Literatūra
Eilės
Lėliukė
Simona Weil – intelektuali, nenaivi mistikė, kurios narsa ir beatodairiškas pasirinkimas verčiau jau mirti negu „gyventi per gerai“ – visai kaip šv. Teresėlės [...]. Christiane Rancé biografija apie jos gyvenimą ir asmenybę – taip pat ir santūriai emocingas pasakojimas apie to laikotarpio, kada gyveno Simona Weil (1909–1943), Prancūziją ir Europą.
STAR WARS
Nemiegok, sumokėt reikia, Jurga mane pažadino. Aš pradėjau krapštytis piniginėje, rankos virpėjo, kojomis bėgiojo elektra, Vita stovėjo ir žiūrėjo, ilgu iki žemės paltu. Ji šypsojosi ir žiūrėjo, vyras stūmė vežimėlį su prekėmis link išėjimo. Raudonas X mėlyname fone.
Pastebėjimai
Palangos parke stovi DU – laiminančio Kristaus figūra ir Ąžuolas. Tarp tų – dviejų – yra ryšys. Panteistinį ir krikščionišką atsivėrimus skiria vos 54 žingsniai. Tas atstumas niekada nepasikeis. Tačiau abu vienodai atsivėrę – n o r i p r i i m t i. Jaučiuosi saugi.
Rašytojas – vienišas keliautojas…
Rašytojo patriotizmas matuojamas tuo, kaip jis rašo žmonių, tarp kurių gyvena, kalba. Pavyzdžiui, bloga literatūra yra išdavystės forma. Šiaip ar taip, kalbos negalima niekinti, negalima jai jausti nuoskaudos, neįmanoma jos kaltinti. Todėl galiu pasakyti, kad niekada nejaučiau nuoskaudos savo tėvynei.
* * *
Marius Burokas: „Kartais lietuvių poezijoje pasigendu politinio ir socialinio sąmoningumo“
Versdamas išmoksti be galo daug: naujų technikų, kalbos ekonomijos, dėmesingumo, išradingumo.
Oda, kurioje gyvenu, arba Nesiurreali anoreksija
Rašyti apie kūną. Anoreksijos patirtis. Taip labai norėjau, taip ilgai delsiau. Į rankas užklydo recenzuoti pasirinkta knyga – „Iššvaistytas gyvenimas“. Apie moterį, sutvėrusią namus iš neapykantos sau rąstigalių. Ilgi metai bulimijos ir anoreksijos. Jos istorija. Ir tiek daug, tiek daug artimumo. Intymumų kryžminimasis. Supratau, kad ir aš savo istoriją pradėsiu nuo pradžių. Anoreksija bus, pažadu. Žinojimas, kad jau laikas.…
Įprotis
Balose po karklais žydi geltoni vilkdalgiai, ir pro retučius krūmus šmėžuoja baltos stirnų uodegos. Ganosi bandomis arba po dvi, iš tolo matyti, kaip skuodžia per lauką. Keliavau rudeniop giliomis, upelių išgraužtomis rėvomis, kupinai prižėlusiomis augalijos, neįžengiamomis tankmėmis. Raudonavo vynvyčiai, apsiviję pušis. „Atrodai pavargusi“, – man sakė; sustojau kelio pakraštyje prie nuodingo krūmo. Netoliese turėtų būti vyskupo dvaras, apsuptas tvenkinių…
