Takelis į nebūtį

 

Pasakoti šią istoriją pradėjau aprašydama žygį į kalnus. Vargu ar būčiau ryžusis kopti, jei ne takelis.

– Kažkas ėjo šiuo taku, įdomu, kur jis veda? – pamaniau ir patraukiau pirmyn, nesidairydama į šalis.

Sekiau takelį nustebusi, nes brydė dingdavo ir kai jau susitaikydavau su mintimi, kad jokio tako čia nebuvo, vėl išvysdavau akmenuotoje įkalnėje šviesesnę kelio gyslą; taip kartojosi bent tris kartus, priminė žaidimą ir aš įsitraukiau. Pasakos apie siūlų kamuolį, kuris rieda, kol paklaidina tankioje girioje, nėra laužtos iš piršto, paklaidina ne siūlų kamuolys, bet azartas – nesveikas smalsumas:

– Kas už miško?

– Kitas miškas, dar tamsesnis.

– Jie nepereinami, ten niekas nevaikšto, nes eiti nėra kur.

– Jūs bandėte? – paklausiau moters, nors ir pati galėjau suprasti, kad ne visais takeliais būtina vaikščioti.

Tai nebuvo ragana, išlindusi iš už kelmo, nors šluotą rankoje laikė; priėjo prie manęs viešbučio fojė ir tiesiai paklausė, ar nereikia nakvynės žemesne kaina: dirbo valytoja, gyveno netoliese, penkios minutės kelio, perimdama viešbučio svečius, prisidurdavo prie atlyginimo vieną kitą dešimtinę.

– Ar bandžiau pakrante iš Feodosijos pasiekti Aluštą?!. – paklausė ji plačiai šypsodamasi ir atsigręžė į vyriškį.

– Ne! Ne! Ne! Mes nebandėme, kalnai nepereinami, – dabar jau abu šypsojosi, žvelgdami vienas į kitą.

– Galbūt vėliau kada nors keliausime, bet ne kalnais, mes tik pusę metų susituokę, mums neprailgsta dviese.

Truputį nesmagiai jaučiausi, žiūrėdama į perdėm kūnišką ir tokį regimą sutuoktinių džiaugsmą; vyras, meiliai nulydintis akimis netoliese šeimininkaujančią moterį, žmona, nušvintanti plačia šypsena, pagavusi šelmišką vyro žvilgsnį, abu įpusėję šeštą dešimtį, man jie atrodė senukai. Rusų papročiu pavaišino arbata, papasakojo apie save, patarė nekopti į kalnus, tvirtino pakrantę esant nepereinamą, bet aš nepatikėjau, nes susiruošusi keliauti vakarine Krymo pusiasalio pakrante girdėjau panašius perspėjimus, o visgi perėjau.

– Jie nebandė, – pasakiau sau.

Įveikiau du trečdalius kelio, viršukalnė rodėsi arčiau nei kalno papėdė. Švito vaiskus saulėtas rytas, nepamenu nė vieno kitokio per penkis mėnesius, kuomet keliavau ir gyvenau Kryme. Apeidama statesnę uolą takelį pamesdavau iš akių, pradžioje augo viksvos, kylant aukštyn, matėsi tik saulėje išdegę stagarai. Nežiūrėjau į laikrodį, ar ilgai ėjau, karštis dar buvo pakenčiamas. Kopti tapo lengviau, tuomet takelis dingo visiškai. Svarsčiau, kas galėjo jį praminti, gal kalniniai ožiai, gal kiti skeltanagiai lipo į tokį aukštį pasigrožėti peizažu? Atsigręžusi mačiau milžiniškus akmens luitus, sugriuvusius vienas ant kito, aukštai iškylančias purslų širmas; vienai spindinčiai uždangai nespėjus nugarmėti į properšą, tryško nauja, tvodavosi į akmenis su dar didesne jėga ir vėl ryto saulėje žėrintis fontanas kilo į viršų, krito, sukosi, dužo: įspūdingas reginys, nuo kurio nepajėgiau atplėšti akių, – mūša gąsdino ir kartu traukė.

Nusprendžiau grįžti. Pradėjusi leistis, pajutau, kad akmenukais slysta batelių padai. Jie nebuvo pritaikyti žygiams po kalnus, išvažiavau spontaniškai, nesiruošusi – bėgančioji bangomis. Bandžiau išsilaikyti ant kojų, neparkristi, net kvėpuoti nustojau, bet vis tiek slydau – per metrą į kairę nuo manęs ir į dešinę judėjo žemė. Aš ne iš karto supratau, kas darosi: kopdama išjudinau akmens skaldos masę, dengiančią šlaitą, skalda čiuožė žemyn, nešdama ir mane, – kalnai iš tiesų buvo nepereinami. Leistis į apačią negalėjau fiziškai, kopti aukštyn nemačiau prasmės. Stovėjau pakankamai aukštai ir galėjau apžvelgti panoramą, kiek akys aprėpė, driekėsi tokie patys akmeniniai sąvartynai.

O, kaip tą minutę pykau!.. Kiek daug karčių žodžių praskriejo teletaipu mintyse. Pirmiausia priekaištavau giminaičiams iki trečios kartos, dėl kurių kaltės man teko atkaklus ir nepalenkiamas būdas, po to pasmerkiau draugus, stokojusius meilės ir švelnumo, – argi tikras draugas išleistų kurso draugę į statybas?! Aš taip nepasielgčiau, tiesa, mano draugės ir draugai buvo sėslūs žmonės ir stropūs studentai. Paskutiniais žodžiais išdėjau vyriškį, pliauškusį niekus apie tai, kaip jis pėsčiomis ėjo septyniolika kilometrų pietine Krymo pusiasalio pakrante:

– Keliautų geriau aplink stalą, pasakorius…

Kliuvo garbanotiems čigonams spindinčiomis akimis, kurie traukia, laisvi lyg vėjas, kur panorėję. Truputį pabariau save, kam leidausi jų visų suklaidinama, bet gailėjau savęs labiau, nei bariau, nes niekas tą minutę, kai svyravau virš bedugnės, negalėjo manęs pagailėti… Teko ilgai, pėda po pėdos, šliaužti skersai šlaito į mažytę įlanką kitoje kalnagūbrio pusėje, laiko apmąstymams turėjau sočiai. Po šio žygio jau žinojau, kad kalnai yra nenuspėjami ir mirtinai pavojingi, o svetimais takais galima iškeliauti į nebūtį. Vaikinas, padėjęs man išsigauti iš įlankos, paaiškino, kad nuo uolų nukritę skenduoliai yra labai retai atpažįstami. Stovėjome paplūdimyje tarp žmonių, kurie laukė atvykstant greitosios pagalbos automobilio. Netoliese, užtiestas apklotu, gulėjo keistas kauburys. Žiūrėjau į jūros išplautą kūną, kuris priminė rąstą.

– Kodėl kūnas taip keistai atrodo? – paklausiau vaikino.

– Dėl stipraus bangavimo ir mūšos iškilios kūno dalys nusidaužo į pakrantės uolas, o priplaukti ir ištraukti skenduolį labai sunku. Nebent jūra po ilgo laiko išmeta kūną į krantą, – atsakė jis.

Pirmą kartą mirties grėsmę patyriau skęsdama upėje. Nardant ties užtvanka, mane pagavo srovė. Mokėjau plaukti, pasitikėjau savo jėgomis ir niekuomet nejaučiau baimės vandenyje, bet tą kartą srovė suko lyg skiedrą galingo srauto sūkuryje. Nardydavau atviromis akimis, mačiau saulės šviesą, tirpstančią žalioje vandens gelmėje; sąmonėje nušvito suvokimas, kad geriausia, ką galiu padaryti, tai nesipriešinti: pritraukiau rankomis kelius, susiriečiau lyg embrionas ir pasidaviau tėkmei. Prieš akis praskriejo trumpas dvylikametės mergaitės gyvenimo filmukas, persmelkė skaudi nuojauta, lyg klausimas, kad paties svarbiausio mano gyvenime nebuvo, kažko, ką gali patirti ir dvylikos metų vaikas, – paties svarbiausio… Aš nustojau eikvoti jėgas, nes plaučiuose būtų pristigę oro. Vanduo apglėbė švelniai, pakėlė nuo dugno, išnešė iš sūkurio išmuštos duobės ir išmetė toli nuo užtvankos, beveik ant kranto. Išsigandusios draugės pribėgo padėti, bet, pamenu, aš nei džiaugiausi, nei stebėjausi, tik įtemptai stengiausi prisiminti: ko nebuvo mano gyvenime? Bėgant laikui ši patirtis išbluko ir užsimiršo, atsakymo į klausimą tuomet neradau. Nesakiau mamai, kad skendau, nesakiau netgi, kad vaikštome maudytis prie užtvankos. Intencijos, dėl kurių nutylėdavau vienus ar kitus poelgius, man rodėsi gimusios iš kilnių paskatų ir buvo pateisinamos, siekiau apsaugoti mamą nuo nereikalingo nerimo, tiesa, neklausiau jos, ar tai, kad nuspręsiu, kuo mamai rūpintis, o ko geriau nežinoti, yra priimtina jai pačiai, – dažnai nutylėjimai užgriūdavo lyg perkūnas iš giedro dangaus, tiksliau, pasekmės poelgių, apie kuriuos nesinorėdavo kalbėti. Ir dabar nerandu atsakymo į klausimą: ar tai, kad vaikai nustoja atvirai dalintis su tėvais savo išgyvenimais, yra melas? Ar vaikai slepiasi suprasdami, kad poelgis ydingas? O tėvai? Ar tikrai jie nepastebi ir nesupranta santykių pokyčių? Galbūt jie tai suvokia kaip brandą? Tuomet kas turi ir gali apsaugoti vaikus nuo ydingos brandos?

Aš nuoširdžiai mylėjau mamą, mačiau, kaip sunkiai ji uždirba pragyvenimui, kiek pastangų reikalauja būtinybė išlaikyti dvi studentes dukras, gerbiau ir vertinau šias pastangas. Nors mūsų santykiai visą gyvenimą išliko draugiški ir šilti, labai anksti sprendimus pradėjau priimti su niekuo nesitardama: jei viskas baigdavosi sėkmingai, pasipasakodavau, jei ne – nutylėdavau. Visgi turėjau pasakyti jai, kad nutraukiau studijas ir išvažiavau į Krymą. Grįžti namo nedrįsau, todėl parašiau laišką. Mama buvo tas žmogus, kuris viską priimdavo besąlygiškai, bet kaip tik todėl aš nesiryžau grįžti: man buvo gėda. Antrą kartą mečiau studijas, ką galėjau jai pasakyti? Kad patikėjau žmogumi, kuris pats savimi netikėjo? Į žmones žvelgė lyg į veidrodį: išvydęs tikrąjį savo veidą, išsigąsdavo ir pabėgdavo. „Tu būsi mano sparnais…“ – sakydavo man, aš tikėjau, bet nepajėgiau gyventi už du. Bėgau nuo šių santykių, kita moteris, vėliau taip pat patikėjusi juo, nusižudė.

Rašiau dažnai, pasakojau, kur keliauju, ką veikiu Kryme, tikėjausi, kad laiškai nuramins ir paguos mamą. Jos atsakymai trikdė, jaučiau baimę mamos laiškuose, nesupratau, kodėl negaliu gyventi ir dirbti kitoje šalyje, galbūt nebuvau nuoširdi rašydama. Gaudavau laiškus iš Gražinos ir Leonido, rašiau jiems, laukiau atsakymų, perskaitydavau ne vieną kartą. Draugų laiškai stebino; tai, apie ką jie rašė, rodėsi tolima ir nebesvarbu, pasaulis, kuriame gyvenau, skyrėsi nuo to, kurį palikau. Penkios dienos, praleistos Rostove prie Dono, spindėjo lūkesčių, atradimo ir išsivadavimo džiaugsmu. Aš pirmą kartą apsistojau viešbutyje, pirmą kartą supratau, kaip smarkiai ilgėjausi vienumos – lyg oro troškau galimybės būti savimi, kad nurimtų mintys ir jausmai; pabėgusi jaučiausi apsaugota nuo pažįstamų žmonių dėmesio, nuo atsakomybės ir pareigų naštos, nuo abejonių ir graužaties. Bet kuriame mieste išsinuomotas kambarys galėjo suteikti saugumo ir laisvės pojūtį, bet pirmas atvykęs į peroną traukinys vežė Rostovo prie Dono kryptimi. Žvilgsnis į nepažįstamą miestą gimė iš mano vidinės būsenos, o ne atvirkščiai, apie šį miestą nieko konkretaus negaliu pasakyti: pamenu virpančią brėkštančio ryto šviesą, kolonomis išsirikiavusius žydinčius kaštonus, gatve plaukiantį saulėtą purslų debesį, pamenu nuostabą – nuostabą?! – aš einu, matau, jaučiu, kvėpuoju: aš gyvensiu! Galėjau rinktis, kaip gyvensiu, troškau pamatyti delfinus jūroje ir po penkių dienų, praleistų vartant žemėlapius ir skaitant bukletus Rostove prie Dono, nusipirkau traukinio bilietą į Simferopolį.

Atvykusi automatinėje bagažo saugojimo kameroje palikau savo lagaminą ir pinigus, pasiėmiau labai nedidelę sumą ir dokumentus. Penkiolikos kapeikų monetas sustačiau stulpeliu prie pat kameros durelių iš vidaus; tokiomis monetomis reikėdavo susimokėti už paslaugą, stoties darbuotojai, pamaniau, galės patys pratęsti bagažo saugojimo terminą, jei negrįšiu už dešimties dienų. Lengvame krepšelyje, kurį nešiojausi persimetusi per petį, tilpo megztinis ir rankšluostis. Miegodavau stotyse batelius įsidėjusi į krepšelį ir pasikišusi po galva; aš miegu jautriai, bet vagys stotyse taip pat dirba profesionaliai – likti kelionėje basai, tegul ir Kryme, nėra malonu. Į Simferopolį grįždavau tik pasiimti pinigų, mano bagažas išgulėjo stoties saugojimo kameroje mėnesį.

Nusprendžiau pirmiausia pamatyti pusiasalio vakarinę pakrantę, nes Eupatorija nuo Simferopolio visai netoli. Batsiuvys perspėjo mane, kad pakrantėje įsikūręs karinis aerodromas ir uždaras karinis miestelis vardu Kača.

– Pakrantė nepereinama, – tikino batsiuvys.

Žemėlapyje Kačą radau nesunkiai, bet aerodromas pažymėtas nebuvo. Šnekučiavomės, kol vyras taisė mano kelioninio krepšelio rankeną.

– Jūs pats matėte aerodromą? – paklausiau jo.

Batsiuvys nužvelgė mane įdėmiai ir tik papurtė galvą. Spėjau, kad nesuprato klausimo, – aš nesidomėjau kariniais aerodromais, tik norėjau apeiti Krymo pusiasalį. Vakarinė pakrantė turistų lankoma retai, tai devynaukščio namo dydžio uolos luitas, kuris driekiasi išilgai jūros penkis, dešimt, kartais ir daugiau kilometrų. Gyvenvietės įsikūrusios viršuje, o jūra tyvuliuoja nepasiekiama žemai apačioje. Galima eiti siaura dviejų keturių metrų pločio pakrante, bet jausmas toks, lyg eitum dešimt kilometrų požemine perėja: užbetonuotas iš visų pusių nesi, nors galimybių pasitraukti, pasijutus nesaugiai, nėra – gali kopti stačia uola, plaukti jūra, skristi arba grįžti dešimt penkiolika kilometrų atgal. Galima, sukaupus drąsą, eiti pirmyn. Pradžioje ėjau pakrante apačioje. Palapinę pamačiau labai iš toli, nelėtindama žingsnio artėjau link jos ir dviejų jaunų vyrų, kurie visą laiką, kol praėjau, stovėjo ir žiūrėjo. Iš pradžių stovėjo vienas vyriškis, mačiau, kaip jis pasuko galvą, kaip iš palapinės išropojo antrasis ir, atsistojęs šalia palapinės angos, taip pat žiūrėjo į tą pusę, kur ėjau aš. Turėjau apeiti degantį laužą, vyrai gamino maistą, mes prasilenkėme per ištiestos rankos atstumą. Jie nepasisveikino, aš taip pat neištariau nė žodžio. Iki artimiausio miesto mažiausiai dvidešimt penki kilometrai; neturėjau kuprinės nei miegmaišio, neturėjau palapinės nei tinkamų tokiems žygiams batų – ką veikiau pakrantėje? Ėjau. Ilgėjausi tylos ir vienumos, kelionė pėsčiomis atitiko mano savijautą ir poreikius, nepagalvojau, kad taip keliauti nesaugu. Daugiau žmonių tą dieną nesutikau, tik aplenkiau paukščių iškapotą delfino maitą, pirmo delfino, kurį išvydau ne kino ekrane. Užkopiau akmenuotu taku į viršų, nes jau temo, reikėjo įsikurti nakvynei. Mačiau trobesius tolumoje, girdėjau gyvenvietėje skambant muziką, vietiniai linksminosi šokiuose šeštadienio vakarą. Už pinigus nesunkiai galėjau išsinuomoti lovą, juo labiau kad nuoma vakarinėje pakrantėje buvo simbolinė. Nusprendžiau miegoti ant didžiulės kupetos, įsirausiau į šieną ir iš karto užsnūdau; miegas įveikė nespėjus perbėgti mintimis praėjusios dienos įvykių, nespėjus pasverti, ar saugu taip keliauti ir taip miegoti. Pabudau brėkštant, nužvelgiau apylinkes iš aukštybių, apsičiupinėjau – aš sveika ir gyva, išaušo nauja diena:

– Labas, saule, ačiū, kad švieti, aš tokia laiminga, matydama tave!

Nučiuožiau žemyn, surinkau nuo žolės rasą, perbraukiau per veidą, delnai pajuodo: miegojau ne šieno kupetoje, bet užpernykščių šiaudų kaugėje, teko nusileisti prie jūros praustis. Toliau keliavau viršutine pakrantės dalimi, takas vingiavo stačia pakriūte ir jūra apačioje švito kiek akys užmatė. Keliauti nuo ketvirtos ryto tapo įpročiu, vidudienį apsistodavau poilsio, be to, taip keliauti buvo saugiau ir nekaršta. Ėjau atvira vietove be jokios žalumos, perlipau pažeme nusidriekusią surūdijusią vielą; mačiau atokiau numestą lentelę, praeidama perskaičiau išblukusį užrašą rusų kalba „vchod zapreščion – eiti draudžiama“. Mačiau konstrukcijas, kokios būna vaikų žaidimo aikštelėse, apsilaupiusiais dažais, kirviu tašyti rąstai pasirodė kažkuo panašūs į lėktuvus. Vėliau ėjau mišku, o gal sodu, medžiai priminė obelis, tik aukštesni ir be vaisių. Kilstelėjau galvą ir tiesiai prieš save išvydau smailą metalinę lėktuvo nosį, apdengtą maskuojamuoju tinklu. Iš lėto apsidairiau –
kairėje, dešinėje, už manęs ir priekyje – visur stovėjo lėktuvai, daug lėktuvų: aš sukiojausi karinio aerodromo viduryje.

– Kaip galėjau anksčiau jų nepastebėti ir kodėl niekas nesustabdė manęs?! Sekmadienis… – pamaniau.

Pasitikrinau, ar turiu pasą, ir patraukiau pirmyn – kvaila būtų grįžti, jei jau esu čia: aš gi ne kokia šnipė. Prasidėjo gyvenamųjų namų kvartalas, papusryčiavau, užėjusi į valgyklą, išeinant iš Kačos, ties užkardu du kareiviai paprašė parodyti leidimą. Pasakiau jiems, kad leidimo neturiu.

– Kaip patekote į Kačą? – paklausė sargybinis.

– Atėjau pajūriu, – atsakiau jam.

Kareiviai juokėsi, vienas net pritūpė. Nesupratau, ar mano žodžius palaikė pokštu, ar sargybinius prajuokino žinia, kad karinis aerodromas sekmadieniais nesaugomas, bet jie praleido mane pro sargybos postą, nieko daugiau neklausinėdami.