ASTRIDA PETRAITYTĖ

Jodocus Donatus Hubertus Temme: Manfredo Kleino prizmė

Manfred Klein. Preuβens Litauer: Studien zu einer (fast) vergessenen Minderheit. Hamburg: Verlag Dr. Kovač, 2017. 276 s.

Manfred Klein. Preuβens Litauer: Studien zu einer (fast) vergessenen Minderheit. Hamburg: Verlag Dr. Kovač, 2017. 276 s.

Prūsų (Mažoji) Lietuva ir visi Rytprūsiai mane itin domina, todėl entuziastingai kibau į dovanų gautą knygą – Manfredo Kleino „Preuβens Litauer: Studien zu einer (fast) vergessenen Minderheit“ („Prūsų lietuviai: (beveik) pamirštos mažumos studijos“).

Tai rinkinys tekstų, rašytų, kaip autorius pasisako įvade, – tarp 1995 ir 2014 m. Įžanginiame žodyje esmingai apibūdinama Prūsų Lietuvos situacija: 1231 m. Vokiečių ordinui kuriantis į rytus nuo Vyslos, ten gyventa baltų genčių; nepaisant vykstančios asimiliacijos, dar XVII a. Rytprūsiais pavadinto regiono rytinėje dalyje (dabartinėje Kaliningrado srityje ir Klaipėdos krašte) reikšmingą gyventojų dalį sudarė lietuviakalbiai; Prūsijos (žinia, ne prūsų) valstybėje būta administracinio padalinio, vadinto Provinz Litthauen, o karaliaus įsakai skelbti ir lietuvių kalba; Kionigsbergas lietuvių kultūrai buvo svarbus ne tik dėl universiteto, bet ir dėl leidėjų bei spaustuvininkų, leidusių lietuviškas Biblijas, katekizmus ir kitą literatūrą; 1871 m. reichkanclerio Otto von Bismarcko skelbta ir vykdyta germanizacijos politika nebuvo priimta labai nuolankiai – rašytos peticijos karaliui ir t. t.

Deja, jau pirmas rinkinio tekstas mane sutrikdė ir išankstinį nusiteikimą – „reiks apie šią knygą parašyti!“ – atvėsino. Mat jis apie Rytprūsių gyventojų meilę žirgams, jodinėjimui – gal ir įdomi, bet, mano galva, periferinė tema. Antrą tekstą apie „jaunimo subkultūrą Prūsų Lietuvos ir Lietuvos kaimuose“ su kupiškėnų (greta ir mažlietuvių) jaunuolių papročių iliustracijomis skaitant atmetimo reakcija ir apmaudas dėl suklaidinusio daug žadėjusio leidinio pavadinimo dar labiau sustiprėjo. Tad tolesnis skaitymas vyko jau per skepsio prizmę, nors gal ir asmenine užgaida įvardintiną.

Galiausiai įvertinau: knygoje nevykusiai sudėlioti straipsniai – svarbesni liudijimai apie Prūsų Lietuvos istorinę raidą, tautinę kalbinę specifiką nukelti toliau (nors visi tekstai skirti kokiai siauresnei temai, bet net šio regiono tarmybės, pavyzdžiui, „Putzmalūnas“ – yra nebloga jo specifikos iliustracija).

Ypač suintrigavo gal ir „periferiniai“, bet žinias apie literatūrinius Rytprūsius papildantys tekstai – Kleino pristatomas rašytojas Jodocus Donatus Hubertus Temme, matyt, mažai kam žinomas.

Taigi užbaigusi knygelę, kiek atgailaudama už savo pradinį skepsį, jaučiu pareigą skaitytojus bent šiek tiek supažindinti su jos autoriumi. Ir gundausi galimybe referuoti apie vieną šio leidinio herojų.

  

Manfredas Kleinas

 

„Mažosios Lietuvos enciklopedijoje“ (MLE, 2 t., 2003) šiam vokiečių istorikui, antropologui, filosofijos mokslų daktarui skirtas nemenkas Algirdo Matulevičiaus rašytas straipsnelis. Kleinas (g. 1937) pristatomas ir kaip MLE autorius bei talkininkas. Keliuose universitetuose studijavęs įvairias humanitarines disciplinas, dirbęs ir Vokietijos teatrų literatūrinės dalies vedėju, 1976–1999 m. buvo Bylefeldo socialinių mokslų aukštosios mokyklos estetikos ir komunikacijų profesorius. Greta daugybės straipsnių, publikuotų įvairiuose leidiniuose (kuriuose gvildenamos ne tik Mažosios Lietuvos, bet ir kai kurios Didžiosios Lietuvos temos), jis, pasirodo, kaip bendraautoris su Gerhardu Baueriu 1998 m. yra išleidęs knygą „Das alte Litauen. Dörfliches Leben zwischen 1861 und 1914“ („Senoji Lietuva. Kaimo gyvenimas tarp 1861 ir 1914 m.“).

MLE praneša, kad Kleinas jau nuo 1979 m. lankosi Lietuvoje, VU skaitė paskaitas „apie kompleksinę komunikaciją“. Beje, jau šiais laikais teko klausytis Kleino pranešimo būtent apie Temmę, vokiečių kalba skaityto, rodos, Donelaičiui skirtoje konferencijoje Vilniuje.

Kaip liudija ilgametis MLE darbuotojas istorikas Matulevičius, Lietuvos (ne tik Mažosios) bičiulis Kleinas puikiai kalba ir rašo lietuviškai.

 

 

Jodocus Donatus Hubertus Temme

 

MLE (4 t., 2009) Temmę pristato būtent Kleinas. 1798 m. Vokietijoje gimęs ir 1881 m. Šveicarijoje, Ciuriche, miręs teisininkas, pasirodo, net buvo Tilžės garbės pilietis. Rytprūsiuose, Prūsų (ar Mažąja) Lietuva vadinamoje jų dalyje, Temme praleido keletą savo gyvenimo tarpsnių, gal ir ne tokių ilgų, bet reikšmingų – ir jam pačiam, ir mums, mat dalį gausios literatūrinės jo kūrybos sudaro „lietuviškieji vaizdai“.

Temmės gyvenimo būta ne tik permainingo, bet ir, galima sakyti, revoliucingo; o mažlietuviškoji gija įsipina gana ryškiai.

 Po teisės studijų gimtojoje Vokietijoje (Miunsteryje ir kt.), po kelerių metų darbuotės Vestfalijoje jis 1833 m. buvo paskirtas į Ragainę, ten baudžiamųjų bylų teisėju ir ikiteisminio tyrimo pareigūnu dirbo tik iki 1836 m. – ko gero, kriminalinio gyvenimo epizodų ir tuomet patyrė nemenkai. O beletristinę plunksną, regis, jau jaunystėje vis išmėgindavo. „Dėl savo kritiško ir liberalaus požiūrio į prūsišką teisingumo sistemą vėliau Berlyne pateko į karaliaus Friedricho Wilhelmo IV nemalonę ir 1844 buvo išsiųstas į Tilžę dirbti krašto ir miesto teismo direktoriumi. 1848 IV vykstant Kovo revoliucijai paskirtas prokuroru ir vėl sugrąžintas į Berlyną, kur tapo Ragainės aps. deputatu Prūsijos nacionaliniame susirinkime kaip kairiųjų liberalų opozicijos lyderis“ (MLE, t. 4). Ne tik savo pažiūromis, bet ir veiksmais (dalyvavo konstituciniame susirinkime) Temme oponavo valdžiai, Miunsteryje – ten galiausiai buvo įsikūręs su šeima kaip krašto teismo viršininkas – netgi suimtas, apkaltintas valstybės išdavyste, pasodintas kalėjiman, tad galėjo nujausti jo laukusią profesinę situaciją: pašalintas iš tarnybos, uždrausta užsiimti teisine veikla, atimta net pensijos galimybė. O šeimoje keletas vaikų, ne tik duonos kąsnio laukiančių… Išsisukti iš sunkios materialinės padėties padėjo literatūrinė kūryba, o įkvėpimą puikiai pamaitino teisinė praktika! Kaip liudija Kleino (straipsnių rinkinyje) cituojami „Prisiminimai“, kalėjime jis parašė – greta juridinės sistemos apmąstymų – keturis romanus, iš jų trys vėliau uždrausti kaip „revoliuciniai romanai“… Bet Temme surado savąją maitinančią gyslą – tapo kriminalinio žanro pradininku Vokietijoje, kūrybą ir publikuodamas laikraščiuose, ir išleisdamas knygomis. Skaitiniai, žinoma, buvo populiarūs, verčiami, pasiekė net Ameriką. O ketvirtasis iš „kalėjimo laikų“ romanų – „Juodoji Marė“ – ženklina ir jo lietuviškosios kūrybos pradžią. Deja, Kleino teigimu, lietuviškoji Temmės kūryba nei vokiečių, nei lietuvių detaliau netyrinėta.

1852 m. su šeima emigravo į Šveicariją, netgi profesoriavo Ciuricho universitete. „1878 po amnestijos darkart apsistojo Tilžėje, bet po žmonos mirties grįžo į Ciurichą“ (MLE, 4 t.); ten ir mirė.

Lietuviškai bent kiek gebėjęs pramokti Temme kartu su Wilhelmu Johannu Albertu von Tettau 1837 m. (taigi tuoj po Ragainės periodo) išleido Rytprūsių, Lietuvos ir Vakarų Prūsijos sakmių rinkinį. Po to porą dešimtmečių jo literatūrinėje kūryboje vis įsiterpdavo leidiniai Mažosios Lietuvos tematika. MLE jie išvardijami: „Die schwarze Mare. Bilder aus Litthaeun, 3 t., 1854 [Juodoji Marė. Vaizdai iš Mažosios Lietuvos], Anna Jogszis, 4 t., 1856, Schwarzort, 3 t., 1863 [Juodkrantė], An der Memel, 2 t., 1872 [Prie Nemuno], Der Freiherr auf Ulossen. Roman von der russischen Grenze, 2 t., 1873 [Ponas iš Ulozų. Romanas apie Rusijos pasienį], In der Ballus. Kriminalgeschichte, 1874 [Baloje. Kriminalinė istorija. Liet. k. 1886 ir 1897].“ 1883 m., jau po mirties, žentas pasistengė išleisti jo Erinnerungen („Prisiminimus“), kuriuose nepamirštas ir Ragainės laikotarpis.

Aptariamame Kleino leidinyje Temmei skirti du straipsniai: „Kas buvo Anna Jogszis??? – J. D. H. Temmės „Vaizdai iš Lietuvos“ ir „J. D. H. Temmės literatūrinis paminklas „Kakšių balai“ (šalia vokiško „Kacksche Ball“ skliausteliuose autorius nurodo ir lietuviškąjį variantą).

Kleinas, prieš analizuodamas konkrečius kūrinius, suprantama, pristato ir jų autorių, demokratą ir liberalą – tuo laikotarpiu netipišką juristą. Štai nupiešia Temmės – jauno, bet jau vedusio – rengimąsi su nemenka šeima keliauti į Ragainę, cituodamas iš vėlyvųjų jo „Prisiminimų“ (regis, (savi)ironijos autorius nestokojo: esą apie Ragainę nieko nežinoję nei žmonės, nei žemėlapiai; viename leksikone rasta: „Ragainė, miestelis prie Mėmelio upės, su sena riterių pilimi ir 1 800 gyventojų“; o Vestfalijoje (iš kurios rengtasi keliauti) buvo žinoma, kad Mėmelio upė yra prie Rusijos sienos, o prie jos meškos ir vilkai šlaistosi, vilkai vakarais net vaikus iš lovelių ištraukią…).

 Nepaisant gąsdinančių vaizdų, jaunasis juristas su žmona ir keturiais vaikais (mažiausias – 8 mėnesių) išsiruošė į trijų savaičių kelionę į Kionigsbergą ir iš ten į Ragainę, kurioje gyventojų 1833 m. jau buvo padaugėję iki 3 000, o žymioji pilis smarkiai nukentėjusi nuo gaisro. Pastaroji žinia atvykėliui buvusi ir profesiškai svarbi – mat šie mūrai jau kadų kadais buvo naudojami kaip kalėjimas. Ir būsimasis rašytojas, ko gero, tuomet net nenujausdamas, iškart gavo medžiagos savo kriminalinei kūrybai. Prisiminimuose jis įrašo žinią – regis, jam tik perteiktą, ne paties patirtą – apie Anną Jogszis: ši lietuvė buvo nuteista mirties bausme dėl dviejų Lenkijos (gal tiesiog – Didžiosios Lietuvos?) žydų apiplėšimo ir nužudymo. Ji buvusi uždaryta į mirtininkų kamerą, po Vokietijos teisminėje praktikoje tradicinių trijų dienų turėjo būti pakarta. Antrą pasmerktosios dieną kalėjime kilęs didžiulis gaisras, daug kalinių žuvę – Anna Jogszis išsigelbėjo, iššokdama pro ketvirto aukšto langą. Dar kitądien jai įvykdyta žiauri mirties bausmė.

 Ši istorija, kaip regime, Temmei „neišėjo pro kitą ausį“ – matyt, ne vien dėl jo nusistatymo prieš mirties bausmę. Po poros dešimtmečių pasirodė keturtomis (tomai kažin ar buvo solidžios apimties) romanas „Anna Jogszis“. Tai, pasak Kleino, ne detektyvinis pasakojimas, o labiau nuotykių ir meilės istorija. Matyt, ne tiek faktus, kiek fantaziją pasitelkiant, Tilžėje besirutuliojančio pasakojimo heroje tampa iš Rusų Lietuvos pabėgusi grafienė, čia sulaukusi jauno vokiečio globos ir, suprantama, meilės. Nelemtoji prūsų lietuvė Anna Jogszis, kartu su savo motina tampanti žudike, pasirodo tik trečiame romano tomelyje (kol kas man liko neaišku, ką būtent jos nužudo romane, bet gal pavyks ir Temmės kūrinių paskaityti).

 Antrasis Kleino straipsnis primena, kad Prūsų Lietuvos gamtovaizdyje nemenką dalį (bent jau XIX a.) sudariusios pelkės bei aukštapelkės (internetinis terminų žodynas paaiškina: aukštapelkė – tai „pelkė, susidariusi iš kimininių durpių; jos drėgmės šaltinis yra lietus“). Vienas tokių telkinių, įsiterpęs ir į Ragainės, ir į Pilkalnio apskritis, – Kakšių bala (vokiškai ir vadinta Kacksche Ball, vėliau gavusi oficialų vardą Torfmoor Königshuld), Temmės išgarsinta kaip Kaksze Ballus. Kleinas daro prielaidą, kad tarnaudamas Ragainėje Temme galėjo šią „balą“, nors ir apskrities pariby esančią, savo akimis regėti. Straipsnyje, skirtame Kakšių balai, gvildenamas romanas „Juodoji Marė“, kuriame tarp kitų vietovių (Tilžės ar Laugkiemiais virtusių Lauksargių) svarbi ir Kakšių bala; gilinamasi į jos „koordinačių literatūros kūrinyje netikslumus“. Romano siužetas vėl sukasi apie Prūsų Lietuvos – Rusų Lietuvos pasienio „ekscesus“: kontrabandą, persekiojamų herojų bėgimą iš Žemaitijos į gretimą valstybę būtent per Kakšių balą…

Lietuviškieji Temmės romanai, Kleino teigimu, įdomūs ne tiek savo siužetais, kiek istorinio-socialinio konteksto liudijimais, gamtos, konkrečių Rytprūsių vietovių aprašymais. Juose daug pasienio su Rusų Lietuva realijų (kontrabanda ir pan.). Taip, dabar rūpėtų susipažinti su pačiu Temme.

 

Komentarai / 1

  1. ktulu.

    Jeigu jau ne Karaliaučius, o Kionigsbergas (kodėl ne Kenigsbergas?), tai tuomet ir Ragnitas bei Tilzitas. Tuomet gal ir Lietuvos Brastą vadinkim Brestlitovsku, o Balstogę Bialystoku? Nekalbant jau apie kokią Varšavą ar Parisą. Lietuvininkai žinojo Karaliaučių, o gal yra lietuvininkų dainų, kuriose minimas KIOnigsbergas? Pastaruoju metu rusakalbiai itin pamėgo Mažosios Lietuvos vietovardžius vokiškai vadinti, kad tik istorinius baltiškus pavadinimus sumenkintų… Kokia čia geopolitinė slinktis būtų? Nejaugi pasiduodam?

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.