SVETLANA VOLOŠINA

„Honoraras niekingas…“, arba Kiek uždirbdavo XIX a. 2-osios pusės rusų literatai

Dar mokykloje sužinome, kad XIX a. rusų rašytojų, o ypač tokių žymių kaip Levas Tolstojus, honorarai būdavo ne tokie menki kaip šiuolaikinių prozininkų (o juo labiau poetų). Tačiau ar rašytojo amatas užtikrindavo pasiturimą gyvenimą? Portalas „Gorkij“ pasidomėjo, kaip ir kiek uždirbdavo Fiodoras Dostojevskis, Aleksandras Ostrovskis, Nikolajus Nekrasovas ir kiti mažiau garsūs jų kolegos amžininkai.

 

Įsivaizdavimas, kad XIX a. 2-oji pusė honorarų atžvilgiu buvo rusų rašytojų aukso amžius, viso labo tik mitas.

Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad tuomet mokėti fantastiški honorarai – bent jau žinomiems autoriams: Ivanui Turgenevui už nedidukę „Bajorų gūžtą“ (1859) paklota tada dar neregėta suma – 4 tūkst. rublių, už romaną „Tėvai ir vaikai“ – 4 775 rb, Ostrovskiui už pjesę „Miškas“ – tūkstantis, 1857 m. dar ne itin žinomam Tolstojui už paskutinę garsios trilogijos dalį „Jaunystė“ buvo atseikėta po 100 rublių už spaudos lanką (knygą sudarė 9 lankai ir 7 puslapiai), o Ivanui Gončiarovui už „Oblomovą“ (1859) – 10 tūkst.

Vėliau mokėta dar daugiau: XIX a. 2-ojoje pusėje honorarai sparčiai augo podraug su didėjančiu žurnalų skaitytojų skaičiumi. Pažymėtina, kad XIX a. pirmiausia kalbėtina ne apie knygas, o būtent apie žurnalus. Niekur kitur, išskyrus Rusiją, žurnalai neturėjo tokios visuotinės reikšmės ir įtakos, palyginti su knygomis ir laikraščiais. Būtent žurnaluose autoriai skelbdavo savo kūrinius, šitaip palaipsniui garsindami savo vardą ir užsidirbdami: honorarai už publikacijas žurnale atlygį, gaunamą už knygas, viršijo kone dešimt kartų.

Jeigu kūrinys būdavo iš karto išleidžiamas knyga, tai greičiausiai reiškė, kad jis nevertas dėmesio arba, kaip autoritetingai tuo laiku teigta, buvo „išbrokuotas visų periodinių leidinių“. Leidybos reikalus gerai išmanęs [poetas, kritikas, redaktorius] Piotras Pletniovas 1846 m. rašė: „Mūsų epochos publika skaito išskirtinai tik žurnalus“, ir ši tendencija ilgainiui tik stiprėjo.

Žurnalai ėmė viršų prieš knygas dėl dar vienos – geografinės – priežasties: dauguma skaitytojų buvo susitelkę neaprėpiamos šalies gubernijose ir apskrityse, o sistemingos knygų prekybos ir bibliotekų tinklo tuo metu nebūta; užtat paštas periodinių leidinių pristatymą vykdė puikiai. Be to, knygos kainavo brangokai ir negarantavo kokybiško turinio. [Sociologo, kritiko, publicisto] Nikolajaus Michailovskio skaičiavimais, žurnaluose įvairiapusiškos literatūrinės ir mokslinės medžiagos buvo pateikiama už 12–15 rublių, o štai tokios pat apimties knyga kainavo 30–40 rublių. Beje, medžiagą žurnalams atrinkdavo, tikrindavo ir aprobuodavo išsilavinę redaktoriai, kuriuos skaitytojai žinojo ir gerbė.

Caro Aleksandro II reformos nepraėjo veltui: nuo XIX a. 7 deš. skaitytojų auditorija auga, o drauge didėja ir storų žurnalų tiražai bei atlygis už publikacijas. Nuo XIX a. 6 deš. iki amžiaus pabaigos honorarai išaugo kone dvigubai.

Beje, nereikėtų pamiršti, kad XIX a. vidurio literatūros rinka buvo palyginti nedidelė – skaityti mokėjo apytikriai 8 proc. šalies gyventojų (t. y. maždaug 10 mln. žmonių).

Tarp jų žmonių, turėjusių galimybę ir įprotį reguliariai skaityti, buvo ne daugiau kaip milijonas, o rimtų storų žurnalų mėgėjų – dar mažiau. Negana to, išsilavinę skaitytojai dažnai buvo ne itin pinigingi (tarp jų vyravo inteligentija, tarnautojai, nedidelė pirklių dalis, smulkieji ir vidutiniai provincijos dvarininkai). Kur kas daugiau liaudies skaitė gražius, lengvai prieinamus ir suprantamus iliustruotuosius žurnalus, o masine paklausa (jeigu, žinoma, raštingi tų laikų miestiečiai ir valstiečiai vadintini „mase“) pasižymėjo pigi populiarioji literatūra. Didžioji dalis pasaulietinės aristokratijos tradiciškai skaitė užsienio literatūrą originalo kalba.

Kalbant apie kylantį rašytojų honorarą, dera atminti ir infliaciją, prarydavusią dalį pajamų: palyginti su XIX a. 6 deš. pabaiga, kainų indeksas (pagrindinių 26 prekių kainų vidurkis) 8 deš. buvo išaugęs trečdaliu, o paskutiniame dešimtmetyje – jau pusantro karto.

Brangiausiai apmokami XIX a. 2-osios pusės rusų rašytojai buvo Turgenevas (6 deš. vidutinis tarifas už spaudos lanką – 400 rublių, 7 deš. – 300, 8 deš. – 600, 9 deš. – 350) ir Tolstojus (6 deš. – 100 rb už lanką, 7 deš. – 300, 8 deš. – 600, paskutiniame dešimtmetyje – 1 000). Apmaudžiai menkai buvo atlyginamas Dostojevskis: 6 deš. – 200 rublių už spaudos lanką, 7 deš. – 125, 8 deš. – 250, 9 deš. – 300.

Leidėjas ir žymus verslininkas [poetas] Nikolajus Nekrasovas, mokėdamas žurnalo „Sovremennik“ („Amžininkas“) autoriams honorarus, juokais eilėmis skundėsi:

 

Brangus Turgenevas baisiai:

Tėvų ir vaikų galvose

Iš vakaro jau įsitaisęs,

Ir gūžtoj bajorų – vaje!..

 

Kišenės ištuštintos mano –

Verskis kaip nori, brolyti!

Iš Gončiarovo romanų

Galėtum namą pasistatyti.

 

Namą iš tikrųjų buvo galima pasistatydinti, bet sukuriant, tarkim, po vieną tokį romaną per metus ar bent per dvejus. Tačiau išskirtiniai žymiųjų autorių romanai nėra lengvai tiražuojami ir gaminami serijiniu būdu, todėl išimtinai stambių honorarų pavyzdžiai ir tėra būtent išimtys.

Vienas iš nedaugelio rašytojų, kuriam su gausia šeima pavykdavo išgyventi iš literatūrinės kūrybos pajamų, buvo Tolstojus, literatūriniuose sluoksniuose garsėjęs ne tik kaip didis rašytojas, bet ir kaip nepaprastai griežtas derybininkas, gebėdavęs už stambius savo veikalus užsiprašyti didelio įkainio ir nenusileisti.

Tarkim, dar 1863 m. iš žurnalo „Russkij vestnik“ („Rusų žinios“) redaktoriaus Michailo Katkovo už apysakų „Kazokai“ ir „Polikuška“ publikavimą jis norėjęs gauti tūkstantį rublių už 7 spaudos lankus, o už kitus lankus – daugiau nei po 200 rublių. Pinigų grafui žūtbūt reikėję kažkokiam pėstininkų kapitonui biliardu praloštai skolai atiduoti (Katkovas bandęs priešintis: iš pradžių juk buvo sutarę vos po 150 rb už lanką).

Tam pačiam Katkovui Tolstojus atidavė „Karą ir taiką“ po 500 rublių už spaudos lanką ir pats ėmėsi knygos leidybos. „Ana Karenina“ „kainavo“ 20 tūkst. rb, t. y. irgi po 500 už lanką. Už paskutinį savo romaną „Prisikėlimas“ rašytojas iš žurnalo „Niva“ leidėjo Adolfo Markso gavo negirdėtą neregėtą atlygį – po tūkstantį rublių už lanką (ir atidavė pinigus duchoborų, „XXV amžiaus žmonių“, persikėlimo į Kanadą išlaidoms padengti). Tolstojus (su žmona Sofija) buvo vienas iš nedaugelio rašytojų, kurie sėkmingai savarankiškai leido savo knygas, t. y. užsiėmė šiaip jau varginančiu ir nepatikimu reikalu.

Kur kas sunkiau vertėsi Dostojevskis. „Iš skurdo esu priverstas skubėti ir rašyti už pinigus, taigi, neišvengiamai gadinti“, – pripažino rašytojas. Turbūt joks kitas didysis rašytojas nebuvo spiriamas rašyti taip skubinai ir tokiomis žeminančiai nepalankiomis sąlygomis: 1866 m. Dostojevskiui spaudai teko pateikti du romanus. „Nusikaltimą ir bausmę“ Katkovo žurnalui „Russkij vestnik“ jis rašė vos už 150 rublių už spaudos lanką, o „Lošėją“ sukūrė viso labo per 26 dienas (padedamas jaunos stenografistės, vėliau ji, kaip žinoma, tapo jo žmona).

Už kitus du romanus – „Idiotą“ ir „Demonus“ – taip pat buvo sumokėta po 150 rublių (ar kiek daugiau) už spaudos lanką. Taigi, už 42 „Idioto“ spaudos lankus iš „Russkij vestnik“ Dostojevskis gavo 7 tūkst. rublių. Tiktai 8 deš. rašytojo gyvenimas kiek pagerėjo: romanas „Paauglys“ žurnale „Otečestvennyje zapiski“ („Tėvynės užrašai“) buvo išspausdintas po 250 rublių už spaudos lanką, o paskutinis romanas – „Broliai Karamazovai“ – vėl Katkovo leidinyje po 300 rublių už lanką; bet šis atlygis nė iš tolo neprilygsta Tolstojaus honorarams. Dostojevskio žmona Ana buvo nepamainoma pagalbininkė tvarkant knygų reikalus: ji rūpinosi knygų perleidimu, pati derėdavosi su spaustuvininkais ir prekiavo knygomis tiesiog savo bute.

Ryškiausių rašytojų nebuvo daug; kitiems vidutiniškai buvo mokama šitiek: 1856–1859 m. duomenimis, už prozos kūrinio publikaciją žurnale „Sovremennik“ buvo mokama po 50 rublių už spaudos lanką (maksimalus įkainis – 100 rb, – tiek 1856 m. už apysaką „Faustas“ gavo Turgenevas), už poezijos (mokėta už eilėraštį) – 10–15 rb, už straipsnį – 30–50. Iš „Otečestvennyje zapiski“ 1871 m. honorarų ataskaitų matyti, kad už prozą redaktoriai mokėjo 60–75 rublius (išimtis daryta tik Ostrovskiui, kuris gaudavo 150–175 rb už lanką, ir Michailui Saltykovui-Ščedrinui (po 125 rb), už eilėraštį galėdavai gauti 15–20 rublių (didžiausias honoraras išmokėtas Nekrasovui – po 75 kapeikas už kiekvieną poemos vaikams „Senelis ir kiškiai“ eilutę), o už straipsnį – 60–75. Žurnalas „Vestnik Evropy“ („Europos žinios“), 1894–1897 m. duomenimis, už prozą mokėjo jau 80–100 rublių (maksimalus įkainis – 250), honorarai už eilėraščius buvo palyginti maži – 10–15 rb, o už straipsnį autoriai gaudavo 80–100 rublių.

Taigi, turint omeny „vidutinio kalibro“ rašytojus, t. y. iš tikrųjų profesionalius literatus, paveikslas anaiptol ne šviesių spalvų. Štai kelios gana iškalbingos citatos apie nelengvą beletristo darbą: „Rusijoje iš literatūros sunku uždirbti, o kam pinigų reikia daug, tam ir rašyti daug tenka“, – sakė Nikolajus Leskovas, anaiptol ne vidutinio rango rašytojas. „Nūnai rašytojas iš esmės yra plikas vargeta, dėl duonos kąsnio priverstas rašyti vos ne dieną naktį. Gerų dalykų šitaip daug neparašysi. Honoraras niekingas…“ – antrino jam beletristas Ivanas Kuščevskis. „Pasitaikydavo parduoti autoriaus širdžiai brangiausius kūrinius gerai neišnokusius, ir sąžinė tylėdavo, nes rašydavai juos badmiriaudamas. O ir į kiekvieną mūsų rublį dešimtys burnų taikydavosi“, – atsiminimais dalijosi Vasilijus Nemirovičius-Dančenka.

Rašytojo triūsas finansiniu atžvilgiu neadekvačiai vertintas ir tada, kai „poetas Rusijoje“ – lygiai kaip ir prozininkas – buvo „daugiau nei poetas“. Suprantamas pasipiktinimas vieno iš to laiko jaunesniųjų autorių, kuris rašė: „Mūsuose dažnai taip nutinka, kad koks nors paklausus vadovėlis jo sudarytojui duoda daugiau pelno nei rusų literatūros chef-d’oeuvre šio autoriui. Jevtuševskio aritmetikos vadovėlis leidėjui Polubojarinovui buvo parduotas už 50 tūkst. rublių.“

Kad galėtų pragyventi vien iš literatūros, profesionalūs literatai privalėjo rašyti sparčiai ir daug: tai pasakytina ir apie „klasikus“, gyvenančius iš literatūros. Gerai apmokamas Turgenevas per metus uždirbdavo 4 tūkst. rublių, Leskovas – 2 tūkst., Antonas Čechovas (paskutinius porą XIX a. dešimtmečių) – 3,5 tūkst., o literatai „vidutiniokai“ gerokai mažiau – ne daugiau kaip 1–1,5 tūkst. rublių per metus. Išvedus XIX a. 8–9 deš. mokamų honorarų vidurkį, nesunku suskaičiuoti, kad norint uždirbti minimą sumą per metus reikėdavo parašyti 20 spaudos lankų (t. y. didokos apimties knygą), o iš tikrųjų – dar daugiau, nes dalies medžiagos galėjo nepraleisti cenzūra arba atmesti redaktorius. Čechovas, pavyzdžiui, per metus parašydavo ne daugiau kaip 10 lankų. Negana to, kai kurie žurnalai (pavyzdžiui, „Sovremennik“) nemokėjo honorarų už debiutines publikacijas, o neretai ir vėluodavo atsiskaityti (vis dėlto teisybės dėlei pažymėtina, kad rašytojo prašymu kai kada honorarą sumokėdavo avansu).

Be to, gyvenimas (ypač Peterburge) nebuvo pigus – dar 1858 m. Gončiarovas rašė: „[...] susituokusiam žmogui provincijoje mūsų laikais ir su tūkstančiu rublių sunku pragyventi [...], o Peterburge su 1,5 tūkst. sidabro rublių vos šeimą išmaitinsi [...]. Peterburge reikia uždirbti ne mažiau kaip 2 tūkst. sidabro rublių, norint be nepriteklių gyventi.“

Įdomu rašytojo uždarbį palyginti su to meto smulkiojo valdininko – to paties „mažojo žmogaus“, apie kurį rašė Nikolajus Gogolis ir žymiosios „natūraliosios“ mokyklos atstovai, – biudžetu. Štai 1857 m. tituliarinis patarėjas vos pajėgdavo galą su galu sudurti. Uždirbdamas 260 rublių per metus (iš jų algos – 210, premijinių – 50), jis gyvena nuomojamame bute, tiksliau, pertvara atskirtame kambarėlyje su patogumais (šildymas, apšvietimas ir namų tvarkytoja), ir už tai moka 77,5 rb per metus. Jis neišlaidauja nei knygoms, nei žurnalams, kultūrinės jo pramogos apsiriboja trimis spektakliais Aleksandro teatre (2,25 rb). Drabužius ir batus tituliarinis patarėjas perka sendaikčių turguje (30,56 rb), pietauja pas kaimynę už 54,75 rb per metus (dar, be to, šventinė užkanda – 12,45 rb), o pusryčiai ir vakarienė jam atsieina 51,20 rb. Jokių papildomų pirkinių jisai neišgali: vynui per metus išleidžia 7,7 rb, tabakui – 14 rb, kortoms – 3,89 rb, vežiko paslaugoms – 9,65 rb; kitų išlaidų – kiek daugiau nei 36 rb. Vadinasi, metinių tokio smulkiojo valdininko išlaidų susidaro 318 rublių 60 kapeikų, tad trūkstamą biudžeto dalį (58 rb) jis turi susirinkti perrašinėdamas pirklio dokumentus (už 90 rb per metus).

Aukštesnio rango valdininkai gyveno ne taip vargingai. Šildomas butas su priemene ir virtuve jiems atsieidavo 240 rublių per metus, skaitymo išlaidos (laikraščiai ir biblioteka) – 28 rb, abonementas į itališką operą (4 aukšte) ir 10 spektaklių skirtinguose teatruose – 46 rb, maistas (įskaitant šventinius užkandžius, kavą, arbatą ir cukrų) – 350 rb, apranga ir avalynė – 94 rb, tarnaitė (virėja ir skalbėja) – 60 rb, vynas – 29,7 rb, vežikas – 66 rb, tabakas ir papirosai – 30 rb. Iš viso metinių išlaidų susidarydavo 1 269 rubliai 68 kapeikos; pajamos siekdavo 1 405 rb, tačiau atlyginimas – tik 715 rb. Vis dėlto šis (įsivaizduojamas) valdininkas dar prisidurdavo romanų vertimais (360 rb) ir privačiais darbeliais namų valdyboje (180 rb), todėl sugebėdavo per metus sutaupyti 135 rb 32 kp.

Gubernijose 1865 m. VII–VIII klasės valdininkai (prokuroras ar patarėjas) algos gaudavo 750 rublių (tiek pat „maistpinigių“ ir 500 rb „nuompinigių“), vicegubernatoriai (V–VI tabelio klasės rangai) – 1,8 tūkst. (ir 770 rb „maistpinigių“ bei 857 rb „nuompinigių“). Antrojoje amžiaus pusėje valdininkų atlyginimas pastebimai ūgtelėjo. Pavyzdžiui, 8–9 deš. vyriausiasis sekretorius (VII rango valdininkas) uždirbdavo 1,5 tūkst. rb per metus, gimnazijos vyriausiasis mokytojas – per tūkstantį, o valstybiniai gydytojai ir statistikai – 1–1,2 tūkst. rublių.

Beje, valdininkai pajamų atžvilgiu – nelabai iliustratyvi profesinė grupė: kaip žinoma, į oficialų jų uždarbį neįskaičiuotos gausios „šešėlinės įplaukos“, t. y. kyšiai, – manyta, kad jie uždirbą tiek mažai, jog turį prasimanyti pinigų savarankiškai.

Pateiksime dar šiek tiek XIX a. vidurio maisto produktų ir paslaugų kainų pavyzdžių. Maskvoje svaras cukraus kainavo 0,24 sidabro rublio, ketvirtis kibiro degtinės – 1,13 sidabro rublio, pūdas jautienos – 5,3 rublio asignacijomis, 100 kiaušinių – 1 sidabro rublis, sidabrinių lapių ir sabalų kailiniai – atitinkamai tūkstantį ir du tūkstančius rublių; baudžiauninkas rūmų tarnas buvo įkainotas 3 tūkst. rb. Galime palyginti: kaimo troba kainavo 100 rb, o malkų sieksnis – 16 rublių asignacijomis.

Tuo metu Jaroslavlio gubernijoje baudžiauninko paleidžiamasis raštas atsieidavo 500 rublių (kitoje vietoje už dvi baudžiauninkų šeimas buvo prašoma 5 tūkstančių), baudžiauninko siela buvo vertinama 24 rubliais, o sidabro rublis prilygo 3 rubliams 50 kapeikų asignacijomis.

Kaip žinoma, daugelis XIX a. 2-osios pusės rusų literatų gyveno (toli gražu) ne vien iš literatūros: štai Tolstojus, Turgenevas ir Afanasijus Fetas gaudavo pajamų iš dvarų; Gončiarovas, Apolonas Maikovas, Jakovas Polonskis ir Fiodoras Tiutčevas tarnavo cenzūroje, Vsevolodas Krestovskis – kariuomenėje, Vsevolodas Garšinas dirbo geležinkeliuose, o Čechovas vertėsi valstybės gydytojo praktika. Neretai tos „pašalinės“ (arba atvirkščiai – pagrindinės) pajamos ir leisdavo gyventi padoriai.

Taigi, vietoj akivaizdžių išvadų apie XIX a. 2-osios pusės rusų rašytojų pajamas ir gyvenimo būdą pacituosime tų laikų literato nuomonę: „Rašytojo darbas taip keistai vertinamas, jis toks santykinis ir galiausiai neapibrėžtas, kad nuo pat pradžių pasmerkia kūrėją savotiškam skurdui. Išimtį šiuo atveju sudaro tik saujelė rašytojų, ir tai tik dėl to, kad turi paveldėto nekilnojamojo turto arba eina kokias nors valstybines pareigas, užtikrinančias pragyvenimą ne iš literatūrinio triūso. Visi likusieji mušas kaip žuvis į ledą, kitiems dažnu atveju tūkstančius uždirbdami, o patys likdami be duonos kąsnio.“

 

https://gorky.media

Vertė Andrius Patiomkinas

 

 

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.