Elenos Ferrantės fenomenas ir moterų literatūra

Elenos Ferrantės Neapolio tetralogija („Nuostabioji draugė“, „Naujo vardo istorija“, „Išvykstantieji ir liekantieji“ ir „Dingusio vaiko istorija“) – vienas svarbiausių tarptautinių XXI amžiaus literatūros fenomenų. Parduoti keli milijonai romanų egzempliorių, jie išversti į dvidešimt septynias kalbas, pagal juos sukurti du filmai, kuriamas televizijos serialas, viename Londono teatrų pastatytas spektaklis, o literatūrinė ir populiarioji spauda net spengia nuo spėlionių, kas yra tikroji jų autorė ar autorius (naujausias spėjimas, kad leidyklos „Edizioni E/O“ vertėja Anita Raja). Tetralogija ir visa Ferrantės kūryba jau keletą metų taip pat yra svarbus akademinių tyrimų ir diskusijų objektas, o ketvirtoji ciklo dalis pernai įtraukta į trumpąjį „Man Booker“ premijos sąrašą. Todėl ir man rūpi pasvarstyti, kas lemia neįtikėtiną šio romanų ciklo populiarumą, juolab kad „Alma litterai“ išleidus pirmos dalies vertimą į lietuvių kalbą (vertėja Ieva Mažeikaitė-Frigerio) panašių svarstymų ėmė rastis ir Lietuvoje.

Literatūros požiūriu romanų ciklas nesiūlo jokių inovacijų, veikiau jame remiamasi laiko patikrintomis klasikinėmis literatūros konvencijomis, tačiau tai daroma meistriškai. Romanų ašį sudarantis moterų personažų duetas paremtas gotikinių moterų Bildungs romanų tradicija (žymiausias tokio romano pavyzdys – Charlotte Brontë „Džeinė Eir“). Pagal ją moters personažas, kurio charakterio raidai skirtas visas pasakojimas, – šiuo atveju Elena Greko, – yra socialiai ir simboliškai integruotas, o antrasis – jos draugė Lina Čerulo – ne tik gyvena visuomenės užribyje, bet, radikaliai nepaisydamas jos normų, kelia grėsmę simbolinei jos sandarai. Ne veltui Lina taip artimai susijusi su mafijos struktūromis ir serga neįvardyta, nediagnozuota psichikos liga. Nors Elena Greko taip pat savotiškai maištauja, laužo lyčių stereotipus, tai daro neardydama simbolinės tvarkos, neperžengdama leistinos ribos. Tai, kad Ferrante jai suteikė savo pačios vardą, nurodo tikrąją personažo tapatybę. O tam, kad Elena Greko egzistuotų, kad jos socialinis tapatumas būtų įskaitomas, reikalinga šešėlinė antrininkė, kuri nuolat kėsintųsi į jos simbolinį statusą, jos vietą visuomenėje ir privačiame gyvenime. Elena Greko yra pripažinta rašytoja, tačiau Lina Čerulo galbūt parašė pirmąją jos knygą. Elena ir Lina abi myli tą patį vyrą, gimdo ir augina realius arba įsivaizduojamus jo vaikus. Toks Elenos ir Linos personažų grūmimasis dėl vienos tapatybės skaitytojui kelia keisto susižavėjimo ir nejaukumo jausmą, kurį tiksliai aprašė Sigmundas Freudas 1919 metų apybraižoje „Das Unheimliche“. Jis teigia, kad ši keisto šiurpo būsena susijusi su neįsisąmonintų impulsų, pvz., kastracijos baimės, pasireiškimu. Feministinė kritika tokią moterų personažų struktūrą interpretuoja kaip moteriškumo artikuliacijų simbolinėje erdvėje cenzūrą ir pačių moterų rašytojų pasąmoninį nerimą arba kaltę dėl to, kad imasi moterims nederamos kūrybinės veiklos. Manau, kad plačiąja prasme Ferrantės romanų ciklas simbolizuoja moteriškos perspektyvos, kuri visą XX amžių ir ypač antrąją jo pusę per jėgą brovėsi į simbolinę literatūros erdvę, įsitvirtinimą XXI amžiuje.

Dalį Neapolio romanų ciklo originalumo lemia tai, kad jie yra monumentalūs šiuolaikiniai romanai, socialinę ir politinę XX amžiaus antrosios pusės istoriją atskleidžiantys per dviejų moterų – Elenos Greko ir Linos Čerulo – gyvenimo bei draugystės istoriją. Didžiųjų pasaulio romanų, pagaunančių laiko dvasią, pasakojančių kelių kartų likimus per istorines, politines, filosofines idėjas, tokias kaip fašizmas, socializmas, nacionalizmas, politinis terorizmas, autoriai daugiausia vyrai (nesenas tokio romano pavyzdys – Jonathano Franzeno „Laisvė“), todėl ir jų pasakojimai sukonstruoti iš vyro perspektyvos, net jei moterų personažams skiriama nemažai vietos ir suteikiamas balsas. Ferrantės Neapolio ciklas – žaviai sukurtas iš moterų žiūros taško. Čia puikiai pavaizduotas pokario skurdas, mafijos struktūrų formavimasis Neapolyje ir jų sąsajos su to meto politika bei nacistine ideologija, marksizmo ir feminizmo idėjų kilimas šeštajame ir septintajame dešimtmečiuose bei aštuntojo ir devintojo dešimtmečių politinis terorizmas Italijoje. Tačiau svarbiausia cikle tai, kad aprašoma, kaip šios istorinės sociopolitinės aplinkybės veikė moterų realybę, lūkesčius, jų požiūrį į santuoką, seksą, santykius, ateities perspektyvas, planus ir savivoką.

1944 metais gimusių Elenos ir Linos gyvenimo pasirinkimai romane lyginami su vyresnės kartos moterų gyvenimais. Neišsilavinusi, vulgari, šlubuojanti Elenos motina ištekėjo šešiolikos, vieną po kito gimdė vaikus, nuo ryto iki vakaro dirbo namų ruošos darbus, šeimoje patyrė seksualinį ir fizinį smurtą ir jai tai atrodė normalu, netgi gerai, nes, būdama šluba, šansų ištekėti turėjo mažai. Linai jos vyro smurtavimas neatrodo nei normalus, nei priimtinas, o pabėgti nuo jo ne taip paprasta, nes ji, kaip ir Elenos motina, neturi išsilavinimo teikiamų privilegijų. Mokslus baigusi Elena iš motinos paveldi nėštumo sukeltą kojos negalią ir ją lengvai išsigydo kelių fizioterapijos seansų metu; ji samdo kitas moteris (taip pat ir savo motiną), kad atliktų namų ruošos ir vaikų priežiūros darbus, kol ji rašo (nors pradžioje iš to nieko neuždirba), iš santuokos tikisi tarpusavio supratimo ir seksualinio pasitenkinimo. Ji palieka vyrą, o kuriam laikui ir vaikus, kad gyventų savo gyvenimą. Pastarasis pasirinkimas Elenos motinai atrodo kaip socialinė savižudybė, tačiau nei Elenos karjera, nei asmeninis gyvenimas nuo to nenukenčia.

Neapolio ciklas ir visa Ferrantės kūryba tarptautiniame šiuolaikinės literatūros kontekste išsiskiria ir yra aktualūs ne literatūros išraiškos priemonėmis, o perspektyvos naujumu, ypač tuo, kaip vaizduojama motinystė. Motinystė šiuolaikiniame Vakarų pasaulyje yra viena radikaliausiai pakitusių sąvokų, reikalaujanti naujo įprasminimo, kritinio aptarimo ir visuotinio pervertinimo. Šiuo požiūriu Ferrantės kūryba svarbi tuo, kad sistemingai, beveik kiekviename romane nagrinėja motinystės ir kūrybinio / intelektinio darbo konfliktą.

Nenorėdama gadinti malonumo laukiantiems tolesnių Neapolio tetralogijos dalių vertimo į lietuvių kalbą, aptarsiu kitą Ferrantės romaną – „Tamsiąją dukterį“ (La figlia oscura). Pagrindinė romano veikėja ir pasakotoja Leda yra pusamžė anglų literatūros tyrinėtoja viename iš Italijos universitetų. Kai vaikai gimė, ji dar buvo studentė ir daug laiko praleido su jais. Baigusi universitetą, įstojo į doktorantūrą ir kai dukterims dar nebuvo dešimties, keleriems metams paliko šeimą. Vėliau paauglės dukterys gyveno su ja, o atėjus laikui rinktis aukštąją mokyklą išvažiavo gyventi su tėvu į Ameriką. Paklausta, kodėl paliko dukteris, Leda atsako: „Nes jas per daug mylėjau [...], norėjau būti gera motina, pavyzdinga motina, tačiau mano kūnas atsisakė.“ Panašus scenarijus kartojasi dar daugelyje Ferrantės knygų, taip pat ir Neapolio tetralogijoje. Kiekvieną kartą vaikų palikimo motyvai vis kiti, bet kartu panašūs. Paliekama ne dėl meilės ar rūpesčio stokos. Paliekama, nes yra kam ir dėl ko palikti. Esu tikra, kad skaitytojai šį scenarijų Neapolio cikle interpretuos įvairiai, tačiau svarbiau tai, kad Ferrantės kūryboje tokios motinos nei smerkiamos, nei teisinamos, veikiau jų abejonėms, ambivalentiškumui, motinos ir kūrėjos, motinos ir moters, motinos ir individo dialogui atveriama erdvė, jis įtraukiamas į socialiai integruotą, simbolinės tvarkos nepažeidžiantį diskursą, jis tampa apčiuopiamas, įžodinamas, realus, vertas dėmesio ir aptarimo.

Neapolio ciklas taip pat yra ir miesto romanas, kuriame įdomiai nagrinėjama santykio su savo kilme tema. Svarbų vaidmenį čia atlieka kalba – klasikinė italų ir Neapolio dialektas. Pastarasis yra Elenos ir Linos gimtoji, arba motinos, kalba – ją Elena išduoda tapdama rašytoja ir perimdama klasikinę italų kalbą bei ja kalbėdama su vaikais. Šiuo požiūriu romane galima įžvelgti emigracijos iš Lietuvos analogiją, kai išvykimas dažnai siejamas su asmeniniu, socialiniu ir ekonominiu progresu, karjeros sėkme, o gyvenimas gimtajame mieste arba šalyje – su inercija, ambicijų, drąsos, sėkmės stoka. Šiame kontekste nagrinėtinas ir įdomus yra stiprus, nors neretai ir komplikuotas, ryšys su kalba, kultūros paveldu, šeima. Atrodytų, kad gimtoji kalba, jos išsaugojimas ir perdavimas vaikams Neapolyje kaip ir Lietuvoje yra ne tik motinos prerogatyva, galia, bet ir atsakomybė.

Kadangi jau daug metų tyrinėju tai, kas literatūros studijų lauke vadinama moterų literatūra, nuolat sulaukiu klausimų, kas ji yra. Trumpas atsakymas – visa tai, ką rašo moterys. Kiek ilgesnis – moterų autorių parašyti meniniai tekstai, kuriuose svarstomi lyčių vaidmenų, moterų egzistencijos ir socialinės būties klausimai. Moterų literatūros specifika – ne išraiškos priemonės ar teksto kokybė, o perspektyva, kuriai perteikti kartais reikia ypatingos išraiškos, todėl Elenos Ferrantės Neapolio ciklas – puikus šiuolaikinės moterų literatūros pavyzdys. Gero skaitymo.