LAURYNAS LATVIS

Princesė Diana

 

Savo namuose mes apie princeses nekalbam. Ne todėl, kad visais įmanomais būdais stengtumėmės nesikišti į mums nelabai suprantamus ir šiais laikais dažniausiai tik juoką keliančius karališkuosius reikalus. Šio žodžio visai nevartojame, o prireikus paminėti moterišką karališkos priedermės atžalą į pagalbą pasikviečiame „karalaitę“. Žinoma, „karalaitė“ neskamba taip išdidžiai kaip „princesė“. Princesė – tai viena tokia, išskirtinė ir nepakartojama. Na, maždaug tokio nepakartojamumo kaip Vytautas Kernagis. O karalaitė – tik viena iš daug platesnės ir gausesnės karališkos giminės.

– O tu žinai, kas čia per meškiukas? – paklausė žmonos draugė, pamačiusi ant sofos patogiai įsitaisiusį minkštą purpurinį žaislą.

– Ne, – atsakiau. – Meškiukas ir tiek. Tik vardą turi ne mūsų sugalvotą. Diana. Taip etiketėje buvo užrašyta.

– Būtent! – aistringai sušuko mūsų viešnia.

Žmona tatai girdėdama kiek pakreipė galvą ir ėmė pasakoti:

– Mano teta kažkada seniai bekeliaudama kažkuriame oro uoste prigriebė. Visai neseniai ji pas mus svečiavosi, tai ir atvežė mūsų dukrytei dovanų.

– Jūs tikrai nenutuokiat, kas čia per meškiukas?! – dar labiau nustebo viešnia, kai mums jokio įspūdžio vis dar nedarė nei jos veido išraiška, nei balso tonas. – Čiagi princesė Diana. Tai yra jos garbei pavadinta meškutė. Ribotas leidimas! Dieve mano! Čia ne šiaip meškiukas, o kolekcionierių siekiamybė.

– Žinoma, – čia jau įsiterpiau ir aš. – Jeigu mūsų vaikelis su juo žaidžia, tai tas meškiukas iš karto ir yra nepaprastas.

Žinoma, pats nepaprasčiausias ir ypatingiausias šioje istorijoje mūsų vaikas. Kur jau ten purpurinė meškutė iš kokio ten nusmurgusio oro uosto krautuvėlės…

– Tai žinokit, kad tą jūsų princesę Dianą turbūt galima į naują automobilį išmainyti, – niekaip neatlyžo žmonos draugė.

Taip ir palikom tada: purpurinė meškutė Diana ant sofos, mūsų mergaitė – savo lovelėje, o mes – su savo nuomonėmis apie (ne)paprastumus. Neilgai trukus po mūsų viešnios vizito įdomumo dėlei interneto platybėse patikrinau žemiškąją pūkuotojo vertę. Mano antakiai staigiai pakilo, bet tuoj pat ir nusileido. Nieko stulbinančio neradau. Kainos svyravo nuo vieno dolerio iki daugiau nei septyniasdešimt tūkstančių. Nelygu pardavėjo „pasikėlimas“ ir prekės nusidėvėjimo lygis. Bet čia juk kaip ir su kiekvienu apčiuopiamu daiktu – jis vertas tiek, kiek kitas yra pasiruošęs už jį sumokėti. Tai ant kurio sankryžos kampo man dabar čia atsistoti su mūsų karališkai purpurine princese Diana, kad kuo daugiau „žalių“ už ją gaučiau? O jeigu, neduokdie, kokia dulkelė ant jos nukris mums taip bestovint. Ar nenubrauks tada gerbiamas pirkėjas nulio ar net kelių nuo kainos? Juk tas tai visada teisus…

 

 

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.