Saulėgrąžos

 

– Saule, išlįsk! – bene jau trečią rytą iš eilės vos pabudusi ir laukan pro langą žvelgdama kantriai prašo baltapūkė mergytė.

– Saule, išlįsk! – kaskart į mane atsisukusi vėl pakartoja lyg pritarimo ir paskatinimo laukdama.

– Kur ta saulė, dukrele? – paklausiu jos stebėdamasis.

– Nėra, tėtuk, – su jaučiamu kartėliu atsako mergytė, įsitvėrusi lovelės krašto. – Pradingo. Gal…

Buvo pats rugsėjo vidurys. Jau nebe vidurvasariškai karšta, bet dar pakankamai šilta, tad nesukdami sau galvos dėl šiltesnių už vasarinius drabužių galėjom žaisti ir išdykauti lauke. Todėl tokį netikėtai ilgą saulės pasislėpimą už sunkių debesų pastebėjau ne aš vienas. Trečios dienos pavakarę saulė pagaliau pasirodė. Užtruko, kol išgirdo mažos mergaitės prašymą.

Maždaug tomis pat rugsėjo dienomis, ieškodama saulės, į ją atsigręžė ir vienintelė vasarą išgyvenusi mūsų saulėgrąža. Dar anksti pavasarį nusprendėm, kad pagal visą garažo sieną pasisėsim saulėgrąžų. Tokių nelabai aukštų, ryškiai raudonai žydinčių. Na, bent jau taip žadėjo mūsų išsirinkta saulėgrąžų sėklų pakuotė.

Mažytė mergytė vis skubino mane spausti naujas duobutes šviežiai įdirbtoje žemėje.

– Dar vieną, – tupinėjo savo mažais žingsneliais. – Ir dar vieną. – Paėmusi saulėgrąžos sėklą iš mano saujos įspraudė į duobutę. – Čia, tėtuk!

– Gerai, vaikeli. Labai gerai. O dabar duobutes užkasim, – stengiausi paaiškinti sėjos procesą dvejų metų vaikui.

– Aš galiu! Aš galiu! – entuziazmu tryško mergytė delnais lygindama tamsiai pilkos žemės grumstelius.

Saulėgrąžų daigai ilgai nesirodė, bet kai pagaliau pramušė žemės luobą ir išlindo į saulės šviesą, tos šviesos su kiekviena diena, rodės, jie norėjo gerti vis daugiau ir daugiau. Mūsų nuostabai, bene visos sėklos sudygo – vienodi atstumai tarp sparčiai aukštyn besistiebiančių augalėlių tai patvirtino. Ne ką nuo jų atsiliko ir daržo kaimynai: moliūgai ir cukinijos. Tik šių lapai – gerokai didesni ir vešlesni – ėmė užgožti kai kuriuos saulėgrąžų stiebus ir tie augo ne taip sparčiai, kaip kiti tos pačios šeimos broliai ir seserys. Galiausiai – kaip ir turėjo būti – saulėgrąžos savo ūgiu aplenkė šalia gyvenančias daržoves.

Taip tarpusavyje belenktyniaudamos mūsų saulėgrąžos pasiekė bene pusę garažo sienos aukščio. Vienos stypo greičiau, kitos ne taip sparčiai, bet visos jos kartu susiliejo tarsi į slenkančią bangą – žiūrėk, čia ji kyla pamažėle, o štai čia – jau leidžiasi, kol vėl staigiai iššoka aukštyn.

Vieną saulėtą rytą po lietingos nakties gerdamas kavą verandoje pastebėjau, kad toje banguojančioje saulėgrąžų juostoje atsirado anksčiau nematytų tarpų. Juosta nutrūksta ir vėl iš naujo prasideda, lyg ir pradingsta ir vėl tęsiasi. Nuėjęs pasižiūrėti, kas atsitiko, pamačiau kelis ant žemės kuo gražiausiai paguldytus saulėgrąžų stiebus: kone ties pačiu žemės paviršiumi saulėgrąžos buvo lyg plėštinai nusuktos.

Pirmi rytmetinės kavos gurkšniai paprastai atgaivina apsnūdusias jusles. Tada tos atgaivos norisi truputėlį daugiau – puodelis niekada nebūna toliau kaip per ištiestos rankos atstumą. Tačiau tą rytą turėjau sugrįžti į verandą pasiimti pamiršto apypilnio kavos puodelio ir vėl išėjau laukan. Pamažėlė baigdamas gerti nenuleidau akių nuo trūkinėjančios saulėgrąžų viršūnių linijos garažo sienos fone ir tyliai sau pripažinau, kad ji nebebuvo tokia graži kaip anksčiau. Ir kavos skonis buvo nebe tas. Tų kritusių būsimų sodrių raudonų žiedų auksiniais žiedlapių pakraščiais pasidarė gaila. O gal greičiau to paveikslo, kuris galėjo būti įrėmintas konkrečiame laike ir vietoje.

Vėliau tą rytą po kiemą basai bėgiojančiai dukrytei parodžiau ant žemės jau apvytusius saulėgrąžų stiebus.

– Kas atsitiko, tėtuk? Kas atsitiko čia?! – susirūpinusiu balseliu paklausė mano mažoji padėjėja.

– Nežinau. Gal kažkas nugraužė, – atsakiau.

– Ką reiškia „nugraužė“, tėtuk?

– „Nugraužė“ reiškia… Buvo sunku atsikąsti, todėl reikėjo pamėginti daug daug kartų, – negrabiai paaiškinau smalsiai mergytei.

– Kas atsikando, tėtuk? Paukštis. Gal?

– Nemanau. Gal burundukas? – Bet pats nelabai tikėjau tokia įvykių eigos versija.

– Gal, – patvirtino dukrytė kraipydama galvelę. – O gal… Kiškis? Gal kiškis, tėtuk?

– Tada tas kiškis turėjo būti piktas, – atsakiau.

– O kodėl tas kiškis piktas?

– Nenori, kad pasidžiaugtume saulėgrąžomis.

– O ką reiškia „pasidžiaugti“, tėtuk?

Taip nejučia pokalbis apie daržo priežiūrą ir puoselėjimą nukrypo į žodžių prasmių ieškojimą.

Iki tol visi kaimynijos kiškiai atrodė labai švelnūs ir mieli – kone nužengę iš vaikiškų mažytės mergytės knygelių puslapių. Saulei besileidžiant, jie vos ne kasdien apsilankydavo mūsų kiemo vejoje, tokioje menkai puoselėjamoje, užtat dobilėlių, kiaulpienių ir drugelių pamėgtoje. Dabar visai neplanuotai ir netikėtai tokiam knyginiam kiškių vaizdiniui atėjo galas, kai nusprendėm, kad kiškis – mūsų daržo nelaimių kaltininkas. Nuo jo ar kelių jo gentainių savo galo sulaukė visi iki vieno žirniai – liauni jų stiebeliai paliko linguoti vos vos įsikibę kaimynų tvoros. Paragauti suspėjom vos kelias ankštis. Paskui nukentėjo vešlūs petražolių kuokštai ir purpuriniai burokėlių daigai. O galiausiai krito ir visa likusi eilė dailiai palei garažo sieną siūbavusių saulėgrąžų. Kruopščiai pasidarbavo.

Tiesa, viena nuo kiškių pasislėpusi saulėgrąža vis dėlto išliko. Visai kitame kiemo gale, mažos mergaitės piršteliu įsprausta į žemę tarp paparčių ir cementinių laiptų „dėl visa ko“. Išstypo tokiame visų pamirštame kampelyje saulės vis nepamiršdama paprašyti: „Saule, išlįsk!“