Lašiša

„A kiek ta dešra galioja, panele? Sena aš, chi chi, jau visai man… A ta kulšis? A varškė, nujezusmarijakaipniekonematau…“ – vis prasilenkiant ankštoje „Maximytėje“, klausinėja maža bobulytė, lazda baksnodama man koją. Galiausiai susitinkame žuvies skyriuje ir abiejų rankos grobuoniškai tiesiasi lašišos link. „Iki du tūkstančiai septynioliktų birželio dvim pirmos!“ – informuoju jau net neklausiama. „Jūs labai gera ir labai graži, chi chi“, – iškikena komplimentą. „Nu ačiū“, – kukliai nuleidžiu akis ir dėkoju, be abejo, už „labai gera“, nes ką tas grožis… „Kai valgai daug lašišos, tai labai nori sekso“, – rėžia net nemikčiodama. „Eee?..“ – „Čia ne aš, o Brazauskienė taip sako. Nu ta, kur prezidento žmona.“ – „Aaaa…“ – kažkaip net nežinau, ką… „Čia ne sau, o sūnėnui perku, chi chi chi, – teisinasi bobulka, – ale ką reiks daryti, kai pavalgys, užsinorės, o mergooooos nebus…“ – ėmėsi tarsi sau svarstyti, tarsi su manimi tartis. „Aaaaa… tai… kažkaip išsispręs sau reikalą“, – o ką reikėjo atsakyti?! Mintyse vis dėlto pareplikavau, kad gal prieš suvalgant auksinę žuvelę vertėtų sūnėnui su ja apie norus pakalbėti ar pan. Ir traukiuosi kuo toliau nuo netikėtai lygioje vietoje ištikusios senolių išminties. Atsakymas, atrodo, bobulkai patiko – girdėjau toldama jos kikenimą: „Aje? Išsispręs, sakai?“ Bet atsitolinimą tik pagreitinau, nes močiutės interpretacijos, kaip sūnėnas, prisiėdęs lašišos, pildys savo norus, būtų buvę man virš…

Bet, va va va, dabar problemytę turiu pati. Egzistencinį klausimą tiesiog: valgyti ar nevalgyti? Nes, po šimts lašišų, kaip tik kandu kąsnį, taip seksulka Brazauskienė prieš akis. O prieše, pasiimk tą vakarienę!