Trumpoji ispanakalbių proza

 

ENRIQUE ANDERSON IMBERT

(1910–2000)

 

Kalnas

 

Vaikas pradėjo lipti tvirtu tėčio kūnu, kol šis vidurdienį patogiai snaudė krėsle, stovinčiame didžiajame kieme. Kai tėvas tai pajuto, neatmerkdamas akių pradėjo žaisti su vaiku, vaizdavo tvirtą kalną. Ir vaikas toliau kopė: atsiremdamas į kojų papėdę, krūtinės nuolydį, prisilaikydamas už nepajudinamų tarsi uolos rankų ir pečių. Kai pasiekė snieguotą galvos viršūnę, vaikas nieko nepamatė.

– Tėti, tėti! – sušuko beveik verkdamas.

Šaltas vėjas siautė viršuje, ir vaikas neįstengė toliau žengti, įklimpęs į sniegą.

– Tėti, tėti!

Vaikas prapliupo ašaromis, nes liko vienas niūrioje kalno viršūnėje.

 

 

CAMILO JOSÉ CELA

(1916–2002)

 

Svogūnų kvapas

 

Jis sirgo, kišenėse švilpavo vėjai, bet nusižudė dėl to, kad užuodė svogūnų kvapą.

– Dvokia svogūnais, siaubingai smirdi svogūnais!

– Nutilk, aš nieko neužuodžiu… Atidaryti langą?

– Ne, man vienodai. Tas kvapas ne iš lauko, tai sienos atsiduoda svogūnais, mano rankos dvokia svogūnais.

Žmona buvo tikras kantrybės pavyzdys.

– Gal nori nusiplauti rankas?

– Ne, nenoriu, mano širdis irgi atsiduoda svogūnais.

– Nusiramink.

– Negaliu, tvoskia svogūnais.

– Nagi, pasistenk numigti.

– Nepavyktų, viskas man čia dvokia svogūnais.

– Klausyk, gal nori pieno?

– Nenoriu pieno. Norėčiau numirti, nieko daugiau, tik kuo greičiau numirti, kiekvieną kartą vis stipriau užuodžiu tą svogūnų smarvę.

– Nekalbėk kvailysčių!

– Kalbu, ką noriu! Dvokia svogūnais!

Vyras pradėjo verkti.

– Dvokia svogūnais!

– Gerai, gerai, smirda svogūnais.

– Žinoma, kad smirda svogūnais! Maras!

Žmona atidarė langą. Pilnomis akimis ašarų vyras pradėjo rėkti:

– Uždaryk langą! Nenoriu, kad išeitų svogūnų kvapas!

– Kaip nori.

Moteris uždarė langą.

– Ei, noriu vandens, bet iš puodelio, ne stiklinės.

Žmona nuėjo į virtuvę įpilti vyrui vandens į puodelį.

Moteris plovė puodelį ir netikėtai išgirdo šaižų riksmą, tarsi vyrui vienu metu būtų susprogę abu plaučiai.

Bet moteris neišgirdo stipraus smūgio į kiemo plyteles. Ji tik pajuto šaltą ir stiprų skausmą smilkiniuose, tarsi ilgos adatos dūrį.

– Ai!

Moters šauksmas išskrido pro atvirą langą; niekas jai neatsakė, lova buvo tuščia.

Tik keli kaimynai iškišo galvas pro langus.

– Kas nutiko?

Moteris nepajėgė kalbėti. Bet jei būtų pajėgusi, būtų pasakiusi:

– Nieko, tik šiek tiek atsidavė svogūnais.

 

 

MEDARDO FRAILE

(1925–2013)

 

Neskubėk atmerkti akių

 

Buvo galima nuspėti, kad už užuolaidų jau matyti šviesa, nors ir besislepianti šešėliuose, bet jau tikriausiai aštuonios, – pagalvojo, – tad laikas keltis, kaip ir kasdien. Kodėl? Apsivertė ant kito šono ir pajuto skaudantį kūną, išvargintą kasnakt pasikartojančių mūšių. Nuslinkusi lovatiesė, suglamžyta patalynė, šitiekos sapnuotų ir mirusių žmonių pelenai, geliantys per sunkią pagalvę. Bet septinta ryto visada atrodo per anksti, o devynios – vėlu. Tik todėl. Niekada ir nebuvo jokios kitos priežasties. Kur skubi? Neskubėk atmerkti akių, nereikia skubėti. Kas čia kalbėjo? Girdėjo kitą balsą ar kalbėjo su savimi? Pasilik, kur esi, ilsėkis. Neatmerk akių. Naktis buvo siaubinga, ir ji tave nugalėjo. Miegok toliau, atmerk akis ir pažvelk į save, kur vis dar plaka širdis, kur saugomi pelenai visų tų, kurie apsigyvena tavo tamsiausiuose sapnų šešėliuose. Bet jau aštuonios, aštuonios! Ir atmerkė akis, bet nerado nieko, į ką galėtų pažvelgti, nes viskas tebuvo prisiminimai iš užmaršties.

 

 

ESTEBAN PADRÓS DE PALACIOS

(1925–2005)

 

Tamsa

 

Atvykau iš labai toli. Iš kur? Visur vien tamsa. Bauginanti tamsa. Jei tik galėčiau atmerkti akis. Noriu pamatyti. Juk galiu rinktis, matyti ar ne. Tačiau nepajėgiu. Akių vokai. Ak, akių vokai! Kokie jie sunkūs. Ne, jie nejuda. Ar aš aklas? Ir kur esu? Galiu mąstyti. Mąstau ir šiuo metu. Man šalta ir baisu. Mirtis. Ar tai mirtis? Jeigu aš nemiręs, kodėl nieko nematau? Kodėl negaliu pajudėti? Puolu į paniką. Ar aš paralyžiuotas? Atsimerkit vieną kartą, Dieve mano, atsimerkit! Ir kas dabar?

– Lukai, Lukai…

Nepaprastai švelnus balsas. Iš labai toli atskriejantis rūpestingas balsas. Tai aš esu Lukas? Taip, turiu būti aš.

– Lukai…

Vėl tas įtaigus balsas, muzikalus balsas. Tai reiškia, kad girdžiu. Mano ausys gaudo garsus. Kažkas yra aplink mane. Mano protas atgyja. Pirštai. Aš galiu krutinti pirštus. Ne, nesu paralyžiuotas. Liečiu pažįstamą audinį. Taip, tai antklodė. O kodėl antklodė? Ak, jei tik galėčiau matyti… Antklodė, lova. Ką aš veikiu lovoje, nematydamas nieko? Ar aš iš tikrųjų aklas? O ne, tik ne tai!

– Jis juda…

Balsas kreipiasi į kitus žmones. Balsas atrodo patenkintas. Aplink mane yra žmonių. Stengiuosi. Stengiuosi atmerkti akis. Pamatyti šviesą. Svarbiausia – pamatyti šviesą. Nejaučiu skausmo. Nėra abejonės, kad guliu lovoje. Tikriausiai ligoninės palatoje. Bet kodėl ligoninėje? Nieko neprisimenu. Ne ne, prisimenu. Miglotai. Automobilį ir stiprų triukšmą. Smūgį. Būtent tai. Grįžtu į gyvenimą. Praeina nejautra. O Dieve, man atrodo, kad akių vokai juda! Įžvelgiu neryškias ir neaiškias formas.

– Pagaliau…

Švelnūs pirštai praveria mano akių vokus. Užmerkia man akis. Ir štai akimirka, kai pagaliau aš matau. Aiškiai matau savo senelius, tėvą, mano gerą draugą Karlosą, kuris mirė toks jaunas…

– Lukai, sūnau. Pagaliau ir tu čia. Tai buvo labai sunkus kelias.

Dabar taip, dabar į visus juos žvelgiu naujoje begalinėje šviesoje.

 

 

JAIME SABINES

(1926–1999)

 

Myliu tave dešimtą valandą ryto…

 

Aš myliu tave dešimtą valandą ryto, taip pat vienuoliktą ir dvyliktą dienos. Myliu tave visa savo siela ir visu kūnu, o kartais lietingomis popietėmis. Tačiau antrą arba trečią valandą popiet, kai imu galvoti apie mudu, o tu galvoji apie maisto ruošimą ar kasdienį darbą, ar pramogas, kurių neturi, pradedu pusiau nebyliai tavęs neapkęsti, o kitą dalį neapykantos pasilieku neapkęsti savęs.

Vėliau, kai mudu atsigulame ir jaučiu, kad esi sukurta būtent man, kai nejučia man tai pasako tavo keliai ir pilvas, kai mano rankos tuo įsitikina ir kai atrodo, kad nėra šioje žemėje kitos tokios vietos nei tavo kūnas, į kurią geriau įeičiau ir išleisčiau save, vėl imu tave mylėti. Į šį susitikimą su manimi tu ateini visa, mudu pradingstame toje akimirkoje ir esame tik Dievo lūpose iki tol, kol pasakau, kad noriu valgyti ar miegoti.

Kiekvieną dieną beviltiškai tave myliu ir drauge nekenčiu. Ir taip pat yra dienų, valandų, kai tavęs nepažįstu, kai esi man tokia tolima tarsi kito vyro moteris. Tada imu jaudintis dėl tų kitų vyrų, jaudinuosi dėl savęs, mane blaško nuoskaudos. O kartais nutinka taip, kad apie tave tiesiog ilgai negalvoju. Nagi, kas galėtų mylėti mažiau už mane, miela mano?

 

 

JUAN EDUARDO ZÚÑIGA

(g. 1929)

 

Paslaptis

 

Buvo tokia jaunutė mergaitė, kurią visi liaupsino dėl jos žavesio, nekaltumo, didelių garbanų, besiraizgančių aplink pečius, kai vakarais ji dainomis pritardavo pianinu skambinančiai mamai, pakylėtai dėl tokio dukters balso.

Taip ir slinko ramus gyvenimas tuose namuose, kol vieną dieną atsirado juose nepažįstamasis ir pasiliko gyventi. Jis buvo aukštas ir išvaizdus, geras ir sumanus, tad mergaitė iš karto juo susižavėjo. Kartais jis stipriai suspausdavo jai ranką, o žvilgsnis paslaptingai paskęsdavo mėlynose jos akyse. Jam atvykus viskas pasidarė nepalyginti aiškiau, kilniau, ir nors kartais kildavo neramių minčių, širdyje nuolat jautėsi neapsakoma šiluma. Dienos skriejo greitai, prabėgo metai ir atėjo pabaiga: jis išvyko, o mergaitė pažino liūdesį ir kančią, bet nedrįso niekieno paklausti, ar jis dar sugrįš.

Vieną dieną, visai nelauktai, svečias grįžo ir sušnabždėjo mergaitei: „Nebijok, mano brangioji, kitiems aš esu nematomas“, ir jų lūpos aistringai susiliejo. Nuo to laiko jis buvo šalia jos: mergaitė jį matė kambario gilumoje, koridoriuje, ant laiptų, gatvėje, ji jausdavo stiprius apkabinimus ir pati jiems pasiduodavo. Pati keisčiausia laimė ją lydėjo kiekvieną akimirką: sode, prie pianino, ji jausdavo, kai jo rankos ją švelniai glostydavo. Naktį pabusdavo ir rasdavo jį šalia, lėtai atsisegantį naktinių marškinių sagas.

Visi sakydavo, kad jos svajingas žvilgsnis ir rausvi skruostai – karščiavimo požymis, bet ji aiškiai suprato, kad niekas ir neturi sužinoti, jog šis karštis dėl jos atsidavimo meilei.

 

 

MANUEL VICENT

(g. 1936)

 

Albumas

 

Šis vaikystės laikų draugas, kuris žaisdavo su tavimi ant jūros kranto, prarado savo vardą. Jis buvo lieso sudėjimo, saulėje įdegęs berniukas, žvejo sūnus. Žemiau nuotraukoje matosi krante ant smėlio laukiančios valtys, o tu pats kartu su juo žvejoji krabus uolingoje negyvenamos įlankos pakrantėje. Visur ir visada vaikščiodavote drauge, nuogi nerūpestingai leisdavote šviesias vaikystės dienas, bet šis pirmųjų vasarų bendražygis, ištikimasis tavo ginklanešys, išnyko iš atminties labai greitai, ir šiandien nebepameni jo vardo, nors tada šis draugas dėl tavęs būtų paaukojęs ir savo gyvybę. Kitame albumo lape jau esi paauglys su knyga rankose, jaukiai įsitaisęs parke vieną rudens rytą tarp dviejų bendraklasių, kurie šypsosi kartu su tavimi. Vienas iš jų žuvo motociklo avarijoje, kitas – tapo viceministru. Visi trys atradote meilę būdami toje pačioje klasėje tame pačiame pulke Loreto mokyklos mergaičių, kurios vaikščiojo su megztukais ir klostuotais sijonais, priglaudusios mokyklines kuprines prie pradedančių augti krūtų. Vėliau pasirodai vilkįs karinę uniformą, su šautuvu rankose, stovi lauke prie barako, o vienas iš karo tarnybos draugų juokdamasis laiko apglėbęs tave per pečius. Kas jam galėjo nutikti? Jis labai mėgo Sartrą, o dabar galbūt yra lentpjūvės savininkas. Popietė kvepia degančiais šiaudais, aukso dulkėse šoka šikšnosparniai, o tu keliauji per albumo lapus, nors jo vaizdai tėra vien atminties dūmai. Albume yra daugybė jau išnykusių, praeityje likusių figūrų, kurios tam tikru metu tau dovanojo savo sielos dalelę, neprašydamos nieko mainais. Potvyniai visus juos išblaškė po skirtingus krantus, nė vienas nepasiekė savo svajonės, bet kiekvienas iš jų atsitiktinai buvo patekęs į tavo gyvenimą ir kurį laiką lydėjo šioje malonumų bei nesėkmių kelionėje. Užvertęs albumą galvoji, kad visi tavo buvę draugai – tas pats žmogus. Jo veidas nuo vaikystės giliai įsismelkęs tavyje. Tai tas bevardis vaikas, kuris žaisdavo su tavimi ant jūros kranto. Visą gyvenimą nieko daugiau ir nedarei, tik stebėjai savo atspindį jo akyse.

 

Galeonas

 

Pajūrio baro terasoje sėdi senis ir vaikas. Jūra jau apsivaliusi po audros, ir smėlis jau apklotas rausvais ir karčiais dumbliais. Vandenys jau beveik nurimę. Senis pirštu rodo vaikui į tyrinėtojų laivą ties horizontu, jis traukia iš bedugnės piratų galeoną, kadaise nuskendusį jūroje. Žiūrėk, kalba senolis, šis laivas turi kraną, kurio grandinė buvo panirusi į tūkstančio metrų gylį, ir ten tarp laivo apsiuvų prikabinta kamera rodė skrynias, indus, ginklus ir rausvos spalvos undinę, išraižytą bušprite. Kabinoje buvo matyti vis dar čia tebesanti kapitono kaukolė, karūnuota įvairiais moliuskais. Vaikas pradeda svajoti plačiai atmerktomis akimis.

Visi mūsų žaislai sulūžo, išskyrus tuos pasakojimus, kuriuos mums kas nors pasakojo vaikystėje ir kurie vienaip ar kitaip mus visada nukelia į lobių salą. Atsiradus galimybei į paieškas pasitelkti palydovus, dabar jau žinoma, kad jūrų gelmėse tūno ne mažiau kaip keturi tūkstančiai įvairiausių laivų. Triremos, karavelės, goletos, galeonai – kiek daug jų nuskendo per visą istoriją! Tie, kas Viduržemio jūroje buvo dievai, Karibuose ir pietinėse jūrose – piratai. Kaip kiekviena bedugnė saugo savo nugrimzdusius herojus, taip ir mūsų vaizduotėje panardinti giliausi troškimai. Dabar yra įmonių, iškeliančių į paviršių šiuos nuo aukso ar marmurinių skulptūrų apsunkusius laivus, visai kaip ir apmąstymai ištraukia į paviršių simbolinius vaizdinius, kuriuos smegenys kuria sapnų tamsybėse, o vėliau iškelia į dienos šviesą.

Senolis pasakoja vaikui istoriją apie piratus, o vaizduotėje nukeliauja į išsvajotąjį laivą, kurį valdo piratai berberai, atplaukę į pajūrį pagrobti pačių gražiausių moterų. Senolio atmintyje taip pat praskrieja senos istorijos apie Sindbadą ir kapitoną Nemą, istorija apie lordą Džimą bei daugybė kitų pasakojimų, kurie yra tarsi vaikystėje dovanų gauti žaislai, taip niekada ir nesulūžę. Ir dabar šie pasakojimai kyla paviršiun ir pasilieka jo vaizduotėje bei skęs mintyse tol, kol pasieks sapnų dugną. Ir kai senolis mirs, o jo kūnas, lyg pralaimėtojų laivas, nugrims giliai į bedugnę, vieną dieną vaikas, prisiminęs jo pasakojimus, tarsi tikras laivų tyrinėtojas, gelbėjantis piratų galeoną, apsunkusį nuo aukso ir marmurinių skulptūrų, su bušprite išraižyta sirena, išlaisvins jį iš vandenynų glūdumos.

 

 

 

ANDRÉS IBÁÑEZ

(g. 1961)

 

Bandito moteris

 

Kinijoje, šiaurinės upės provincijoje, pasakojama daugybė istorijų apie bandito Sano moterį. Vieni sako, kad ji buvo mokesčių rinkėjo dukra, kiti teigia ją buvus kilmingo kraujo, nors tai mažai tikėtina. Bandito Sano moteris buvo vardu Baltoji Kamelija. Ją dar visai jaunutę pagrobė banditai ir pasiėmė su savimi į Debesų kalną (kai kuriems tai yra sielos kalnas). Banditai vedė mergaitę siauru kalnų takeliu banditų karaliui, visagaliam Sanui. Iš viso buvo penki belaisviai: Baltoji Kamelija, jos tėvai, sena tarnaitė ir jauna kambarinė.

Sanas tuo metu buvo pačioje savo galios viršūnėje: valdė visą kraštą, o jo šlovė nepaliaujamai plito per lygumas, skverbėsi per kalnų perėjas ir tarpeklius, sklido tarp žemyn upe plaukiančių laivų – iš lėto, bet be perstojo keliavo tolyn kartu su karavanais. Net ir pačiam vienvaldžiui dėl to darėsi neramu.

Baltoji Kamelija nebuvo labai graži: liesa ir kaulėta, siauromis sausomis lūpomis, rudaplaukė, nuotaikingai žibančiomis akimis. Bet jau tuo metu, nors tebuvo dar mergaitė, jos veide galėjai įžvelgti nepatiklumą ir išdidumą. Visi belaisviai puolė ant kelių priešais banditą Saną, tikėdamiesi išsigelbėti. Visi, išskyrus Baltąją Kameliją.

– Nagi, lenkis iki pat žemės, mergaite, – paliepė bandito parankiniai.

Vienas iš jų prisiartino, norėdamas paraginti Kameliją kardu, bet banditas Sanas jį sustabdė.

– Tu manęs nebijai? – paklausė mergaitės.

– Bijau, – atsakė ji, drebėdama nuo galvos iki kojų, – bet žinau, kad vis tiek mane nužudysi. Jeigu mirdama žiūrėsiu į žemę, tai keliausiu į pragarą. Noriu mirti, žvelgdama į dangų.

Banditas nusijuokė.

– Mergaite, – tarė, – tu tiki tokiais dalykais? Nėra nei dangaus, nei pragaro.

– Šito nei tu, nei aš nežinome, – atsakė Baltoji Kamelija.

Banditas nutilo ir įniko įnirtingai glostyti sau barzdą, o tai reiškė, kad jis giliai susimąstęs. Mergaitė stovėjo priešais, žiūrėdama jam į akis, o kiti belaisviai klūpėjo, kakta liesdami purvą.

– Nori išgelbėti savo gyvybę? – paklausė banditas. – Aš tau dovanosiu gyvybę, jeigu nužudysi kitus.

Baltoji Kamelija atsisakė jai pasiūlyto kardo ir pasirinko trumpą durklą. Vieną po kito ji nužudė visus keturis belaisvius, bet prieš perpjaudama gerklę kiekvienam prisakė pakelti akis ir žiūrėti į dangų, gandrų ir vanagų šalį – nemirtingųjų buveinę.

 

Vertė Ieva Kerzaitė