Ta vasara dabna žaliuos prisiminimuos
RIMANTAS ŽILEVIČIUS
Vaikystėje vasara amžinai vėluodavo. Susitraukusiame į žiužį Kalupyje berniūkščiai krepšiais išgaudydavo lydekaites, žiedų rūke nudainuodavo liepos, iki vasaros palaimos – maudynių Ventoje – dar būdavo skausmingai toli. Darže iš proto ėjo trys morkų vagos. Jas su tarnaite Bronele turėjau išretinti. Dievo koronė! Išrieti į saulę perstuvą, sugriebi žalią ūsą, tas lieka saujoje, o raustantis siūlelis – tūno kur tūnojęs. Nepasisekus įveikti krupenos, it katinas aną užkapstydavau. Grįžusi iš bankelio mamunėlė (ten ji dirbo buhaltere), puldavo apžiūrėti mano vagos. Aptikusi apgavystę, rekomenduodavo vėl varyt iš naujo, o apie Ventą nesapaliot.
Tiesa, Viekšnių miesčioniukai (buvo ir tokių, neturėjusių daržų) gaivindavosi upėje nuo gegužės devintosios. Tokia buvo didžiavyrių mada – Pergalės dieną pademonstruoti žąsino odą ir, užspaudus kaukšinčius dantis, praeiti pro žioplių minią.
Prie vandens malūno, šalia liepto į Juodeikio pušynėlį, kažkas sukalė „niurkų“ bokštą. Jis buvo trijų aukštų, grėsmingai svyruojantis sugužėjus būreliui plikabambių. Mažiai pilvu plumptelėdavo iš pirmo „balkono“. Iš antrojo, išskėtę rankas kregždute, į tamsų vandenį nerdavo pirmą pūką panosėj nusigramdę aštuntokai. Trečiam aukšte pūsdavo krūtines baigiantieji gimnaziją.
Ak, kaip plazdėdavo jų juodi „triusikai“ iki kelių, puošti raudonais lampasais, visai kaip geriausios Sąjungos futbolo rinktinės – „Josif Visarionovič Stalin“.
Atsisveikinantys su gimnazija sutraukdavo būrelį gerbėjų. Jos stovėdavo nukaitusios iš laimės, apsitempusios rašalo spalvos treningais, ant viršaus užsitraukusios išeigines sukneles. Retas atsivožydavo nuo bokšto skrieti kregždute. Pakakdavo plumptelėti kareivėliu, t. y. priglaudus dešinę prie šono, o kaire užspaudus nosį.
Po mergaičių aikčiojimo vyrukai, susilaižę šlapius plaukus, maudavo į gimnazijos salę. Pergalės dienos šokiuose bokšto asams nebūdavo konkurentų.
Vasarai verčiantis ant kito šono, namuose sublūsdavo durys. Iš devynerių aimanuodavo šešerios. Tik užliptam meškos ant ausų užtekdavo vieno žodžio „girgždėti“. Kur tau! Salonėlio durys bosu skųsdavosi: „Svečių pilna, troba bilda.“ Virtuvės durys mecosopranu aimanuodavo: „Vargstu vargstu. Šoną kaistu, kojas šąlu.“ Valgomojo durys maloningai cypdavo: „Įeikit, įeikit, cibulynę įveikit.“
Mamunėlei nuo durų muzikos gesdavo nervai ir ji imdavo protinti šeimininką.
– Joni, durys kaip laidaro. Greičiau imk šmėrės.
Papunėlis atsinešdavo nuo krakusmečio likusio tepalo ir, pasiklojęs „Izvestijas“, žąsies plunksna vedžiodavo per vyrius. Žinia, neapsieidavo be mano pagalbos. Turėdavau kilstelėt duris ir įdėmiai sekt, ar nenutikš lašas tepalo. Šį tuoj nušluostydavau. Pražiopsojus grėsė niuksas į kuprą.
Kai darže įsivyraudavo ramybė, duobėn užkasdavom paskutines ravėjas, visi traukdavom į Ventą. Ak, kokia tai būdavo iškilminga procesija! Priekyje bėgdavo Sargis, apuostinėdamas medelius, už jo, nešina odiniu rankinuku, plaukdavo mamunėlė. Jame pūpsodavo smetoniškas frotinis rankšluostis ir kvepiantis muilas „Birutė“ – tik damoms. Šalia žirgliuodavo tarnaitė su dubeniu po pažastim – ponia Ventoje trinkdavo galvą. Tėtis vargdavo su portfeliu – šis vis krisdavo, nes nebeturėjo rankenos. Jame glausdavosi du lininiai rankšluosčiai ir muilas „Krasnaja Moskva“ už 1 rub. ir 25 kap.
Eidami per senąsias kapines, už vartų, prie degtukų dėžutės dydžio sargo trobelės, matydavom kapsargio žmoną. Rodos, Tiškienė, nes kapsargio, klebono ir saugumo viršininko pavardės buvo valstybės paslaptis. Kiti pasižymėję miestelėnai tenkinosi pravardėm. 1919 m. Tarybų milicininkas Juzapas Gelžinis – Smerčia Furmons, gimnazijos direktorius Vaičius – Sudžiutkepinis, vaistininkas Aleksandravičius – Balandėlis.
Kapų šeimininkė dūlę pūsdavo ant medinio suoliuko, neišleisdama iš burnos pypkės. Miestelyje nemačiau rūkančios moters, o ši dūmijo it sunkiasvoris garvežys!
Sykį, kai mūsų eisena suko pro moteriškę, laistančią kapo gėles, ši pasiteiravo:
– Kieno tas šou?
– Mūsų, mūsų, – džiaugsmingai išpoškinau.
– Tokėi pona, o šunį vedžiuo per kapus, – nusidyvijo. – Jokios sarmatos, – pavymui mestelėjo.
Ateityje su Sargiu lenkdavom kapines, strapaliodavom per dagiais nusėtą pievą.
Moterytėm buvo atskira maudyklė, vyrams – už kelių šimtų metrų prie didžiojo akmens. Visi laikėsi tvarkos.
Vieną sykį anapus Ventos pasirodė kareiviai. Ruskeliai net žado neteko – panosėje taškėsi būrelis „flensiukų“, pasidrąsindamos šūksniais „uch, uch“ tūpčiojo moteriškaitės.
– Devuški, idite siuda! – kvietė vyrai.
„Devuški“ šoko iš vandens ir it eglės žalčių karalienės puolė prie rūbų. Nelaukdami kareiviai, nusimetę „gimnastiorkas“, puolė upėn. Ši už moterų maudyklės buvo gili ir srauni. Vyrams reikėjo perplaukti keliasdešimt metrų. Išsigandusios „svečių“, mergužėlės nukūrė į miestelį. Kareiviai liko it musę kandę…
Karštymečiu galvijai likdavo tvarte. Išvesta į pievelę Banga įsigudrindavo parsirasti kieman. Karvę iš proto varydavo bimbalai. Žaloji, išgirdusi įžūlų zvimbimą, atversdavo galvą, tuo įspėdama pasiruošusi bet kam. Ji propeleriu sukdavo ausis ir pasileisdavo ratu, kiek ilgas retežius. Didžiai perpykusi, pakeldavo uodegą lazda ir švilpdavo ratu, kol neatlaikęs metalinis kuolas, ištrūkęs iš žemės, pasišokinėdamas dumdavo paskui. Banga buvo gudruolė – mokėjo ragu nusikelti vartus suneriantį lankelį ir pakvaišusiom akim įzvimbdavo kieman. Atokaitoje snaudusios vištos šaukdamos gvoltu sulėkdavo ant šulinio, o Sargis dėl viso pikto slėpdavosi būdoje. Tik trys paršeliai dėl savo nebrandumo zuidavo apie kojas, apžiūrinėdami, kas atsitiko šeimos pieno centrui.
Po kelių dienų vienas atsisakė ėdalo, atsiskyręs liūdėjo gardo kamputyje, nieko nepadėjo ir Jonio Sidabro vaistai – Kegrių miško gyvatė.
Mano klasės draugas buvo pagarsėjęs žibčikas, kaip dabar sakytume – verslininkas. Pavasarį jis apsiavęs naginėm, apsimuturiavęs kojas dvigubais autais, persimetęs vokiškos dujokaukės dėklą, išeidavo miškan. Gyvatės snūduriuodavo smėlio lopinėliuose, o Jonis dvišake lazdele prispausdavo kuriai kramę. Pamatinė raitydavosi, keldavo uodegą, o verslininkas pirštinėta ranka čiupdavo šią už pakarpos ir įleidęs dujokaukės dėklan rūpestingai spragteldavo trimis sagtimis.
Namuose angis sukišdavo į butelaičius, užpildavo krūmine ir savaitei palikdavo saulės atokaitoje. Paskui siūlydavo viekšniškiams po červoncą už štuką. Aišku, brangu – dešimt rublių! – bet negi bėdoje apleisi gyvulėlį.
Mūsiškį, dieną lindėjusį kampe, išmušė raudonos dėmės. Nelaimėlį uždarė į atskirą gardą, o papunėlis susiruošė į žydo Kalvarijos namus, kur buvo miestelio veterinarijos būstinė.
Ūsuotas medikas atmynė tą patį vakarą. Nuo bagažinės atnarpliojo odinį krepšį, apsiavė guminiais batais ir pasišviesdamas vokišku prožektorium artinosi prie liūdnai mirksinčio nupuišėlio.
– Geras čiukis, geras! – paspausdamas liežuvį, šnekino.
Apžiūrėjęs įtariamąjį, pasakė:
– Raudonoji. Vaistinėje gausit miltelių, juos suduokit su pienu pagardinta bulvių koše, o aš suleisiu penicilino. Tai reikės kartoti tris kartus per dieną. Visą savaitę! – patvirtindamas savo tiesą, spragtelėjo pirštais. – Tą padarysit jūs patys. Nebespėju, pusės miestelio kiaulės krank, – pademonstravo nepriekaištingą vokiečių kalbos mokėjimą.
– Ja, ja, – į toną pritarė tėtis.
– O kur mes imsime skiepijimui felčerį? – sunerimo šeimos galva.
Veterinaras pro akinių viršų žvilgtelėjo į mane ir mestelėjo:
– Tas vaikis susidoros, jei kito nerasit. – Šiaudų gniūžte valėsi batus.
Svečias iš valizos išėmė sprindinį švirkštą, iš buteliuko su guminiu kamšteliu pritraukė gelsvo skysčio ir meiliai šnekindamas vėl artinosi prie paršiuko. Šis, atpažinęs geradarį, palankiai sukriuksėjo ir leidosi kasomas.
– Rip! – šūktelėjo veterinaras ir sprindinė adata įlindo paausin.
– Taip ir tu padarysi! – padrąsinamai atsigręžė į mane. – Tik neužmiršk patrinti adatos ir paršiuko paausių spiritu. Gyvulėlio staigiais judesiais negąsdink, – mokė.
Veterinaras, odinėn piniginėn įspraudęs červoncą, išgirgždėjo moterišku dviračiu. Mums paskolino arklinį švirkštą su stora adata.
Drąsinamas namiškių, mečiausi gydyti paršiuką. Kuksis mane prisileido, buvo apsilpęs nuo raudonukės. Tik paskutinę dieną vargšelis sukruto įdūrus paausin, metėsi į šoną, nusinešdamas besimakaluojantį švirkštą. Šokau ant bėglio, o šis mostelėjo kumpiu ir parklupdė veterinarą mėgėją mėšlynan. Šeštą dieną mėšlynan – ar ne per greitai?
„Tik pagauti, pagauti nedorėlį! – blūktelėjo mintis. – Juolab kad nesuleisti švirkšte vaistai, o ir adata vienintelė.“
Paršiuką griebiau už uodegos ir stvėręs glėbin nuboginau į kampą. Dar neatsitokėjusį užrėmiau keliu ir baigiau kilnią misiją.
Miestelyje tekalbėjo apie raudonukę, išgražinusią pusę paršelių.
Nieko nebejaudino Tito ir Rankovičiaus išdavystė, gėdingai atmetusi Jugoslavijoje komunizmo statybą. Negana to, retas besustodavo ties bibliotekoje iškabinta metrine dvigalvio slibino karikatūra, kur viena kramė turėjo būti Tito, kita – Rankovičiaus. Tik ta marmūzė neabejotinai panėšėjo į pijokėlio Žiobto (nes jis sakydavo: „Įmesim burnelę į žiobtus“). Miestelio dailininkas Vytas Stonys įdėjo visą talentą perkurdamas oficiozo „Tiesos“ karikatūrą. Slibinui į nagus įspraudė nutrupėjusiais ašmenimis kirvį, nuo kurio kapsėjo kraujas. Kampe gūžėsi raudančios moterys ir bamblių būrelis, kurie aimanavo, kad atimtas, padedant Maskvos draugams, komunizmo saulės ridenimas.
Mokykloje pedagogai tik ir rypavo, aptarinėdami raudonukės pasekmes.
– O mes išsilaižėm – Rimantas paršiuką paskiepijo, – triumfavo tėtis.
Ši žinia neprasprūdo pro kolegų ausis.
Rūstusis matematikas Pranas Lazdauskas susirado mane miestelio bibliotekoje (tik pagalvokit!) ir minkštai kreipėsi:
– Tai tokie reikaliukai… Prašyčiau tamstos ir mums padėti, veterinaras nebesuspėja.
Matematiko paršelis buvo drūčiausias. Iš po baltų antakių mane stebėjo įtarios akių sagutės, o prisiartinus kuksis metėsi šonan, aptėkšdamas srutomis.
Gaudyti kuksį puolė pats mokytojas, jo žmona ir vyriausioji duktė Nijolė. Tik sutelkę viso namo pajėgas užspaudėme neklaužadą ir profesionalo gestu suvariau adatą į paausį. Bet čia vėl nesėkmė. Traukiant adata pasimetė, o baisiai žviegdamas meitėlis išrūko iš tvarto.
Nors pateriojau adatą, buvau pamalonintas cepelinais ir mokytojo šeima man pranašavo gyvulėlių gelbėtojo ateitį. Žinia, klampoti po mėšlą ir grumtis su meitėliais – ne mano perspektyva. Nors kartą buvau susimąstęs…
Mokytojas Vincas Deniušis (tas pats, kurio du kuksius badžiau) turėjo šunelį Bobiką. Toks ten ir šuva – mažytis, tirtantis, išsprogusiom akim.
Klasės draugas Leonidas Deniušis puikiai grojo akordeonu. Šunėkas nusiklausęs ėmė pritarti.
– Na, Bobikai, pradėsim! – po keliolikos repeticijų ryžosi pasirodyti visuomenei.
Bobikas dar labiau išsprogdindavo akis, pastatydavo ausis ir virpėdamas visu kūneliu tiksliai imdavo re. Labiausiai sekdavosi aukštutinis registras, o belkanto žvaigždė sužibdavo įvažiuojant į la.
Tačiau pamatęs, kaip per pauzes Bobikas gremžiasi nublusėjusias pažastis, visiems laikams atsisakiau veterinaro karjeros.
Vasara išviliodavo į paventės pievas, svaiginančio grožio Virvytės skardžius, prie neužbaigto vandens malūno. Išplatėjusi upė sueidavo į sietuvas, kuriose ešeriokus ganydavo lydekos, pakraščiuose pilvais smėlį brūžindavo trisnagos. Kitoje Virvytės pusėje orą raižydavo čiurliai. Jie kasdavosi urvus šiltame skardžio smėlyje, gainiodavo muses ir kitą zvimbiančią gyvastį, o įtarios lapės atsivesdavo šeimynas gurbiuose šabakštynuose laikyti PDG normų.
Dažniausiai čia ateidavau su klasės draugu Kęstučiu Praniausku. Atsigulę ant nugarų, jusdavom visos planetos siūbavimą ir laukdavom nesulaukdavom drungno vėjo, kad užkeltų ant debesies, skubančio link Viekšnių bažnyčios.
Nuo vasaros alsos slėpdavomės sode. Už aviečių, prie bergždžios trešnės, įsirengiau „kurortą“. Papunėlis su mamunėle suko galvą, kodėl trešnė neveda uogų.
– Gal kalkių trūksta ar mėšlo krestelkim, – eidavo apie išsikerojusį medelį.
Atkasę iki šaknų, bėrė kiaušinių lukštus, tutino kalkes, nepagailėjo vištų kakių. Trešnė dar labiau vešėjo, apsipildavo žiedais, bet uogelės – užmušk nerasi. Sodininkai mėgėjai nesumojo, kad trešnė, kaip prisakyta pono Dievo, turi siūruoti poroje.
Taigi „kurortą“ įsirengiau šalia trešnės. Pasistačiau du uslanus, apklojau maišais ir uždengiau iš skudurėlių austa gūnia. Ši buvo sudriskusi, tai plyšius sukabinau plona vielute. Iš daržinės atsinešiau nutriušusį staliuką. Nušveitus pelenais – grožybė nepabaigta. Atsiboginau vazelę nuskilusiu kampu. Ramunėles merkdavau, kad lapeliai pridengtų bėdą. Labiausiai tiko iš daržo galo atsineštos mėlynažiedės cikorijos. Stebuklingas augalas – ir gėlė, ir džiovintų šaknų kava, suprantama, su ožkos pienu.
„Kurorto“ teritoriją aptvėriau dviem vokiško kulkosvaidžio juostom. Žinia, be šovinių, bet neginčijamas vyriškumo ženklas.
Mamunėlei pagyrus „kurortą“, čia likdavau dienų dienas. Tysodamas ant „sofos“, skaitydavau niekad nepabostančias pasakas, S. Nėries, K. Binkio, Maironio eiles.
Tiesa, virš „kurorto“ nebuvo stogo. Radęs po lietaus permirkusius apklotus, kaip katė aklus kačiukus, tįsdavau ryzus ir džiaudavau kieme.
Mamunėlei įruošiau kitą „kurortą“. Iš lentgalių sukalęs stogą, atrėmiau į malkinės sieną ir įtaisiau minkštasuolį su tikru, iš vokiečių kareivių ligoninės parriūktu matracu. Kampan įspraudžiau stalelį su išblukusia staltiese, tilpo ir kilimėlis, baigęs dienas vonios kambaryje.
Šią pastogę mėgo seserys Šiaulaitės – mamunėlė ir teta Rozalija. Pabalabasijusios moterytės sodriais altais užtraukdavo:
Aš ne gert atėjau, Ne uliot atėjau. Savo mielą giminėlę Aplankyt atėjau. Atėjau atėjau, silkės galvą atnešiau, Išsiėmęs, pabučiavęs Šią ant slenksčio padėjau.
Smagūs būdavo vidurvasario vakarai. Nė just nepajusdavom – jau vištos renkasi prie tvarto durų, o saulelė smeigiasi ant Požerskio gataro kamino. Tolumoje virš Žibikų miško į daiktą subėgdavo raudoni pazarėliai, žadėdami džiaugsmo ir rūpesčių dieną.
„Kurortan“ įsimetė nenaudėliai. Aišku, kas – Jablonskučiai. Atplėšę kelis tvoros parakanus įlindo sodan. Nagai niežėjo apversti „sofą“, sudaužyti ir taip suvargusią vazelę, nutrenkti į krūmus taburetę. Didžiausia širdgėla – nukniauktos kulkosvaidžio juostos. Mano kampelis liko be vyriško akcento.
Už kelių dienų sutikti nedorėliai tik prunkštė į saują, įžūliai mirksėdami kukulakėmis. Niekšeliai žinojo – nekibsiu į visa galva aukštesnius pusbernius, nenoriu išmargintos srėbtuvės.
Malkinyčioje, prie kurios lepindavosi seserys, ant lentų porą metų rikiavosi papunėlio išgelbėtos mokymo priemonės. Bėgdami vokiečiai pranešė – sprogdinsim gimnaziją, pasiimkit, ką norit. Tėtis ūkiniais rateliais kelias dienas vežė įvairiausius chemikalus, roplių ir žuvų preparatus, kuriuos pats ruošė su mokiniais, fizikos kabineto įrangą, įspūdingąją elektros mašiną su „auksiniais“ bumbulais. Nutaikęs progą, pasukdavau rankenėlę ir gėrėdavausi iš bumbulų žyrančiu kibirkščių lietum.
Miestelio liumpenai išsinešė keliasdešimt litrų spirito. Tai pauliojo žemaitėliai, kurie ir dundant kanonadai kėlė padėkos tostus už geradarį Hitlerį.
Vokiečiai gimnazijos neišsprogdino. Gal pagailėjo, gal nespėjo. Ją po skambantį rąstelį ištąsė tie patys žemaitėliai, prieš 18 metų paskelbus, kad bus statomi nauji kultūros rūmai. Farfal? Dar nebuvome įsitėmiję, kad politikų rinkimų kalbos – tik bezdalas ausims šildyti.
Tebevaldant tėveliui Stalinui, vasaros atostogoms iš Žemės ūkio akademijos su broliu Virginijum atvažiavo moksladraugiai – plačiapetis, vešliais rudais plaukais Antanas ir mažytė, spritna Bronelė.
– To dar betrūko… Mūsų namuose raudonplaukis, – pasivedė į šoną mamunėlė. – Nieko nepranešei, – tyliai bambėjo.
– Mamyt, taip reikia. Antano tėvus išvežė į Sibirą, Bronelės artimieji slapstosi. Pabus per atostogas, paskui duosis matyt.
Abu dzūkai viešėjo kelias vasaras. Antanas skaldydavo malkas, Bronelė su tarnaite triūsdavo daržuose. Padidėjusiai šeimynai reikėjo daugiau pavilgo, kieme nebesialatydavo gaidžiokai, darže tikrindavome ką tik sužydusias bulves.
Studentai nebindzinėdavo po miestelį, tik užgesus saulei, visi trys nulėkdavo į Ventą. Vakarais rinkdavosi pavėsinėn, susėdę ant „sofos“, pusbalsiu užtraukdavo:
Atskrido vabalas raudonas į žydinčią Lietuvą Ir baisų lizdą jos žieduos susukęs buvo buvo.
Ir vėl liūdnos dienos, ir vėl tamsi naktis, Slapstykis, lietuvi, nes laisvė dar nušvis.
Užpuolė vabalą raudoną rudais sparnais drugys, Nusimetė nuo sprando rusas, užsėdo vokietys.
Ir vėl liūdnos dienos, ir vėl tamsi naktis, Slapstykis, lietuvi, nes laisvė dar nušvis.
Užpuolė rudąjį drugelį raudoni vabalai, Nusimetė nuo sprando prūsai, užsėdo vėl draugai.
Ir vėl liūdnos dienos, ir vėl tamsi naktis, Slapstykis, lietuvi, nes laisvė dar nušvis.
Daug mūsų žudė ir kankino raudoni vabalai, O vokiečiai žadėjo laisvę, bet kur jų pažadai.
Ir vėl liūdnos dienos, ir vėl tamsi naktis, Prie ginklo, lietuvi, nes laisvė dar nušvis!
Nors degdavo tik žvakė, veiduose matydavau gerumą ir ryžtą.
Pasigirdus kalboms apie miško brolius, Lietuvos gynėjus, mamunėlė imdavo mane už rankos ir vesdavosi į miknaičius. Sukalbėjus poterius, nebeišsiprašydavau į sodą. Geriausiu atveju galėjau atverti langą. Palikus mamunėlei kambarį, įsitaisydavau prie lango ir klausydavausi nežinomų, bet jaudinančių dainų. Išsiskirdavo Bronelės balsas:
Ko ūžaujat jūs vėtros po šalį, Kam jūs laužot viršūnes klevų? Jau balnoja brolelis žirgelį Ir išjoja gint žemės tėvų.
Azijatai pavergė mūs šalį, Išteriojo šventuosius jausmus, Išmindžiojo rūtelių darželį Ir išdegino mūsų namus.
Žudyt tautą laukiniams padėjo Išgamos Lietuvos slibinai, Neužmirš jųjų darbo gynėjai, Neužmirš Lietuva amžinai.
Už kelių mėnesių mokykloje paskelbė:
– Ryt laidos liaudies gynėjus, žuvusius nuo banditų buržuazinių nacionalistų. Mokinių eisena prie karstų būtina.
Nesupratau, bet ir nedrįsau klausti: juk miško broleliai – tai gynėjai, o ne jais besidedą girtuokliai stribai.
Darže besikrapštantį tėvuką prašnekino pro šalį eidamas saugumietis Seračinskas.
– Draugas mokytojau, – pylė nepasisveikinęs, – iš kur tas ryžikas jūsų kieme?
Painiodamasis tėtis atsakė:
– Giminaitis atvažiavo malkų paskaldyti. Nespėju.
– Ar ilgai bus? – prisimerkęs kamantinėjo enkavėdistas.
– Tuoj išvažiuos, – nepakeldamas akių, žadėjo papunėlis.
– Žiūrėk, draugas mokytojau, – spjovė pro švarplę.
Antanas išvažiavo naktiniu traukiniu. Ketvirtą valandą šis atbildėdavo iš Mažeikių, o iki stoties 3 km lydėjo brolis Virginijus.
– Duonelės nespėjau iškepti, – gailavo mamunėlė. – Paimk du gaidžiokus, nusukau sprandą, pravers studentui.
Apsižvalgiusi pridėjo:
– Saugok save, Lietuvai reikia susipratusių, tikrų vyrų.
Bronelę išlydėjom prieš rugsėjo pirmąją. Įdėdama šviežios duonos kepaliuką, merginai įspraudė ir penkis červoncus.
Po daugelio metų Virginijus prasitarė – Antaną ištrėmė į Krasnojarską, Bronelė ištekėjo už karininko ir apsigyveno Minske.
Vasaros pabaigą ant sparnų atnešė varnėnai emigrantai. Mūsiškiai jau gegužės gale savo geltonsnapiams įduodavo žemėlapį, o tie nieko nelaukę pro Ventės ragą, Baltijos pajūriu išdumdavo Prancūzijon, Šiaurės Afrikon. Įžūlūs emigrantai iš vyresniojo brolio kraštų, atkakę Pabaltijin, puldavo viską, kas praryjama. Jie uliodavo iki šalnų, kol šeivamedis subrandindavo juodas kekes. Atvykėliai, nematę tokių gausių derlių, debesim tūpdavo į medelius, bet tuoj pakildavo nusivylę – ne juodieji ikrai ant šeivamedžio veša.
Pamažu rimdavo laukai, rytais iš raganų plaukų vorai narpliodavo mažyčius parašiutus.
Su mamunėle traukdavom Bronelės išmokytą dainą:
Ateis rudenėlis, liūdnos pilkos dienos, Mažas piemenėlis rageliu skardens. Tau nuskinsiu žiedą, puikų astros žiedą, Paskutinį žiedą drumzlino rudens.
Laukdavau tvinstančių griovių, didybėje sutviskančios Ventos, siautulingo lapų šokio. Eidamas mokyklon, vilkdavau kojas per klevų auksą, o šiugždesys bylojo: sudie, dabnioji vasara, viskas praeina!
