Literatūra
Eilės
Tuštybe varvantys, tuštybę valgantys, tuštybei gimę batai. Kartotiniai žingsniai po sodą plyšta per ašarą, riedančią dėl žmogaus.
Eilės
Arieli, skraidyk!
Karste ji atrodė netikėtai gražiai. Seniai nebuvau mačiusi tokios… sveikos? Oda išsilygino. Kakta švietė, lygi ir spindinti. Lempų šviesoje spinduliavo pudros granulės. Lūpos buvo rausvos, o ji visa padabinta melsvu nėriniuotu karalienės rūbu iš pigios blizgančios medžiagos. Iš tiesų ji nekentė tos spalvos.
15 minučių Šiaurės
Šiaurėje antgamtinis pasaulis visados yra šalia – už parduotuvės, kelio ženklo, o naktiniuose miestuose – už šviestuvo metamos šviesos apskritimo. Norvegai uoliai bando jo žemėlapį perbraižyti per dienas ir naktis tiesdami kelius, kasdami tunelius ir sprogdindami kalnus.
Klientai
Klientai… Visada įnoringi. Visada pasirengę bjauriausiai nustebinti. Tokio amžiaus aš nustebindavau nebent tėvus, prieš svetimus laikiausi kukliai. Į klausimą, kaip sekasi, visada būdavo vienas vienintelis atsakymas: gerai. Ar kitaip ir galėjo bebūti?
Pasakaitė iš rūmo
Papūstos lūpos, porcelianiniai dantys, tatuiruotė, atsiprašant, tarpupapy vietoj kryželio, išlavintas, į tampres įmontuotas pasturgalis ir t. t. leido įtarti garbiąją ponią koja kojon žengiant su naujųjų laikų dvasia: svaiginantis botulino injekcijom ir atsiduodant plastiškų chirurgų peiliams, buityje naudojant riebalų siurblį bei raukšlių lygintuvą, o laisvalaikiu domintis nanny technologijomis.
Jodocus Donatus Hubertus Temme: Manfredo Kleino prizmė
Lietuviškieji Temmės romanai, Kleino teigimu, įdomūs ne tiek savo siužetais, kiek istorinio-socialinio konteksto liudijimais, gamtos, konkrečių Rytprūsių vietovių aprašymais.
Takelis į nebūtį
Pirmą kartą mirties grėsmę patyriau skęsdama upėje. Nardant ties užtvanka, mane pagavo srovė. Mokėjau plaukti, pasitikėjau savo jėgomis ir niekuomet nejaučiau baimės vandenyje, bet tą kartą srovė suko lyg skiedrą galingo srauto sūkuryje.
Slyva bebras kamuolys
Šitas pasakojimas iš tiesų yra pasaka. O šita pasaka – feljetonas gerokai sutirštintomis spalvomis. Taip gyvenime nebūna. Kažkada seniai seniai kažkokiam mieste kaži kokiu autobusu link poliklinikos važiuoju pusiau skusta, pusiau lupta. Noriu miego. Naktį iki pusės trijų peržiūrėjau pusę filmo. Buvo juokingų momentų, ypač tas, kur pagrindinis veikėjas lovoje su vos pažįstama mergina iš pradžių pats pasidaro „apšilimą“,…
Meilė
Žemės trauka daugiau nebeegzistavo. Jis dar nepažino šio naujo pasaulio dėsnių ir todėl elgėsi atsargiai, bijodamas, kad kokiu nors neapdairiu poelgiu nesukeltų pritrenkiančio efekto. Net paprasčiausiai galvoti, paprasčiausiai suvokti daiktų esmę buvo rizikinga. O ką, jeigu per naktį jis įgijo sugebėjimą materializuoti mintis? Buvo pagrindo taip manyti.
