SAULIUS VASILIAUSKAS

Eilės

 

ciklas A.

 

mums sekėsi puikiai

 

iš pradžių sutarėme taip:

kai esu jo namuose, jis kur nors išvykęs

kai guliu jo lovoje, jis miega kitur dėl to nesikrimsdamas

ir kai ryte jo žmona man paduoda švarų jo rankšluostį            

pro dušo galvutę srūva šiltas, raminantis vanduo

(kaip matote, mums sekėsi puikiai)

 

kai ji paklausdavo, ko norėsiu vakarienei

tik iš pagarbos tardavau „to, ką mėgsta tavo vyras“

kai kuisdavosi spintoje ieškodama, ką apsirengti

prašydavau vilktis ta ryškia dryžuota suknele

su kuria jie nepriekaištingai atrodo nuotraukoje

o kai užsimanydavom raudono vyno

mielai ragaudavau jo parsivežtus

iš geriausių Europos vynuogynų

(kaip matote, mums sekėsi puikiai)

 

kartą jis šiurkščiai pažeidė taisykles

(buvo apie šešias ryto, plėtėsi rūkas lauke

jame laigė ankstyvi kaimynų vaikai)

 

prieš akimirką klausiau:

„kaip manai, jei su juo gyvai susitikčiau –

gal kruopščiau sutartume, kaip tavim rūpintis

ir tau beveik nebetektų galvoti?“

 

tada lyg atsakymas skardus durų rakinimo garsas

mūsų ant grindų išmėtytais drabužiais

nelyginant palmių šakelėm nuklotas takas

kuriuo dabar jis sėlina vengdamas žadinti

išsekęs pablyškęs baikštus naujųjų laikų Odisėjas

 

stovi dabar į miegamojo sieną atrėmęs kuklius savo ginklus

staiga jo oda ima trauktis tamsiom sausom samanom

kojos įleidžia šaknis į tą tuščią ertmę po lova

pamažu atsiveria krūtinė ir iš ten lyg iš medžio

drevės išskrenda plokšti besparniai paukščiai

išsliuogia stambios gleivėtos kirmėlės

skruzdės išneša plikus vidaus organus

pirmiausia supuvusio obuolio formos širdį

tada skrandį kuriame užstrigęs kažkas

ilgai labai jau ilgai nesuvirškinta – - -

 

vis dar stovi jis vis dar stovi

dar spokso parimęs lekuoja į mus

nors mūsų seniai čia, mieloji, nėra

jei paklaustų – mums sekėsi puikiai

 

Ramunės Pigagaitės nuotrauka

Ramunės Pigagaitės nuotrauka

 

žinia

 

nedidelėj aikštėj prie bibliotekos

moteris-skulptūra lanką įtempia

nors pirštais nesiekia strėlės

tikra moteris sėdi rūko greta

kartoja iki, gal dar kada susitiksim

įteikia laišką nieko daugiau nebeprašo

 

tad pakylam žvelgiam vienas

į ilgiausią miesto prospektą

po kolonas besiramstant kito akims

bandom laikyti nugaras tiesiai

kvėpuoti ramiai ir taikiai

 

ji nori eiti dvejoja aš laukiu            

ji žengia žingsnį nors siekia pamiršti

ir susaisto mūs delnus iš naujo

kol skulptūra palengva pasitraukia

net strėlės nepasiekusi pirštais

 

 

paskutinis

 

Taigi, tai kam rizikuoti atkartoti tą ciklą – neverta.

                                                                    A.

 

pasimatėme paskutiniam pokalbiui

panašių susitikimų buvo daug

šitas turėjo pamokyt į pabaigas

žvelgti stojiškai subjektus paversti

objektais kurie nejaučia ilgesio      

savo užbaigtumu jį įkūnija

 

oras pasitaikė ramus tad mes ėjome

aiškios krypties neturėdami

greitinome žingsnių ritmą

lėtinome žingsnių ritmą

palengva tapdami objektais

 

sušalę užsukom į barą paprašėm arbatos

ėmėm kalbėtis trumpais beformiais sakiniais

kuriems šis buvimas dar bandė suteikti formą

skurdūs mūsų žodžiai vėlėsi plakėsi pildė 

daugiatomį kilnių išsiskyrimų žodyną

(ar matei kaip už sienos du veidrodžiai

per pusę karpė mudviejų grimasas?)

 

ir tada tu pasakei ir tada ką tu tada 

ir tada aš pasakiau ir tada ką aš tada

 

priėjęs barmenas paklausė:

ar nieko, brangieji, netrūksta

 

 

vietoj epilogo

 

suoliukas kitoj upės pusėj

kvepia šviežiai nudažyta mediena

stebiu jį bandau per atstumą

įkvėpti aitraus dažų aromato

prisiminti visus tuos žodžius

kuriuos man čia ištarei ir ima

perštėti ryklė kažkas slidaus gerklom

teka bando veržtis į išorę 

susigūžiu pradedu springti

spjaudau kas sukaupta mudviejų buvo

staiga vyras atsitrenkęs į nugarą prašo

kitąkart anksčiau pasitraukti

nuo vyšninio dviračių tako

 

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.