Literatūra
Trumpoji ispanakalbių proza
…Ir kai senolis mirs, o jo kūnas, lyg pralaimėtojų laivas, nugrims giliai į bedugnę, vieną dieną vaikas, prisiminęs jo pasakojimus, tarsi tikras laivų tyrinėtojas, gelbėjantis piratų galeoną, apsunkusį nuo aukso ir marmurinių skulptūrų, su bušprite išraižyta sirena, išlaisvins jį iš vandenynų glūdumos…
Lašiša
„A kiek ta dešra galioja, panele? Sena aš, chi chi, jau visai man… A ta kulšis? A varškė, nujezusmarijakaipniekonematau…“ – vis prasilenkiant ankštoje „Maximytėje“, klausinėja maža bobulytė, lazda baksnodama man koją. Galiausiai susitinkame žuvies skyriuje ir abiejų rankos grobuoniškai tiesiasi lašišos link. „Iki du tūkstančiai septynioliktų birželio dvim pirmos!“ – informuoju jau net neklausiama. „Jūs labai gera ir labai…
nepadorus
mes susitikome bare,
mūsų buvo du,
a) aš ir b) tu
Paskutinis bulius
Pravėrus duris didelė moteris mane atidžiai nuo galvos iki kojų apžiūri ir glaudžiau susupa savo dideles paslaptis chalatan. Aišku. Paslaptys skirtos ne man. Pasitraukus praleidžia vidun, sau už nugaros užtrenkia duris ir parodo ranka priekin. Kelio atgal nebėr, einu priekin, kur parodytas. Eit visai netoli. Miegamajam, lovoj, guli mažas žmogus. Po gausybe įrėmintų nuotraukų su buliais ir matadoru. Matadoras visur…
nekaltybės ir kitos černūchos
o dar sunkiau atsakyti į klausimą apie pirmą kartą. apskritai tai buvo gana vėlai, beveik aštuoniolikos, jis – mano geras draugas, viskas įvyko kažkaip nepastebimai, o tikėjausi, kad skaudės, draugės pasakojo apie kraujo balas ir tarsi peilis veriantį skausmą, bet man nieko tokio nebuvo…
Tiesos jausmas, pelkėtas ir apgaulingas
Vienatvė nėra gėdinga. Greičiau atvirkščiai – keliaudama ar gerdama alų viena jaučiuosi labiausiai moterimi, labiausiai nepriklausoma. Bet dabar, palikdama kino salę, gailiuosi, kad atėjau viena. Išėjus į lauką pasitinka drungna pusės vienuolikos prieblanda. Taip norisi aptarti filmą, kuris, deja, nelabai patiko, nors daug tikėjausi. Norisi griebt kokį prašalaitį ir išpilt viską jam. Nusivylimas toks keistas dalykas, jei tik leidiesi jo…
„Honoraras niekingas…“, arba Kiek uždirbdavo XIX a. 2-osios pusės rusų literatai
Dar mokykloje sužinome, kad XIX a. rusų rašytojų, o ypač tokių žymių kaip Levas Tolstojus, honorarai būdavo ne tokie menki kaip šiuolaikinių prozininkų (o juo labiau poetų). Tačiau ar rašytojo amatas užtikrindavo pasiturimą gyvenimą? Portalas „Gorkij“ pasidomėjo, kaip ir kiek uždirbdavo Fiodoras Dostojevskis, Aleksandras Ostrovskis, Nikolajus Nekrasovas ir kiti mažiau garsūs jų kolegos amžininkai. Įsivaizdavimas, kad XIX a. 2-oji…
Elenos Ferrantės fenomenas ir moterų literatūra
Dalį Neapolio romanų ciklo originalumo lemia tai, kad jie yra monumentalūs šiuolaikiniai romanai, socialinę ir politinę XX amžiaus antrosios pusės istoriją atskleidžiantys per dviejų moterų – Elenos Greko ir Linos Čerulo – gyvenimo bei draugystės istoriją.
Pagiriamasis žodis nuoboduliui
Kai jus užpuls nuobodulys, pasiduokite jam. Leiskitės jo užvaldomi. Susiliekite su juo, pasinerkite iki dugno. Apskritai nemaloniems dalykams galioja tokia taisyklė: kuo greičiau pasieksite dugną, tuo sparčiau išplauksite į paviršių. Perfrazuojant kitą didį anglakalbį poetą, reikia pažvelgti tiesiai į akis pačiai didžiausiai blogybei.
Tamsus vanduo
Ant seno liepto, kažkiek siūruojančio po žiemos, – balkius jau reikės keisti, per speigus ledas buvo sukaustęs juos, iškėlęs viršum savęs, – dabar jau išdžiūvusio saulėje, kvepiančio pelėsio išgraužto medžio trūnimis, klega dukros, muiluodamosi vaikišku muilu savo mergiškus kūnus. Apačioje tyvuliuoja juodas vanduo – ežeras spangso tamsia akimi, kužda kažką švendrų stagarais, gelmėse žydi dumblas, megzdamas pavojingą sloginantį gliaumą –…
