Slyva bebras kamuolys
Šitas pasakojimas iš tiesų yra pasaka. O šita pasaka – feljetonas gerokai sutirštintomis spalvomis. Taip gyvenime nebūna.
Kažkada seniai seniai kažkokiam mieste kaži kokiu autobusu link poliklinikos važiuoju pusiau skusta, pusiau lupta. Noriu miego. Naktį iki pusės trijų peržiūrėjau pusę filmo. Buvo juokingų momentų, ypač tas, kur pagrindinis veikėjas lovoje su vos pažįstama mergina iš pradžių pats pasidaro „apšilimą“, tada praneša, kad pasirengta, ir abu kimba į darbą ar gal net – pagal tai, kaip nufilmuota, – į kovą.
Autobuse priešais mane tvirtai įsirėmusi kojomis į grindis – kažkodėl prisimenu visai netinkamą šiai situacijai sovietinių laikų mankštos komandą – kojos žergtai! – sėdi stambi moteriškė ir pirštais keliauja per rožinio karoliukus. Neatrodo labai paskendusi mintyse. Ji pažiūri į mane, aš į ją. Tas pažiūrėjimas jos visai neišblaško. Lūpos kruta kruta kruta. Atrodo, daugiau meldžiasi lūpomis, o ne mintimis. Gal važiuoja dėl kokių nors onkologinių reikalų, šmėsteli galvoje. O gal kažką namie paliko sergantį. Ji kažko tikisi, turi lūkestį – gal ją kažkas išgirs, gal šiaip ramiau pasidarys. Išlipame stotelėje – ir ji, ir aš. Tai tiek apie ją.
Prie kažkokio oftalmologinio kažkokiame mieste kažkokioje poliklinikoje yra kažkoks nervų ligų kabinetas. Atėjau dėl akių. Sėsteliu šalia labai išvaizdaus vyriškio. Sėdžiu ilgai, kol pakvies, – snūduriuoju. Vyriškis su geros kokybės rudais odiniais batais, naršo neblogą telefoną. Tokie paprastai pas akių gydytojas eina privat. Bet kiek pasėdėjęs strykteli pas nervų. Iš kabineto jokio pokalbio nė žodžio nesigirdi, tik kažkoks kaukšėjimas. Tokie gražūs vyrai negali eit pas nervų gydytoją dėl nervų, galvoju. Gal ten, kabinete, atleisk man, Viešpatie, už tokią nedorą mintį, su gydytoja ant stalo jie greitomis kaukšena, o seselė nusisukusi pro langą žiūri. Seselė, beje, tokia bajeva. Išėjusi iš kabineto: „Kas pas muuus?“ Tokia ponia su mama atsišaukia. „Kur kortelė?“ – „Kabinete turi būt, gydytoja pasiliko anąkart.“ – „Kas, kad gydytoja pasiliko, aš tai jos neturiu“, – konstatuoja. Faktas kaip blynas. Ar tik neteks moteriškei pas gydytoją įlįst ir sesutei į koridorių kortelę išnešt?
Dar kartą atsiprašau dėl to, ką pagalvojau apie gražų vyrą ir daktarę kabinete, – tai mano mintys kudlotosios. Bet kad diena tokia pasitaikė, negalėjau susilaikyt nuo jų, culpa mea.
Taigi taigi… Dabar jau galvočiau, kad pats metas kažkokiam anekdotui. Taip pataria šiuolaikinės oratorystės mokytojai. Kalbi kalbi apie kažkokius nuobodžius verslus, visi pradeda žiovaut, moteriškės po rankinukus krapštytis, vyrai, nusinuobodžiavę ir nuo kalbos turinio, ir nuo per tą laiką išnaršytų portalų naujienų, – tarpusavy plepėt, sapnus pasakotis, tada bac – anekdotą apie lovą. Prabunda, ochocho, atgal prie darbo, verslas klesti, rezultatai eilutėse surašyti svaiginantys, investuotojai nieko nenutuokia, visi patenkinti. Tai priminsiu seną gerą, kas pamiršo, nes jau matau – maivotės visaip, ar toliau skaityt. „Ei, ei, mielasis“, – stuksena į pašonę mieloji. – „Koooooo?“ – nepatenkintas, kad pažadino. „Kelkis, kelkis, vyro noriu“, – ji meili, bet atkakli. „Kur aš tau gausiu vyrą trečią valandą nakties?..“ O viešai oficialioji versija dažniausiai – moteriškėms galvą skauda, sportuot nenori. Šeimyninis pijaras vadinasi.
Tosios mintelės kažkokiosios… Prisiminiau gerą atsitikimą. Kartą dalyvavau rinkodarininkų konferencijoje. Smagus jaunas vyrukas dėsto tokią mintį. Gana kurti rinkodaras iš pozityvo, imkim tą kūrybingą savo tamsiąją pusę. Salėje užgesina šviesas ir paprašo visų atsistoti, užsimerkti, atpalaiduoti visus savo pojūčius ir lėtai pagalvoti, kooo dabarrr norėėėtumėėėt. Ką dabar daryyytumėėėt, jei taip būtumėt visai visai atsipalaidavę? Koks pusšimtis žmonių stovi tamsoje. Truputį Kašpirovskis, bet daug fainiau. Naujovė apie vidujines tamsumas – why not? Nes jau koktu nuo veidmainiško pozityvumo. „Tai koks buvo tavo tas noras?“ – klausiu vienos bičiulės po seanso. „Nesakysiu“, – sako ji. „Tai ir mano pirmas buvo tas, kur „nesakysiu“, o antras tai norėjau užlipt ant scenos ir padainuot“, – atvirauju.
Dabar kartu pasvarstykim – ką šioje pasakoje veikia visi šie kažkokie herojai iš kažkokio miesto? Kartu su manimi – kažkokia – išgalvota, nes kitaip tokių jokiu skudurėliu nepridengtų minčių viešai neleisčiau sau galvot. „Galvok, ką galvoji“, – ausyse skamba bičiulės patarimas.
Tęsiant temą apie tą patį, viena bičiulė pasakojo, kaip jos pažįstama sugalvojo, – tai turbūt vyko gal kokiais atšilimo laikais, kad jau skambėjo kaip didi naujiena, – pajūry susirasti paplūdimį, kur nudistai renkasi, ir pažiūrėt, koks ten vaizdelis, ar įdomu. Aišku, pasakojimo herojė irgi turėjo vienodai – nude – apsirengusi ateit. Ir štai ji tame paplūdimy – gėrisi jūra, saule ir smėliu ir staiga prieš akis – pažįstamas viršininko veidas. Be kaklaraiščio, visai neofisinė atmosfera. Tai ta moteriškė paskui ir pasakojusi: stengiausi stengiausi tik į akis jam žiūrėt, stengiausi stengiausi…
Skaičiau, kad kažkur užsieny pora, persivertusi per 40 metų, staiga suprato, kad jiems seksas iki gyvo kaulo įgriso, automatika ir tiek. Tada jie ėmė ir sutarė – būsim laimingi be kūniškos meilės. Paliksim bučinius, prisilietimus ir apsikabinimus, o kas veda tolyn – anuliuosim. Ir rašo, kad tapo laimingi laimingi. Nes ir anksčiau ir vienas, ir kitas svajojo apie pasibučiavimus, bet negalėjo sau to leist, kad partneris nepagalvotų: „Jauuu prasiiideda.“ Tai dabar susitarė – ir gali glėbesčiuotis, bučiuotis, griaužt kukurūzus ir žiūrėt kiną ramiai. Be jokių… Rodos, pastaruoju metu tapo madinga taip susitart tarp 40-mečių. Vienas iš dviejų – arba susitari, arba skiriesi. Kita vertus, gal išvaizdžius sąžiningai susitarimo besilaikančius vyriškius tai ir atgena pas nervų daktares, o moteriškės, kurios kapsto giliau, keliauja pasianalizuot savo sprendimo pas psichoterapeutus?
Dar pastaruoju metu mane „veža“ štai tokia evoliucijos idėja. Atsisakykim lūkesčių! Gera darykim ir nieko nelaukim! Štai kokia jos esmė. Mano draugė tai komentuoja va taip. Kai buvom maži, sako ji, mus mokė – elkis taip, kaip norėtum, kad su tavimi būtų elgiamasi.
Imkim tą naują laimingo gyvenimo idėją, užkelkim ant šios atgyvenos, kurią ką tik aprašiau, ir išanalizuokim dedukcijos metodu. Niekas nieko iš nieko nesitiki. Tas, kuris norėtų, kad su juo būtų elgiamasi taip pat gerai, kaip užsitarnavo, – nesitiki, tiesiog neturi lūkesčių. Jis nesitiki net iš savęs, nes pats sau yra ir subjektas, ir objektas gero elgesio. Net ir tas, kuris blogai elgiasi, nesitiki, kad su juo kas nors deramai blogai pasielgs. Nei kad gerai. Ir visi elgiasi bet kaip, nes atsisakė lūkesčių. Valio, šlovė – jau daugiau nei demokratija.
Imkim kitą situaciją. Vyras druni ant sofutės, moteriškė laksto su šaukštu paskui vaikus, plauna indus, ruošia pamokas, neša šiukšles, skalbia drabužius, varo mašiną į technikinę, susimoka mokesčius ir paskolas, skuta į darbą ir savaitgaliais dar sode tarkuoja veją, gerai, dabar – žiemą – kasa prie namo sniegą. Čia tik minimumas. Ji kažkur skaitė apie naująją psichologiją – būk laimingas, atsisakyk lūkesčių. Ir nenusivilsi. Ji viską daro pati, nieko neprašo, nieko nesitiki. Laukia, kol bus laiminga. Kai to nesulaukia, užsiregistruoja pas psichologą ar psichoterapeutą paklausti, ar gerai atsisakė lūkesčių, gal ką praleido, ko jai dar laimės dėlei atsisakyt.
Įsivaizduoju tokią utopinę laimės, arba gyvenimo be lūkesčių, idėją įgyvendinusią visuomenę. Pavyzdžiui, tokioje visuomenėje vyksta kokio nors populiaraus atlikėjo koncertas kur nors stadione ar didelėje arenoje. Prie durų stovi bilietų tikrintojai, kurie žiūri, ar nesineši kokio nors buteliuko ar pavojingo daikto. Po viso šio patikrinimo dar pasiteirauja: „O lūkesčių su savim neturit? Jei netyčia pasiėmėt, tai va čia yra tokia speciali šiukšlių dėžė, galit palikt. Neštis į areną pavojinga. Jūsų lūkesčiai gali pasklist ir užkrėst kitus, o tai gali sugriauti visų laimę.“ Įsivaizduoju, kad tokiu atveju turėtų atsirasti ir naujų kelio ženklų, ir naujų baudų. Pavyzdžiui, administracinis nusižengimas už vairavimą turint lūkesčių. Smulkių lūkesčių turėjimas galėtų būti prilyginamas smulkiam chuliganizmui, už lūkesčių turėjimą stambiu mastu, tikėtina, galėtų ir į kalėjimą įkišt.
Grįžkim prie nervų ligų kabineto. Įėjęs guvus senukas. Dievaži, nesiklausau svetimų pokalbių, iki jie patys man į ausis lenda. Tėvukas, matyt, neprigirdi. Daktarė rėkia: „Koks dabar metų laikaaas? Koooks mėnuooo?“ Atsakymo negirdžiu, matyt, atsako potyliai. „Geraiii, žiema. O koooks mėnuo?“ Vėl negirdžiu. Tada ji sako: „Gerai įsidėmėkit ir pakartokit: slyyyvaaa beeebras kamuooolyyys.“ Vėl nieko negirdžiu. Tik galvoju apie sąsajas.
Jei aš būčiau tas senukas, ar slyva galėtų įeiti į mano laimingo gyvenimo paradigmą? O visa trijulė ar sudarytų man naujosios laimės psichologijos naratyvą? Ar galėčiau tikėtis, būdama jo vietoje, daugiau girdėti, turėti daugiau sveikatos ir gal net tebeturėti kokią senutę pašonėje?
Griežtai atsisakau tikėti ir viltis. Draudžiu sau. Po paraliais, ir aš noriu būti laiminga.
„[...] žmonės mano, kad smegenys yra jų galvoje. Bet jas atneša vėjas [...].“ Taip arba panašiai sakė Nikolajaus Gogolio „Pamišėlio užrašų“ personažas aktoriaus lūpomis radijo spektaklyje. Kai rašiau šitą pasaką, vėjo nebuvo.
