Apie čiulbesius
Kelerius pastaruosius metus knygas skaitau pripuolamai. Kelias tuo pačiu metu. „Skaitau“ ir „tuo pačiu metu“ čia vartoju gana dosniai. Laiko knygoms skaityti surasti nėra taip paprasta, kai visą dieną prižiūriu savo augančias dvi dar ketverių metų nesulaukusias atžalas.
Gal todėl, kai galiu, griebiuosi kelių iš karto: romano, novelių rinkinio ir kokios negrožinės literatūros knygos. Kartais ir skirtingomis kalbomis. Kad nepasimirštų. Kremliaus vadeivai su savo netikėliais užpuolus Ukrainą, visos tada skaitomos knygos buvo nustumtos užmarštin. Sauliaus Tomo Kondroto ir Toshikazu Kawaguchi prozos rinkiniai pasidengė dulkių sluoksneliu. Kaip ir Danutės Gailienės monografija „Ką jie mums padarė“ (nors ši dabar, kaip niekada anksčiau, yra aktuali). Ką jau kalbėti apie krūvą dar neskaitytų ir savo eilės laukiančių „The New Yorker“ žurnalų. Tie paprastai savo eilės laukdavo apie tris mėnesius, kol aš juos pagal laidos datą pasivysiu, dabar atstumas pradeda tolti iki kone pusmečio. Matyt, teks stabdyti prenumeratą.
Atsirado svarbesnių skaitinių. Paskutinį kartą tiek dėmesio žinių skaitymui, klausymui ir žiūrėjimui skyriau per keturiasdešimt penkto Amerikos prezidento rinkimus. „Kas“, „kaip“, „kur“, „kada“ ir „kodėl“ ėmė persekioti kiekviename žingsnyje. Sunkiausia, žinoma, buvo su „kodėl“. Prisijungiau prie šventai naują ryto mantrą kartojančiųjų: „Pabusti, Zelenskis, kava.“
Kur buvęs kur nebuvęs ėmiau be perstojo „šviežinti“ tviterio pranešimus apie Ukrainą. Apie tviterį kaipo bendravimo būdą nedaug iki tol žinojau ir supratau. Ir nesistengiau, tiesą sakant. Prisimenu, kai šis buvo tik sumanytas ir į pasaulį paleistas, toks vietinio laikraščio skiltininkas apibūdino paprastai: „Pabandžiau: tai yra niekalas.“ Kitą sykį vienas prezidentas gyrėsi milijoną sekėjų tviterio platformoje turįs. Tik nepasakė garsiai, kad jie ten ne iš didelės meilės jam, o norėdami pirmi naujai išspjautus tautos vado melus ir grasinimus sužinoti. Neperrinktas antrai tarnystei, dėl primygtinio netiesos brukimo buvo su visam nuo platformos nustumtas.
Platforma man anksčiau labiausiai siejosi su ilga siaura cemento juosta, kur laukiama atvažiuojančio traukinio. Kiek mažiau – su storapadžiais batais. Tviteris – tokia platforma (taip vadinama liaudyje) žmonėms apie save pranešti. „Tviteris“ paprastai lietuviškai turbūt būtų „čiulbėtojas“. Viena paskelbta žinutė – čiulbančiojo išleistas garsas, čiulbesys. O garsų garselių, giesmių giesmelių jau tikrai nestinga platformoje. Ir skaitantysis pats turi išsiaiškinti, susivokti ir atsirinkti, kas yra tiesa, o kas plepalai, akių dūmimas, makaronų kabinimas ar paprasčiausios melagystės. Todėl, rašydamas apie tviterį ir pranešimus jame, liudiju tik tai, ką pamačiau ir perskaičiau. Tiesiog jie tokie yra.
Nuolat atnaujinti pranešimus apie Ukrainos ir jos žmonių naikinimą ėmiausi vildamasis kokių nors apčiuopiamų besiginančiųjų sėkmės ženklų. Iš įvykio vietų, iš karto, dabar ir kuo daugiau. Prašau, prašau… Kad tik jums sektųsi…
Pradėjęs lankytis tviteryje tuoj pat pastebėjau, kad save rimtais vadinantys žiniasklaidos milžinai („The New York Times“, BBC, NPR) neskuba skelbti naujienų, kurios pirmą sykį dienos šviesą (karo metu gal labiau tiktų – nakties tamsą) išvydo tviteryje. Maždaug po kokių trijų keturių dienų pasipildavo antraštės man jau matytiems vaizdams apibūdinti. Kaip mėgstama sakyti: viena nuotrauka yra tūkstančio žodžių verta. O vaizdo įrašas iš karo zonos? Nors ir keliolikos sekundžių trukmės. Kiek žodžių tas atsveria?.. Suprantamas žurnalistų ir leidėjų santūrumas neskubėti ir patikrinti informaciją, prieš ją paskelbiant viešai. O tiems, nekantriems, yra tviteris. Už tviteryje paskelbtas žinutes ir jų besaikę peržiūrą, pasirodo, galima uždirbti nemenkų pinigų. Ukrainiečiai tai puikiausiai žino ir tuo naudojasi. Jų prezidentas Volodymyras Zelenskis ateidamas iš pramogų pasaulio į politiką su savimi atsivedė ir naujausius visuomenės polinkius bei madas puikiai užuodžiančią komandą. Oficialioje valstybės tviterio paskyroje įkeltą karikatūrą, kurioje mokytojas Hitleris glosto savo mokiniui Putinui skruostą, pamatė, pažiūrėjo, į savo paskyrą įkėlė ir kitaip išplatino milijonai žmonių. Tokiu būdu sunešdami Ukrainai taip svarbių eurų, dolerių ir jenų.
Jau per kelias pirmas savaites karas privertė pagilinti Ukrainos, Baltarusijos ir Rusijos geografijos žinias: kur atėjūnas puola ir žudo, kur bombas mėto ir raketas leidžia, iš kur sunkiąją techniką veža ir kur link žmonės nuo karo bėga. Išmokau vietovių pavadinimus keliomis kalbomis. Pradėjau atpažinti tankus, šarvuočius, haubicas, artilerijos ir oro gynybos sistemas, automatinius ginklus, o stingerius nuo džavelinų jau ir vidury nakties pakirdęs atskirčiau. Dar išmokau skirtingų kariuomenės dalių pavadinimus. O dažnai ką nors pasakyti turinčių, t. y. tviteryje besiskelbiančių, arba kitaip – čiulbančių, pavardes ar slapyvardžius prisijaukinau kaip dažnai matomus ir jau nebesvetimus (kai naujoje vietoje pakankamai ilgai pragyveni), lengvai atpažįstamus paukščius.
Karo pradžioje svarbiausi atrodė tviterio pranešimai su svarbiais, mano galva, daug mažesnės, savo šalį ginančios ukrainiečių kariuomenės laimėjimais. Numušti rusų lėktuvai, susprogdinti laivai ir visa riedanti ir kitaip ropojanti sunkioji rusų technika. „Bayraktar“. Iš pradžių tas turkiškas dronas – bombas mėtanti nepilotuojama skraidyklė – arba tranas, liaudiškai sakant, buvo smogiamoji ukrainiečių jėga danguje. Neilgai trukus buvo sukurta daina tuo pačiu pavadinimu, ją traukdami rusų okupantus miestų gatvėse gąsdino ukrainiečiai. Tiesa, danguje dar sklandė ir atėjūnus iš proto varantis lakūnas – „Kyjivo vaiduoklis“. Greitai legenda tapęs. Ar jis ten vienas raudonarmiečių lėktuvus numušinėjo, ar keli tuo pačiu vardu prisidengę, niekas dabar jau nebeatrinks. Juk Kalėdų Senelis ateina pas vaikus irgi tas vienas vienintelis, nors jo darbą kiekviename mieste, kaime ir vienkiemyje atlieka daugybė taip pat besivadinančių bendradarbių.
Puolantiesiems bijoti tikrai būta ko. Ir drąsios ukrainiečių moters, kuri rusų kareivėliui pasiūlė į kišenes prisipilti saulėgrąžų, kad šios užaugtų, kai visi okupantai atguls amžino poilsio nesavoje žemėje. Ir vos kelių mėnesių šuniuko, atradusio priebėgą ukrainiečių karių įtvirtinimuose. Ir buitinės technikos parduotuvės durų, kurių užsispyręs rusų kareivis taip ir nesugebėjo įveikti netgi gerokai patratinęs iš savo kalašnikovo. Ir šviesoforo, ryškiai per aukštai virš sankryžos pakabinto, nes tas niekaip nepasidavė, kai rūstaveidžiai barzdoti „kadyrovcai“ leido salves vieną po kitos, bet kaip nepataikė į tą trispalvį aparatą, taip nepataikė. Beje, vien iš tviterio žinučių apie šiuos „kovotojus“ būtų galima susukti pigią komediją. Tam tinkamų scenų netgi daugiau negu apsčiai. Tai jie pakikendami paeiliui išlenda iš už apgriauto daugiabučio sienos ir šaudo kaži kur į orą, patys netikėdami tuo, ką daro. Tai išbėga į tarpą tarp griuvėsiais virtusių namų ir taško brangią amuniciją į kairę ir į dešinę, ką tik karo šūkiu pavertę savo aukščiausiojo pagarbinimą. Tai piktais veidais iškiša iš už aukštos metalinės „išvaduotos“ rezidencijos tvoros savo automatinį ginklą ir kad tvatija, tai tvatija… Vienas – tas, kur svarbesnis, – pašūkauja, pašūkauja kažką kitiems, tie kiti – matyt, ne tokie svarbūs pagal kariuomenės rangą – pamurma, pamurma sau po nosim. Tada kitas panašiai pavaidina: tikrais ginklais tikrame kare karą žaidžia. Ir aš taip su kitais savo daugiabučio kiemo berniukais prieš daug daug metų karą žaidžiau, rimtus ir stiprius vyrus vaidinau. Net užausiai pilni smėlio ir dulkių būdavo. Ką ir kalbėti apie užkulnius, per suplyšusias kojines išlindusius. Nubrozdintais keliais viens kitam girdavomės ir surūdijusiomis vinimis prakiurdytais sportbačiais didžiuodavomės… „Kadyrovcai“ savo ruožtu labai savo mundurus prisižiūri, neduokdie, susiteps ir išsipurvins prieš kamerą, o paskui visas pasaulis pamatys… Gėda juk baisiausia. O tas, kur pats stipriausias ir vyriškiausias, ir visų „kadyrovcų“ vadų vadžiausias, baisinio dydžio ceremonijoje savo pavaldinius „didžiavyrius“ į „specialiąją karinę operaciją“ išlydėjo avėdamas net ne kareiviškais batais, o kažkokio svarbaus italų dizainerio sukurtais brangiausiais auliniais – kad gražu ir pavyzdinga „partograpijoj“ būtų. Ir tviteryje, žinoma.
Pragiedrulių vis pasiūlydavo užburiantis ukrainiečių humoro jausmas. Legendiniai per naktį tapo čiulbesiai apie šeštą pagal dydį kariuomenę pasaulyje – ukrainiečių ūkininkų traktorių brigadą ir močiutę, kuri iš daugiabučio balkono raugintų agurkų stiklainiu numušė be perstojo zyziantį rusų droną. Atsiprašau, traną. O ką jau kalbėti apie vietinių romų pavogtą maskolišką tanką, kai nevykėliai okupantai išlipo parūkyti ir nusilengvinti pakelės krūmuose. Arba bebaimį senolį, kuris sustabdė savo seną varganą žiguliuką, pamatęs šalikelėj sustojusį rusų šarvuotį ir prie jo stoviniuojančius kareivius: „Vaikinai, siena ana ten, galiu patempti.“ Tokius vaizdus matant ir pranešimus skaitant, juokas dažniausiai prasiveržia pro ašaras. Geriausia, žinoma, kad tokių karo sukeltų situacijų iš viso nebūtų ir dėl saulėgrąžų aliejaus butelio garbaus amžiaus pirkėjai piktai nesistumdytų kaži kur Turkijoje. Augtų sau tos saulėgrąžos, Ukrainos ūkininkų kaip ir kiekvienais metais pasėtos, o ne laimėjusios karą prieš okupantų kareivių uniformų kišenes.
Raudonojoje aikštėje Maskvoje vienas jaunuolis filmavo visus norinčius pasikalbėti ir aplinkui bimbinėjančius, o pašaliais visur policininkai šmirinėjo ir tik pagal jiems žinomus kriterijus praeivius už parankių graibstė ir į specialiai tam skirtus šlykščiai žalius autobusus grūdo. Stojo vienas jaunuolis prieš kamerą ir klausia: „Kažin, ar greitai mane susems?“ Susėmė greičiau, negu šį sakinį rašyti pabaigiau. Kita moteriškutė nedrąsiai pasiteiravo filmuotojo, ar šis tik vienos nuomonės išpažinėjus filmuojąs. Tam atsakius, kad visus, moteriškutę jau vedė šalin uniformuotieji. Kitoj vietoj kita prieš karą protestuojanti moteris su tuščiu popieriaus lapu, virš galvos iškeltu, pasirodė – ir ta buvo tarnybų čia pat „supakuota“. Dar kažkur Rusijos glūdumoj kažkelintam aukšte žmogus Ukrainos vėliavą prie lango prisitaisė. Kur buvęs kur nebuvęs pasirodęs gaisrininkas ėmė ropštis aukštyn siena virvėm apsiraišiojęs tos vėliavos nukabinti. Nepagailėjo nei laiko, nei prakaito tokiai specialiajai operacijai. Matyt, niekas tuo metu rajone nedegė, nors žiūrėdamas į pranešimų apie Rusijoje degančius įvairius objektus gausą galėjai pamanyti, kad visa šalis liepsnų užvaldyta.
Karo pradžioje tviterio žinučių iš visų Ukrainos pakraščių buvo daug ir pačių įvairiausių. Dažniausiai tai buvo pačių į nelemtą karo sūkurį ne savo noru įtrauktų dalyvių ir stebėtojų „žali“ ir „švieži“ pranešimai. Rusų invazijai peršliaužus į ketvirtą mėnesį, čiulbesiai jau nebe tokie garsūs ir dažni. Labiau komentuojantys, mažiau iliustruojantys kasdienius įvykius fronto linijoje ir užfrontėje. Naujumas išvėso, tik aitrus kartėlis vis dar graužia ir graužia, nepasiūlydamas atsakymo į tą patį klausimą: „Kam visa tai?“
Prieš kokius dešimt metų girdėjau paukščių gyvenseną stebinčius mokslininkus pasakojant, kad miestuose dėl keliamo triukšmo vietiniai paukščiai, stengdamiesi nustelbti lėktuvų, traukinių, automobilių, žoliapjovių ir kitokių žmonių išgalvotų prietaisų leidžiamus negamtiškus garsus, su visam praranda savo balsus. Ir taip nebesugeba susirasti sau poros, o tada jau ir – giminės pratęsti.
Platformoje čiulbuonėlių, įvairiais balsais suokiančių, be galo be krašto. Ir ne žmonių išrastus technikos išradimus jie perrėkti mėgina, o vienas kitą. Nors, sakoma, kartą į internetą įgrūsta informacija niekur nedingsta, mūsų galvose ir širdyse tik menki trupinėliai pasilieka. Ir to visiškai užtenka.