EGLĖ MARIJA FRANK

Tamsus vanduo

Ant seno liepto, kažkiek siūruojančio po žiemos, – balkius jau reikės keisti, per speigus ledas buvo sukaustęs juos, iškėlęs viršum savęs, – dabar jau išdžiūvusio saulėje, kvepiančio pelėsio išgraužto medžio trūnimis, klega dukros, muiluodamosi vaikišku muilu savo mergiškus kūnus. Apačioje tyvuliuoja juodas vanduo – ežeras spangso tamsia akimi, kužda kažką švendrų stagarais, gelmėse žydi dumblas, megzdamas pavojingą sloginantį gliaumą – tįslų, apsivejantį plaukiančio kojas švelniom įtraukiančiom mirties vijom. Saulė spingsi juodo veidrodžio paviršiuje, aptrauktame pušų žiedadulkių šydu, tarsi organzos nėriniu, akina iki maudesio, staiga mažoji, dar nemokanti plaukti, šoka į vandenį. Jos ryškiai oranžinis pripučiamas ratas lieka ant liepto – jame personažas iš vaikiško filmuko, tokių galima nusipirkti ir pliušinių – vaikai juos mėgsta dėl geltonos spalvos, taip visada spalvina saulę. Laikas sustoja sekundei ir visu sunkiu užgriūva tamsaus vandens jausmas, tiek kartų patirtas sapnuose, – leidžiantis sutemoms, eini mišku, iš batų drimba šviežias, gyvas dirvožemis, lipi laiptais žemyn: sulig dešimtu nyri į nepermatomą gelmę, su užslopintu riksmu išnirdama prakaitu sumirkusiuose pataluose, į apgaulingai saugų „čia ir dabar“.

Kasmet pavasarį čia, miške, sutinki ją: tamsaus išlakaus pavidalo, tokias pirmykštės tautos lipdydavo savo veneras – apvalainais pilvais, lyg sūrmaišiai nukabusiom mėsingom krūtim. Atplaukia valtim iš kito kranto, vaikšto miško takais nuleidusi akis, apsimesdama, kad renka mažas kaip antpirščiai voveraites, prasilenkdama staiga dėbteli iš padilbų: dvelkteli svilinta mėsa, daug kartų išgrandytų įsčių slogesiu, ežero dumblo gleivėmis. Kitą dieną randi jos ženklų – saldainių popierėlių, mėlynojuose nudriektą purviną liemenėlę, pigiausios degtinės butelį. Tamsus jos įsčių vanduo kviečia vyrus, atplaukia dėl jų, mylisi čia pat, miške, šernų išgulėtose samanose, purvinais nagais įsikirtusi į šeriuotas nugaras, po to iriasi atgalios sena, apsilaupiusia, samanų žalumo valtimi.

Eik tais pačiais miško takais, nudelbusi akis kaip ji, – iš saldainių popierėliais nužymėto pėdsako suprasi, kad tamsioji ežero jaunamartė jau išėjo laukti ir kviesti; pragaro tvaikas – pigiausio tabako suktinių suodžių, nusėdusių iškorėjusiuose plaučiuose, it drėktelėjusių pelenų senoje skardinėje nuo žirnelių, – pasieks tavo šnerves pirmiau, nei pamatysi jį: pajuodęs, kažkada gražus buvęs veidas, barkšančiose akiduobėse – beveik šviečiančios akys lyg žaltvykslės, plykčiojančios kapinėse; šiepsis bedante šypsena, lenksis tau iki žemės, pravėręs burną girgžtelės pasveikinimą it seni metaliniai varteliai – manieringą, senamadišką. Prasilenkusi persižegnosi, o atsisukusi pamatysi tik nugarą – juodi šerių kuokštai juokingai stirksos pro daug dienų neskalbtą rūbą.

Priešaky staiga išbėgs didelis, lekuojantis šuo – juoda vilkšunė, žinai, kad už jos tuoj pat pasirodys moteris bėgikė iš naujos sodybos pamiškėje – prakaito karoliukais nusėtas nuogo pilvo ruožas, brangi sportinė apranga, ant rankos – įveržtas pulso matavimo tvarstis. Keliom sekundėm išsitrauks iš ausies ausinių laidą, tu savąjį – pasisveikinsite, ji uždususi pasakys, kad šuo geras ir nekąs, tu nuleisi akis. Visai šalia, mėlynojuose, šernų ir jaunamartės išgulėtuose, jau žydės gailiai, suprasi tai iš kvapo – gaivaus, kažkuo panašaus į jos pažastų, pulso aparatas fiksuos trikdžius, – bėgikams negalima sustoti staigiai, sutrinka kvėpavimas, tai kenkia širdžiai. Žydinčiame ežero dumble sujudės gyvis, panašus į aštuonkojį iš senų japoniškų graviūrų – jautriais čiuptuvais apsivijusį moters kūną, goslia burna liežiantį jos lytį. Kai pakelsi akis, juodos vilkšunės jau nebebus, tik pavymui skleisis paparčiai – iš po žemių lįs naujagimių švelnumo daigai, akyse atsigniauš it maži kumšteliai, keros, kol aklinai užgoš taką.

Mėlynojai žydės mažais rausvais žiedais – plėši juos atžaria ranka, eidama siauru taku tarp pelkių, jausi, kaip žemė liula tau po kojomis – živaja zemlia, sakoma, virš galvos gargtelės juodvarnis, kažkur skaitei, kad moka pamėgdžiot net žmonių kalbą. Pamiškėj, ant akmeninės grotos, padėsi besiskleidžiantį šermukšnio žiedą – joje, kruopščiai sudėliotoje iš apvalainų riedulių, stovės Mergelės statula: žydros ir baltos spalvų rūbu, kažkieno naiviai papuošta plastmasine karūna su pigiais spalvotais stikliukais – tokias pardavinėja mažoms mergaitėms, norinčioms tapti fėjomis, kartu su įmantriai raitytomis stebuklų lazdelėmis – tikėjimo substitutu.

Ežeras šioje vietoje jungiasi su kitu, daug didesniu, kažkodėl ežerų žuvis visada turi kraujo skonį, niekuo nepanaikinamą. Pjaunant galvą, kurį laiką pati juo springdama žiopčioja, – kaip kaimynų pusbernis, užsikirsdamas kankinančiose mikčiojimo sinkopėse, – tose sekundžių šimtosiose juk slypi mirtis, iš kurios, staigiai kvėptelėjęs, išplaukia gyventi – lipnus kraujo spalvos raudonis plyksteli jo kaklu, užliedamas naivų Dievo pažymėtojo veidą, – negudrus, sako apie tokius žmonės, regis, smarkiai nusigando vaikystėje šuns.

 

 

Mažas dukros kūnelis nyra į gelmę, ežeras ištrykšta plieno spalvos purslais, po kelių sekundžių paviršiuje pasirodo dvi didžiulės akys, du begalybės ežerai – mėlyni, juose dangaus vaiska, plėšytos debesų plunksnos, putų kamuoliai – tokie panašūs į žmogaus veidą, tik spėk žiūrėti, kaip keičiasi.

Burnelė plačiai prasižioja, įtraukdama oro gurkšnį.

Tamsus vanduo trumpam pasitraukia.

 

 

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.