JURIJ OLEŠA

Meilė

 

Jurijus Oleša (1899–1960) – vienas žymiausių XX a. pirmos pusės lenkų kilmės rusų prozininkų, dramaturgų, eseistų. Stalininės cenzūros metu sukūrė didelės meninės vertės kūrinių. Jo kūryba balansuoja tarp paviršinės prokomunistinės retorikos ir giliai paslėptų poteksčių bei subtilaus humoro. Su draugais I. Ilfu ir J. Petrovu, I. Babeliu ir S. Kržižanovskiu priskiriamas Odesos rašytojų mokyklai.

Į lietuvių kalbą išversti romanas „Pavydas“ (1927; liet. 1971, vertė T. Venclova) ir pasaka-alegorija „Trys dručkiai“ (1928; liet. 1958, 1985, vertė I. Olšauskaitė (Rudokienė).

 

Vertėjas

 

 

Šuvalovas parke laukė Lelios. Buvo karštas vidudienis. Ant akmens pasirodė driežas. Šuvalovas pagalvojo: ant šito akmens driežas neapsaugotas, jį tuoj pat galima aptikti. „Mimikrija“, – vėl pagalvojo jis. Mintis apie mimikriją sukėlė prisiminimą apie chameleoną.

– Še tau, – pasakė Šuvalovas. – Tik chameleono ir betrūko.

Driežas pabėgo.

Šuvalovas supykęs pakilo nuo suoliuko ir greitai nuėjo takeliu. Jis buvo nepatenkintas, kilo noras kažkam priešintis. Sustojo ir gana garsiai pasakė:

– Po velnių! Kodėl turiu galvoti apie mimikriją ir chameleoną? Šitų minčių man visai nereikia.

Jis įžengė į pievelę ir atsisėdo ant kelmo. Skraidė vabzdžiai. Virpėjo stiebai. Paukščių, musių, vabalų lakiojimo architektūra buvo tik įsivaizduojama, bet jis pastebėjo šiokį tokį punktyrą, arkų, tiltų, bokštų, terasų kontūrus, erdvėje greitai judantį ir besikeičiantį miestą.

„Man ima nurodinėti, – pagalvojo Šuvalovas. – Mano dėmesio sfera užteršiama. Aš tampu eklektiku. Kas man nurodinėja? Aš pradedu matyti tai, ko nėra.“

Lelia nesirodė. Jo buvimas sode užsitęsė. Jis vaikštinėjo. Įsitikino, kad egzistuoja daugybė vabzdžių rūšių. Stiebu ropojo vabalėlis, jis nuėmė jį ir patupdė ant delno. Netikėtai ryškiai blykstelėjo vabalėlio pilvelis. Šuvalovas supyko.

– Velniop! Dar pusvalandis – ir aš tapsiu gamtininku.

Jį supo įvairiausi stiebai, lapai, kamienai; jis matė nariuotas kaip bambukai žoleles; jį pribloškė daugiaspalviškumas to, ką vadiname žolės danga; pačios dirvos daugiaspalviškumas pasirodė jam visiškai netikėtas.

– Aš nenoriu būti gamtininku! – maldaujamai sušuko jis. – Man nereikia šitų atsitiktinių pastebėjimų.

Bet Lelia nesirodė. Jis jau padarė šiokių tokių statistinių išvadų, atliko šiokią tokią klasifikaciją. Jau galėjo tvirtinti, kad šiame parke daugiausia medžių su storais kamienais ir kortų kryžių formos lapais. Jau pažindavo vabzdžių dūzgimą. Dėmesys prieš jo paties norą prisipildė visiškai neįdomaus jam turinio.

O Lelia nesirodė. Jis ilgėjosi ir pyko. Vietoj Lelios pasirodė nepažįstamas pilietis su juoda skrybėle. Atsisėdo ant žalio suolo greta Šuvalovo. Pilietis sėdėjo šiek tiek nusiminęs, pasidėjęs ant kelių baltas rankas. Jis buvo jaunas ir tylus. Vėliau paaiškėjo, kad jaunuolis kankinasi, nes yra daltonikas. Jiedu išsikalbėjo.

– Pavydžiu jums, – ištarė jaunuolis. – Sako, kad lapai žali. Aš niekados nemačiau žalių lapų. Man tenka valgyti mėlynas kriaušes.

– Mėlyna spalva nevalgoma, – atsakė Šuvalovas. – Mane supykintų mėlyna kriaušė.

– Aš valgau mėlynas kriaušes, – liūdnai pakartojo daltonikas.

Šuvalovas krūptelėjo.

– Sakykit, – paklausė jis, – ar nepastebėjot, kad kai aplink jus skraido paukščiai, tai atsiranda miestas, įsivaizduojamos linijos?..

– Nepastebėjau, – atsakė daltonikas.

– Vadinasi, visą pasaulį jūs suvokiate teisingai?

– Visą pasaulį, išskyrus kai kurias spalvines detales, – daltonikas atsuko į Šuvalovą blyškų veidą.

– Jūs įsimylėjęs? – paklausė.

– Įsimylėjęs, – sąžiningai atsakė Šuvalovas.

– Tik šiokia tokia spalvų painiava, o visa kita – natūralu! – linksmai pasakė daltonikas. Jis globėjiškai pamosavo pašnekovui ranka.

– Vis dėlto mėlynos kriaušės – ne smulkmena, – šyptelėjo Šuvalovas.

Tolumoje pasirodė Lelia. Šuvalovas pašoko. Daltonikas atsistojo ir, kilstelėjęs juodą skrybėlę, ėmė tolti takeliu.

– Ar jūs ne smuikininkas? – jam pavymui sušuko Šuvalovas.

– Jūs matote tai, ko nėra, – atsakė jaunuolis.

Šuvalovas neišlaikęs suriko:

– Jūs panašus į smuikininką!

Daltonikas toldamas kažką sumurmėjo, ir Šuvalovui pasigirdo:

– Jūs pavojingam kely…

Lelia ėjo greitai. Šuvalovas žengė kelis žingsnius jos pasitikti. Siūbavo kryžialapių medžių šakos. Šuvalovas stovėjo takelio viduryje. Šakos šlamėjo. Ją pasitiko medžių ovacija. Daltonikas, pasukęs į dešinę, pagalvojo: „O diena tai vėjuota“ ir pažiūrėjo aukštyn, į lapus. Lapai elgėsi taip, kaip visi lapai elgiasi, kai juos judina vėjas. Daltonikas pamatė besisupančias mėlynas medžių lajas. Šuvalovas pamatė žalias lajas. Bet Šuvalovas suprato neteisingai. Jis pagalvojo: „Medžiai pasitinka Lelią ovacija.“ Daltonikas klydo, bet Šuvalovas klydo dar labiau.

– Aš matau tai, ko nėra, – pakartojo Šuvalovas.

Lelia priėjo. Rankoje laikė krepšelį su abrikosais. Kitą ranką ištiesė jam. Pasaulis staiga pasikeitė.

– Kodėl tu raukaisi? – paklausė ji.

– Aš, matai, su akiniais.

Lelia ištraukė iš krepšelio abrikosą, perplėšė mažučius jo sėdmenis ir išmetė kauliuką. Kauliukas nukrito į žolę. Šuvalovas išsigandęs apsidairė. Apsidairė ir pamatė: toje vietoje, kur nukrito kauliukas, atsirado medis, plonas, švytintis medelis, stebuklingas skėtis. Tada Šuvalovas Leliai pasakė:

– Kažkokia nesąmonė. Aš pradedu mąstyti vaizdais. Man nebeegzistuoja dėsniai. Po penkerių metų šioje vietoje išaugs abrikosmedis. Visiškai įmanoma. Moksliškai pateisinama. Bet aš, paneigdamas gamtos dėsnius, pamačiau tą medį penkeriais metais anksčiau. Nesąmonė. Aš tampu idealistu.

– Iš meilės, – pasakė ji, varvėdama abrikoso sultimis.

Ji sėdėjo ant pagalvių, laukė jo. Lova buvo įsprausta į kampą. Apmušaluose švytėjo vainikėliai. Jis priėjo, ji apkabino jį. Buvo tokia jauna ir tokia lengva, kad nurengta, tik su marškinėliais, atrodė nenatūraliai apnuoginta. Pirmasis apsikabinimas buvo audringas. Vaikiškas medalionas nuplazdėjo nuo jos krūtinės ir tarsi auksinis migdolas įstrigo plaukuose. Šuvalovo veidas artėjo prie jos veido – lėtai, kaip artėjama prie smunkančio į pagalvę mirusiosios veido.

Degė lempa.

– Aš užgesinsiu, – pasakė Lelia.

Šuvalovas gulėjo prie sienos. Kampas pakibo virš jo. Šuvalovas vedžiojo pirštą per apmušalų ornamentus.

Jis suprato: toje viso apmušalų ornamento dalyje, tame sienos plote, po kuriuo jis užmiega, slypi dviguba egzistencija: viena įprasta, dieninė, niekuo neišsiskirianti – paprasti vainikėliai; kita – naktinė, pajuntama penkios minutės iki užmiegant. Netikėtai priartėjusios, prisispaudusios ornamentų dalys padidėjo, detalizavosi ir pasikeitė. Jau užmigdamas, apimtas vaikiškų pojūčių, jis neprieštaravo, kad keičiasi pažįstamos ir teisėtos formos, juolab kad pasikeitimas šitas buvo malonus: vietoj mazgelių ir lankelių jis pamatė ožką, virėją…

– O čia smuiko raktas, – pasakė jį supratusi Lelia.

– Ir chameleonas… – sušvebeldžiavo jis užmigdamas.

Jis pabudo anksti ryte. Labai anksti. Pabudo, apsidairė ir šūktelėjo. Palaimingas garsas išskrido iš jo gerklės. Permaina, prasidėjusi pasaulyje pirmą jų pažinties dieną, šią naktį užsibaigė. Jis pabudo naujoje žemėje. Kambarys buvo sklidinas ryto švytėjimo. Jis matė palangę ir įvairiaspalvius gėlių vazonus ant jos. Lelia miegojo, atsukusi jam nugarą. Ji gulėjo susirietusi, jos nugara suapvalėjo, po oda išryškėjo stuburas – plona nendrė. „Meškerė, – pagalvojo Šuvalovas, – bambukas.“ Šioje naujoje žemėje viskas maloniai jaudino ir juokino. Pro atvirą langą sklido garsai. Žmonės kalbėjo apie gėlių vazonus ant jos palangės.

Jis atsikėlė, apsirengė, sunkiai išsilaikydamas ant žemės. Žemės trauka daugiau nebeegzistavo. Jis dar nepažino šio naujo pasaulio dėsnių ir todėl elgėsi atsargiai, bijodamas, kad kokiu nors neapdairiu poelgiu nesukeltų pritrenkiančio efekto. Net paprasčiausiai galvoti, paprasčiausiai suvokti daiktų esmę buvo rizikinga. O ką, jeigu per naktį jis įgijo sugebėjimą materializuoti mintis? Buvo pagrindo taip manyti. Pavyzdžiui, pačios savaime užsisegė sagos. Pavyzdžiui, kai jam prireikė sudrėkinti šepetį, kad pataisytų šukuoseną, staiga pasigirdo krintančių lašų garsas. Jis apsidairė. Prie sienos saulės spindulių pluošte mongolfjerų* spalvomis degė krūvelė Lelios rūbų.

– Aš čia, – pasigirdo iš krūvos čiaupo balsas.

Jis surado po ta krūva čiaupą ir kriauklę. Čia pat gulėjo rožinio muilo liekana. Dabar jau Šuvalovas bijojo pagalvoti apie ką nors baisaus. „Į kambarį įėjo tigras“, – prieš savo paties norą buvo begalvojąs jis, bet suspėjo save nuo tos minties atitraukti… Vis dėlto su siaubu pažiūrėjo į duris. Materializacija įvyko, bet kadangi mintis ne visai suspėjo įgyti formą, tai ir materializavimosi efektas buvo tolimas nuo jos, gal tik vos vos priartėjęs: pro langą įskrido širšė… ji buvo dryžuota ir kraugeriška.

– Lelia! Tigras! – suklykė Šuvalovas.

Lelia pabudo. Širšė pakibo virš lėkštės. Širšė giroskopiškai dūzgė. Lelia pašoko nuo lovos. Širšė skrido tiesiai į ją. Lelia gynėsi – širšė ir medalionas skraidė aplink ją. Jie surengė gaudynes. Lelia uždengė širšę savo traškančia šiaudine skrybėle.

Šuvalovas išėjo. Atsisveikino jie skersvėjyje, kuris šiame pasaulyje apsimetė labai veiklus ir daugiabalsis. Skersvėjis atplėšė apačioje duris. Jis dainavo kaip skalbėja. Jis vartaliojo ant palangės gėles, kilstelėjo Lelios skrybėlę, išlaisvino širšę ir sviedė ją į salotas. Jis sušiaušė piestu Lelios plaukus. Jis švilpė.

Jis pakėlė į viršų Lelios marškinius.

Jie išsiskyrė ir iš laimės nejausdamas po savim laiptų Šuvalovas nusileido žemyn, išėjo į lauką… Taip, jis nejautė laiptų. Paskiau jis nepajuto prieangio, slenksčio akmens; tada suvokė, kad tai ne miražas, o realybė, kad jo kojos kybo ore, kad jis skrenda.

– Skrieja ant meilės sparnų, – pasakė kažkas lange iš šono.

Jis nėrė į viršų, tolstojiška palaidinė pavirto krinolinu, lūpos trūkinėjo iš karščio, jis skrido spragsėdamas pirštais.

Sirkka-Liisa Konttinen. Baikerio stogai. 1975

Sirkka-Liisa Konttinen. Baikerio stogai. 1975

Antrą valandą atėjo į parką. Nuvargintas meilės ir laimės, užmigo ant žalio suolo. Miegojo iš po atsegtos palaidinės išsikišusiais raktikauliais.

Takeliu, laikydamas rankas už nugaros, kunigiškai orus, apsivilkęs panašius į sutaną rūbus, su juoda skrybėle, tvirtais mėlynais akiniais, tai nuleisdamas, tai aukštai pakeldamas galvą, lėtai ėjo nepažįstamas vyriškis.

Jis priėjo prie Šuvalovo ir atsisėdo šalia.

– Aš Izaokas Niutonas, – pasakė nepažįstamasis, kilstelėjęs juodą skrybėlę.

– Labas, – suvebleno Šuvalovas.

Didysis mokslininkas sėdėjo tiesia nugara, sunerimęs, lyg ant adatų. Jis klausėsi, jo ausys virpėjo, kairės rankos smilius stirksojo ore, lyg ragindamas nematomą chorą, pasiruošusį kiekvieną akimirką sugriaudėti pagal šio piršto nurodymą, būti dėmesingą. Gamtoje viskas nuščiuvo. Šuvalovas tyliai pasislėpė už suolo.

Vienintelį kartą po jo kojomis cyptelėjo žvirgždas. Garsusis mokslininkas klausėsi didžiosios gamtos tylos. Tolumoje, virš gausios žalumos, tarsi užtemimo metu išryškėjo žvaigždė, ir pasidarė vėsu.

– Štai! – staiga sušuko Niutonas. – Girdite?..

Net neapsidairęs, jis ištiesė ranką, sugriebė Šuvalovą už skverno ir atsistojęs ištempė jį iš slėptuvės. Jie nuėjo per žolę. Minkštai žengė dukslūs mokslininko batai, palikdami žolėje baltus pėdsakus. Priekyje, dairydamasis į visas puses, bėgo driežas. Jie pralindo pro tankmę, pūkai ir dievo karvytės papuošė metalinius mokslininko akinių rėmelius. Atsivėrė pievelė. Šuvalovas atpažino vakar atsiradusį medelį.

– Abrikosas? – paklausė jis.

– Ne, – suirzęs paprieštaravo mokslininkas, – tai obelis.

Obels struktūra, jos lajos ląstelių struktūra, lengva ir trapi kaip mongolfjero, išryškėjo pro negausią lapiją. Tvyrojo ramybė ir tyla.

– Štai, – pasilenkdamas pasakė mokslininkas. Nuo pasilenkimo jo balsas pasidarė panašus į riaumojimą. – Štai! – Jis laikė rankose obuolį. – Ką tai reiškia?

Matėsi, kad nedažnai jam tenka lankstytis: atsitiesęs jis keletą kartų atsilošė, įsiteikdamas stuburui, senam stuburo bambukui. Obuolys ilsėjosi ant padėklo iš trijų pirštų.

– Ką tai reiškia? – pakartojo jis, aikčiojimais trukdydamas frazės skambesiui. – Gal teiksitės pasakyti, kodėl obuolys nukrito?

Šuvalovas žiūrėjo į obuolį, kaip kažkada į jį žiūrėjo Vilhelmas Telis.

– Tai traukos dėsnis, – suvebleno jis.

Tada, po pauzės, didysis fizikas paklausė:

– Man rodos, jūs šiandien skraidėt, studente? – taip paklausė magistras. Jo antakiai pakilo aukštai virš akinių.

– Man rodos, šiandien skraidėte, jaunasis marksiste?

Dievo karvytė perropojo nuo piršto ant obuolio. Niutonas sužvairavo į ją. Dievo karvytė jam buvo akinamai mėlyna. Jis susiraukė. Ji atitrūko nuo pačios obuolio viršūnės ir, panašiai kaip iš po frako ištraukiama nosinaitė, ištraukusi iš kažkur sparnus nuskrido.

– Jūs šiandien, man rodos, skraidėte?

Šuvalovas tylėjo.

– Kiaulė, – pasakė Izaokas Niutonas.

Šuvalovas atsibudo.

– Kiaulė, – pasakė Lelia, palinkusi virš jo. – Manęs lauki ir miegi. Kiaulė!

Ji nuėmė nuo jo kaktos dievo karvytę ir nusišypsojo, pamačiusi, kad vabalėlio pilvelis geležinis.

– Velnias! – nusikeikė Šuvalovas. – Aš tavęs nekenčiu. Anksčiau žinojau, kad tai dievo karvytė, ir nieko daugiau apie ją, išskyrus tai, kad ji dievo karvytė, nežinojau. Na, sakykim, aš dar galėjau nutarti, kad jos vardas truputį antireliginis. Bet nuo to laiko, kai mes susitikome, kažkas nutiko mano akims. Aš matau mėlynas kriaušes ir matau, kad musmirė panaši į dievo karvytę.

Ji norėjo jį apkabinti.

– Pasitrauk! Atstok! – sušuko jis. – Man nusibodo! Man gėda!

Taip šaukdamas jis bėgo lyg elnias. Prunkšdamas, laukiniais šuoliais bėgo jis, atšokdamas nuo savo šešėlio, šnairuodamas viena akimi. Uždusęs sustojo. Lelia dingo. Jis nusprendė ją užmiršti. Prarastas pasaulis turi būti susigrąžintas.

– Iki pasimatymo, – atsiduso jis, – mes daugiau nebepasimatysime.

Jis atsisėdo ant nuolaidaus šlaito krašto, nuo kurio atsivėrė plačiausia, poilsio namais nusėta erdvė. Sėdėjo prizmės viršūnėje, nuleidęs kojas žemyn. Po juo sukiojosi ledų pardavėjo skėtis, visa ledų pardavėjo prekyvietė, kažkuo primenanti negrų gyvenvietę.

– Aš gyvenu rojuje, – sugniuždytu balsu pasakė jaunasis marksistas.

– Jūs marksistas? – pasigirdo šalia.

Šalia Šuvalovo sėdėjo jaunuolis su juoda skrybėle, pažįstamas daltonikas.

– Taip, aš marksistas, – pasakė Šuvalovas.

– Jums negalima gyventi rojuje.

Daltonikas žaidė vytele. Šuvalovas dūsavo.

– O ką tada man daryt? Žemė rojum pavirto.

Daltonikas švilpavo. Daltonikas kasėsi vytele ausį.

– Jūs žinot, – verkšleno Šuvalovas, – jūs žinot, iki ko aš nusiritau. Aš šiandien skraidžiau.

Danguje, panašus į pašto ženklą, kreivai kabėjo aitvaras.

– Norite, aš jums pademonstruosiu… aš ten nuskrisiu. (Jis parodė ranka.)

– Ne, ačiū. Nenoriu būti jūsų gėdos liudininku.

– Taip, tai baisu, – patylėjęs ištarė Šuvalovas. – Aš žinau, kad tai baisu.

– Pavydžiu jums, – dar atsiduso jis.

– Nejaugi?

– Garbės žodis. Kaip gera visą pasaulį suvokti teisingai ir klysti tik dėl kai kurių spalvinių detalių, kaip kad jūs. Jums nereikia gyventi rojuje. Pasaulis jums neišnyko. Viskas gerai. O aš? Jūs tik pagalvokit, aš gi visiškai sveikas žmogus, aš materialistas… ir staiga mano akyse prasideda nusikalstama antimokslinė medžiagų, materijos deformacija…

– Taip, tai baisu, – sutiko daltonikas, – ir visa tai iš meilės.

Šuvalovas staiga su netikėtu įkarščiu nustvėrė kaimyną už rankos.

– Klausykit! – sušuko. – Aš sutinku. Duokit man savo rainelę ir pasiimkit mano meilę.

Daltonikas ėmė ropoti šlaitu žemyn.

– Atsiprašau, – kalbėjo jis. – Aš neturiu laiko. Iki pasimatymo. Gyvenkite savo rojuje.

Sunku jam buvo judėti nuokalne. Šliaužė išskėstomis kojomis, nustodamas panašumo į žmogų ir vis labiau panašėdamas į žmogaus atspindį vandenyje. Pagaliau jis pasiekė plokštumą ir linksmai nužingsniavo. Po to, švystelėjęs vytelę, pasiuntė Šuvalovui oro bučinį:

– Nusilenkit nuo manęs Ievai! – šūktelėjo jis.

O Lelia miegojo. Praėjus valandai nuo susitikimo su daltoniku, Šuvalovas surado ją parko tankmėje, pačiame viduryje. Jis nebuvo gamtininkas, negalėjo nustatyti, kas jį supa: lazdynai, gudobelės, šeivamedžiai ar erškėčiai. Iš visų pusių jį užgulė šakos, krūmai, jis ėjo kaip koks prekeivis, apsikrovęs lengvomis tirštomis šakų pynėmis. Jis nusviesdavo nuo savęs šitas pintines, apiberiančias jį lapais, žiedlapiais, spygliais, uogomis ir paukščiais.

Lelia gulėjo ant nugaros, apsivilkusi rožine suknele atvira krūtine. Ji miegojo. Jis girdėjo, kaip nuo miego paburkusioje nosyje sutraška plėvelės. Atsisėdo šalia.

Paskiau padėjo galvą ant jos krūtinės, jo pirštai jautė kartūną, galva gulėjo ant prakaituotos krūtinės, jis matė jos spenelį, rožinį, su švelniomis kaip pieno puta raukšlelėmis. Jis negirdėjo šnarėjimo, atodūsio, šakų traškėjimo.

Daltonikas išdygo už susipynusio krūmo. Krūmas jo neprileido artyn.

– Paklausykit, – pasakė daltonikas.

Šuvalovas pakėlė galvą, jo skruoste žaidė salstelėjusi šypsena.

– Nesekiokit manęs kaip šuo, – paprašė Šuvalovas.

– Klausykit, aš sutinku. Pasiimkit mano rainelę ir duokit man savo meilę…

– Eikit valgyti mėlynų kriaušių, – atsakė Šuvalovas.

 

Vertė Gytis Lukšas

 

_ _ _

* Mongolfjeras – karšto oro balionas, taip pavadintas jo išradėjų brolių Josepho-Michaelio ir Jacques’o Etienne’o Mongolfier vardu (vert.).

 

 

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.