RŪTA JAKUTYTĖ O mes tokie bailūs, tokie bailūs, taip drebam, kad nusivilsim savim, nusisvilinsim, nusismailinsim ant savigraužos smaigalio iki drebulio apsaugotas sėdynes, todėl geriau nieko nedarysim, nepakelsim nė blakstienos, zuikiškai tylėsim ir tik klausysim „Love will tear us apart“, siaubingai bijodami patys susiplėšyt sužinoję, kad nesam tobuli ir iš tikrųjų

AUDRIUS MUSTEIKIS Nilas Nilas Žurnalisto pasaka Sielos grynuoliai ir yra sunkiausiai išnarpliojami kazusai. Jie plasnoja ten, kur garsas sveikina liniją, spalvingos dėmės gražiai lygiuoja penklinėse ir žvaigždė žvaigždei sako ei.

KOTRYNA ULAN Pro juodą trumpaplaukį kailį išsišovę šonkauliai ima smarkiau kilnotis, nes šuo staiga pradeda giliai alsuoti ir kosčioti, iškišęs liežuvį. Atsitupia pakumpęs, išsišovusiom mentėm ir bando atgauti kvapą. Kai kiek atsigavęs mėgina paeiti, susipina kojos ir jis virsta ant šono.

SANDRA BERNOTAITĖ „Mažyte kamarėle žmogaus viduje, karsteli, mažasis lopšy, tu esi mano tikslas.“ Hermann Hesse, „Prieglobstis“ (1) Raudonasis sąsiuvinis. Dabar kaskart, kai atsiverčiu jį, ne, prieš tai, vos tik paimu į rankas, vos paliečiu viršelį, prisimenu tą nelaimingą pavasario dieną ir tą spalvą po mano akių vokais.

GILBONĖ Neturiu iliuzijų, nes nelabai suprantu, ką tai reiškia. Protingiausia, aišku, būtų pažiūrėti į žodyną. Taip, lotyniškai illusio – išjuokimas; apgaulė: 1) įsivaizdavimas, matymas ar suvokimas neadekvačių objektų, realiai neegzistuojančių; 2) tikėjimas nerealiais dalykais; 3) prk. nepagrįsta viltis, neįvykdoma svajonė.

RIMANTAS ŽILEVIČIUS Pavasaris, lauktas ilgus žiemos mėnesius, sprogo netikėtai. Iš veltiniu aptraukto dangaus išlindo saulė, žydruma pasikėlė virš gimnazijos liepų, o tvarto stogo kraigu pražygiavo pirmasis varnėnas.

REGIJA RAGAITĖ Net nesiperša. Net nežada. O gaila. Žiūri veršelio, ne, vis dėlto jaučio, ir gerokai įmitusio, akimis, visą vylių sutelkęs, veizolus išsproginęs, šnopuoja aistringai ir taip pagaviai, kad jau bet kuri moteris tokios atakos neišturėtų. Pirmoji plano dalis įvykinta visai be pastangų.

EGLĖ JAKUČIONYTĖ Kada nors čia ateis dievotas vokietis ar atvirkščiai – bedievis austras – ir saulė užtems nuo jų rankų mosikavimo, ir nepatekės devynias dienas iš eilės, kol skries nematoma kolektyvinės pasąmonės puse. Taip ims tie vyrai gėdinti medžių vaikus, apsirūkiusius archajine laiko koncepcija. Ir lieps sapnuoti taip, kad būtų galima paaiškinti.