Literatūra
Sveikas ir sudie, Dante…
Paskutinėje Gintaro Patacko knygų ciklo dalyje „Mažoji Dieviškoji Co-5. Kabalos“ personažas Antanas Dantė, atsiradęs ketvirtojoje dalyje, kaip paskelbia poetas, miršta. [...] Ir vienareikšmiškai apibūdinti šį keistuolį, kaip ir patį penkių dalių poetinį veikalą, sunku, nebent pasakytum, kad Antanas Dantė buvo tarpinis variantas tarp Dantės Alighieri ir Kindziulio.
Amerikãniki agora
Dar pirmą darbo dieną, praėjus vos valandai, supratau, kad čia galiu išprotėti. Nauji pasauliai ir jų užkariavimas – ne skystakiaušiams. Po dviejų valandų, daugiausia praleistų vaikštant pirmyn atgal ir braukant per ankštai sukabintus drabužius, pažvelgusi į pirštus krūptelėjau – juodi kaip anglis.
Beieškant Šahrazados
„Geriu tik porą kartų metuose per šventes, nerūkau, bet moteris labai myliu. Jos pačios pas mane ateina. Aš sėdžiu prie jūros, prieina prie manęs ir sako, gal galėtumėt kremu nuo saulės man nugarą patepti. Negaliu atsisakyti.“
Gerasis senolio Vendimiano darbelis
Troškau suteikt savo broliui galimybę padaryti gerą darbą ir tuo padovanoti jam šventinį džiaugsmą. Ir štai vienas pakišo man nustipusią pelę, o kitas spjovė į mano sandalą.
Beviltiškas atvejis
Kokio bieso užsimoviau tas rožines kojines iki kelių, kurios man dar ir smunka? Gelsvi kedai visai kitokio atspalvio negu citrinų spalvos suknelė ir siaubingai netinka prie rožinių nutampytų kojinių. Ir dar tas viršugalvyje susuktas kuodelis – aš ką, peraugusi mokinukė iš praėjusio šimtmečio?
Iš tveriančios aukštaitiškos Bičionių tylos
Istoriko profesija sovietmečiu buvo pavojinga kaip ir branduolinės fizikos tyrinėtojo. Juos galėjo realiai apspinduliuoti, o istorikus siekė apspinduliuoti ideologiškai arba greitai apkaltinti, kad ne tai daroma, ko norėjo sovietinis režimas.
Nykus naujasis globalinis romanas
Nuo tos akimirkos, kai autorius pagrindine ima laikyti tarptautinę, o ne nacionalinę auditoriją, rašymo pobūdis neišvengiamai kinta. Pirmiausia pažymėtinas polinkis šalinti kitataučių suvokimą apsunkinančias kliūtis.
Legailas Konstibauskas apie miesto problemas susirašinėja su Le Constibasier
Dar teko ir Lukiškių aikštę lygint. Dabar ten viskas taip gražiai vienoda, medeliai puikiai sukampuoti, suoliukai surikiuoti. Negaliu atsidžiaugt. Tik kažkokia sena bažnyčia ten vaizdą gadina. Kelis gražius namus kitoj pusėj upės užstoja. Bet kai pagalvoju, kaip sunku ją būtų nugriaut, tai net baisu.
