Irma tylėjo kaip pagauti, o aš drąsiai važiavau bet kur. Pirmą naktį palapinę pastatėme prie molinio gruzinų kaimo. Tas kaimas buvo toks egzotiškas, kad atrodė tiesiog netikras.

Ir štai išėjom. Valandą kopę į didelį žalią kalną, pasiekėm gruzinų vienuolyną. Ropščiantis alpinėmis pievomis pakilo saulė, pasidarė karšta, nuo augalų ėmė kilti tirštas rūkas. Netikėtai kelią pastojo didžiulis Kaukazo aviganis. Gauruotas bestija artėjo šiepdamas dantis, mes atatupsti traukėmės į sraunią kalnų upę, atrodė, kad jau galas, tik staiga atbėgo nedidelis berniukėlis ir už ausies nuvedė bestiją šalin. Milžiniški šlaitai buvo labai gražūs. Ir dabar tas vaizdas stovi akyse kaip tikrų tikriausia Dievo gyvenimo vieta. Ten tiek erdvės! Po kelių dienų užlipome ir į pirmą snieginę perėją keturių kilometrų aukštyje. Sajus buvo liepęs pasiimti šventinius rūbus, aš apsivilkau išleistuvių suknelę, pasiėmėme Lietuvos vėliavą ir nusifotografavome. Lipdami žemyn paklydę įrėpliojome į statų kanjoną. Netrukus pasklido dvokas – Irma iš siaubo apsikakojusi tyliai bandė praustis kalnų upelyje. Ant kanjono šlaitų skynėme čiobrelius skaniausiai pasaulyje arbatai. Būtent tie čiobreliai, į kuriuos žiūrėjome tam, kad nežiūrėtume žemyn, viską ir išgelbėjo.

Po kelių dienų priėjome vulkaninę plokštikalnę. Manau, toks turėtų būti mėnulis – didelė plynaukštė, kiek aprėpia akis išraižyta akmenuotų keliūkščių. Sajus tarp jų makalavosi, makalavosi, kol galiausiai pareiškė:

– Kodėl mes iš viso turime eiti? Geriau mąstykime apie gyvenimo prasmę

Ir atsisėdo meditacijos poza.

Po valandos mano kantrybė trūko.

– Jei jūs neinate, eisiu viena.

Zigmas išbėgo paskui mane. Kuo toliau ėjome, tuo klaidžiau darėsi, bandėme grįžti atgal, šaukti Sajų, bet akmenų labirintas sugerdavo visą garsą. Laimei, vakare pasiekėme ežerą, prie jo jau buvo Sajus su žemėlapiais. Sajus ir toliau išsidirbinėjo. Kai su Irma nuėjome praustis, jis atsisakė nusigręžti:

– Man gera į jus žiūrėti, jūs irgi galite žiūrėti į mane nuogą.

Bet būtent tą naktį supratau, kaip nenoriu jo prarasti, ir pirmą kartą gyvenime pajutau tai, kas vadinama potraukiu. Potraukis atrodė taip: keistas karštis, įelektrintas kūnas ir kraupus ežero vaizdas pro atsegtą palapinę vidury kalnų. Platūs Sajaus pečiai man atrodė tokie vyriški, o jis glostė mane kaip mylimą vaiką. Tik štai iš pasimylėjimo nieko ypatingo neišėjo: jis nežinojo, kaip mane glamonėti, aš nedrįsau aiškinti ir pirmas kartas baigėsi labai banaliai.

O juk tai buvo tik žygio pradžia! Mes lipome vis aukščiau ir aukščiau, link Kazbeko. Primusai veikė vis blogiau, liudydami, kad jau esame pavojingoje erdvėje, miegojom ant ledyno šalia milžiniškos, regis, alsuojančios sniego sienos, kaip sustingusios bangos. Aplinkui – nė vieno žmogaus kilometrų kilometrais. Darėsi neramu. Pradėjome kopti į statų sniego šlaitą. Įpusėjus kalną, Zigmas, kuris buvo pririštas prie manęs, staiga paslydo ir ėmė dideliu greičiu lėkti žemyn. Ilgą sekundę stebėjau tolstantį žmogiuką, rankoj spausdama karabiną – gal atkabinti tą Zigmą? Kam reikia dviejų lavonų? Likus keliems virvės centimetrams Zigmas sustojo, o aš už tą ketinimą ir dabar negaliu sau atleisti.

Slidinėdami tarp plyšių stūmėmės pirmyn. Reljefas darėsi vis nepatogesnis, šiaip ne taip užsiropštėme net į neigiamo kampo sieną ir štai galų gale perėja! Išsitraukėme lašinius, šokoladą, Sajus iškrapštė iš turo raštelį ir žagtelėjo:

– Mes paklydome… sunkiausia perėjos kategorija, 3b.

Tik tada susipratome prieiti prie šlaito, nuo kurio reikės leistis, ir pamatėme visiškai stačią sieną, be jokio dugno. Surišome ir nuleidome abi virves, bet jos tabalavo ore. Ėmė snigti. Tam sniege, keturių su puse kilometro aukštyje pratupėjome tris dienas.

Ketvirtą dieną ėmėme krautis daiktus. Kaukė vėjas, Sajus krapštėsi, mes sustingę laukėme, man darėsi vis baisiau ir baisiau.

– Ar gali greičiau?!

– O kur mes skubam? Juk vis vien neišeina nulipti.

Pašokau iš vietos ir tvojau jam per veidą. Sajus loštelėjo, sučiupo mano rankas ir suspaudė. Po kelių minučių Irmai prasidėjo isterija – ji ėmė raudoti, nes iš šalčio nebegalėjo pajudinti kojų pirštų. Tai mane tarsi pažadino. Paėjom  gerokai į šalį ir vėl pakabinom virvę. Zigmas ėmė ja leistis. Jis leidosi, leidosi, kol pradingo rūke. Staiga virvė atsipalaidavo.

– Kuuur tuuu? – šaukėme.

– Nesileiskite čiaaa… – vos išgirdome silpną aidą iš apačios.

– Kaip tu? Kas atsitiko? Ziiigmai! – dar ilgai šaukėme, bet niekas nebeatsiliepė.

Puolėme ieškoti kito nusileidimo. Kai radome mažiau statų šlaitą, greitai priėjome ledokrytį ir prasidėjo plyšiai. Ledas buvo nusėtas akmenukais ir katės slidinėjo kaip ant ratukų. Peršokus vieną plyšį, atsirasdavo kitas ir atrodė, kad mes jau niekada nebenusileisime. Kas atsitiko Zigmui? Kas dabar bus? Staiga pajutau, kad slystu plyšin! Bejėgiškai bandžiau įsikirsti ledkirčiu į kietą ledą, plyšys artėjo, artėjo… kol Sajus staiga sučiupo mane už kuprinės. „Velnias, ogi aš žiauriai noriu gyventi!“ – pagalvojau. Kai galiausiai pasiekėme žolę, ji buvo tokia žalia, tokia lygi, tiesiog gyvybės oazė. Sėdėjome su Sajumi milžiniškų kalnų akivaizdoje. Tą momentą Dievo buvimas buvo visiškai akivaizdus. Kai noriu susitikti Dievą, visada prisimenu tą vietą.

Kitą dieną tolumoje pamatėm žmogeliuką – tai buvo Zigmas! Jis sėdėjo užsidengęs akis, pasirodo, dėl blogų akinių nuo deginančio ultravioleto jam prasidėjo akių uždegimas. Netrukus tas pats atsitiko ir Irmai. Dar po dienos bendrakeleivių akys taip sutino, kad jie nieko nebematė. Paėmę už rankos vedėme juos žemyn. Iš pradžių atsargiai perspėdami apie kiekvieną akmenį, paskui vis šiurkščiau, šiurkščiau. Jie tylėjo. Tolumoj pamatėme turistų grupę. Jie mums paskolino akių lašų ir Zigmui su Irma ėmė gerėti. Atrodė, kad tuoj pat pasieksime kaimą. Bet kaimo vis nebuvo. Mes paklydom ir nebežinojom, kur esam.

Baigėsi maistas. Nuo alkio neskaudėjo, bet buvo kažkaip baisu. Sustodavome vakare, pastatydavome palapinę, pasišildydavome vandens su čiobreliais ir eidavom miegoti. Iš ryto vėl karštas vanduo. Paskui baigėsi benzinas ir nei vakare, nei iš ryto nebedarydavom nieko, tiesiog eidavom miegoti. Atrodė, kad viskas taip pat, bet tarsi kitaip, tarsi viską persmelkė kokia radiacija. Po trijų dienų tolumoje pasirodė kaimas. Pirmiausia sutikome šimtametę senutę, visiškai nesunkiai užropojusią į bažnyčią, stovinčią ant kalno, o mes vos begalėjome nuo to kalno nulipti. Duona, kurios nusipirkome tame kaime, buvo dieviško skonio. Kai galiausiai pasiekėme Gruzinų karo kelią, ryžtingai pastačiau ant jo savo žygio batus, širdyje visam laikui atsisveikindama su kalnais.

Po nelaimingojo aklųjų tempimo nuo keturių kilometrų aukščio Zigmas ir Irma su mumis nebenorėjo draugauti ir dviese autostopu išvažiavo namo, o mudu su Sajumi nuvykome į Tbilisį. Bilietų namo nusipirkti nepavyko. Buvo baisiai karšta. Atsisėdome pagrindinėje miesto aikštėje, valgėme ledus ir laukėme. Ko? Kažkokio išgelbėjimo. Ir tikrai – prie mūsų priėjo žmonės ir pasiūlė pas juos apsistoti. Po kelių dienų mus pakvietė kiti žmonės. Dieną vaikščiodavom po miestą. Neturėjome nei plano, nei krypties, todėl sukom ratus tom pačiom gatvėm, retkarčiais rasdami ką nors naujo. Mes vis ginčijomės. Nors pats nežinojo, ko nori, Sajus norėdavo man vadovauti. Kartą, kai sumaniau pasivaikščioti viena, jis stipriai pačiupo mane už rankos ir nepaleido. Mes tąsėmės taip įnirtingai, kad jis iki kraujo nudrėskė man odą.

– Na kodėl tu nuo manęs vis bėgi?

Ašaros ritosi jo veidu ir aš verkiau kartu su juo. Jis tvirtino:

– Tu mane myli, aš žinau!

Bet man tai nebuvo akivaizdu. Viename muziejuje netyčia pasimetėm. Patikrinusi visas sales, suvokiau, kad Sajus tikrai dingo. Kai staiga jį pamačiau koridoriaus gale, mane persmelkė toks stiprus jausmas, kad ne tik Tbilisis, bet ir patys kalnai, palyginti su juo, atrodė niekai.

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.