Berniukas

 

Viskas prasidėjo ankstyvą gruodį. Buvo pirmas mėnesio trečiadienis. Apie penktą valandą pavakary. Dabar tai gerai prisimenu, nes ir paskui visi skambučiai iš to telefono numerio buvo trečiadieniais apie penktą vakaro. Dažniausiai neatsiliepiu matydamas nepažįstamą numerį telefono ekrane. Jei svarbu, galima palikti žinutę. Tačiau aną kartą atsiliepiau. 

Tą popietę jau buvau išgėręs keletą puodelių žaliosios arbatos. Darbo tą vakarą buvo per akis. Ką tik buvau prisipylęs dar vieną puodelį iš seno apdaužyto šlykščiai žalios spalvos termoso, kuris man patiko dėl savo tvirtumo ir, nepaisant garbingo amžiaus, vis dar gerai palaikė temperatūrą. Palikęs termosą ir puodelį ant palangės suskubau pagriebti telefoną.

– Klausau? – atsiliepiau.

– Tėve, tėve, – švelniai arabiškai ištarė gal kokių penkerių metų berniukas.

Užtektų vienos rankos pirštų suskaičiuoti arabų kalbos žodžiams, kuriuos moku. Tai buvo vienas iš jų.

– Klausau? – dar kartą pakartojau.

Aname gale kažin kas sutratėjo ir garsas su visam nutrūko.

Lygiai po savaitės vėl paskambino iš to paties numerio. Ir vėl trečiadienį, beveik tą pačią valandą kaip ir pirmą kartą. Šį sykį, matyt, nebuvau šalia savojo telefono. Pamačiau praleistą skambutį ir paliktą balso pašto žinutę. Balselis buvo tas pats. To paties mažo berniuko. Jo palikta žinutė – trumpa, graudi, pereinanti lyg į prašymą ar maldavimą ir pabaigoje skambanti beveik kaip daina. 

Dar viena savaitė prabėgo. Vėl trečiadienis. Iš ryto galvodamas apie naujos dienos rūpesčius, kažkaip prisiminiau tą balselį, tačiau atėjus jau įprastam skambinimo metui svarbesni reikalai nuginė nuo telefono. Kiek vėliau, užmetęs akį, išvydau dabar jau pažįstamą telefono numerį. Praleistas skambutis. Naujos žinutės nebuvo.

Tą patį vakarą pasidalinau besimezgančios mįslės detalėmis su namiškiais. Išgirdau dvi visiškai priešingas nuomones. 

– Sukčiai, turbūt kokie sukčiai mėgina prigriebti patiklų žmogų, – buvo viena iš jų. 

– Balselis labai jau graudus. Gal tam vaikui būtina pagalba? Dabar tiek žinių apie pabėgėlius ir vaikus, atskirtus nuo šeimų. Gal kas rimta jam nutiko, – nuskambėjo kita. 

– Bet telefono numeris tai vietinis, – mėginau prieštarauti. – Ir visada skambina panašiu dienos metu.

– Būtent! Gal kokiam sandėly uždarytas ir kas įkiša telefoną vaikui kartą per savaitę. Tas balselis labai jau graudus.

Dar kiek garsiai pasvarstėm apie tuos paslaptingus telefono skambučius, bet žingsnių, kaip toliau elgtis, taip ir nenumatėm. Tada prisiminiau turįs seną pažįstamą, kurio gimtoji kalba – arabų. Jei berniuko žinutė arabų kalba, tai bemat sužinosim, apie ką ji. Gal net pavyks dialektą nustatyti ir priskirti kuriam nors kraštui. Tas mano prietelius dar supranta ir berberų kalbą, o be to – ir persiškai šiek tiek gaudosi. Taigi, pagaliau praskleisim paslapties šydą.

Užtruko, kol susiderinom patogų metą susitikti ir iššifruoti berniuko paliktą balso pašto žinutę. Suplanuoto susitikimo rytą jau buvau beeinąs pro duris ir sustojau lyg įbestas. Berniuko žinutės juk nebėra… 

Prieš gerą savaitę savo mobiliojo ryšio operatoriaus parduotuvėje pasiteiravau apie galimybę susimažinti mėnesinį mokestį. Pataikiau ant paties parduotuvės vadybininko. Šis rado būdą man padėti. Džiaugiausi tokio paslaugumo sulaukęs. Nesistengė žmogus nei ką naujo parduoti ar dar ką papildomai pridėti – tvarkė reikalą ir tiek: minkė, maigė, glostė tą mano seną telefono aparatėlį, prieš tai pažadėjęs, kad jokie duomenys nedings. Viskas telefone kaip ir liko po senovei. Tik kitą dieną pastebėjau, kad prapuolė visos balso pašto žinutės, kauptos metų metais. Labiausiai buvo gaila išgaravusių artimų žmonių balsų: merginos, kuri vėliau tapo žmona, draugų, kurie jau iškeliavo amžinybėn, o balsai vis dar gyvi… Apie paslaptingąjį berniuką graudžiu balseliu tuo metu visai nesusimąsčiau. Du kartus skambinau į klientų aptarnavimo skyrių vildamasis, kad pavyks atgauti prarastus telefono balsus, bet skaitmeninė kompiuterija buvo negailestinga. Čia tau ne rajoninis miesto laikraštis, kurį ir po penkiasdešimt metų gali susirasti miestelio bibliotekoje. Viltis įminti paslaptingąją mįslę tą rytą mirė. 

Tada dar nenujaučiau, kad išauš kitas rytas ir… Juk gamtoje paprastai taip nutinka. Tik mes kartais apie tai pamirštame.

Berniukas vėl paskambino. Saulė jau buvo patekėjusi tą vėlyvo pavasario šeštadienio rytą ir įnirtingai siuntė spindulius, kurių intensyvumo nė kiek nestabdė ant durų langelių užmesta ryškiaspalvė skara. Mūsų mažylė čiauškėjo, besižvalgydama aplinkui ir piršteliu rodydama į jai svarbius miegamojo daiktus. Suskambėjo telefonas. Atbula ranka sugriebiau pažiūrėti, kas gi čia tokį ankstų savaitgalio rytą nerimsta. Numerio nepažinau ir leidau signalui pabaigti skambėti.

– Kas čia? – atsisukęs į savo baltapūkį angelą paklausiau.

– Kas čia? – ji pakartojo. 

Jau gerokai įdienojus susiradau tarp knygų ir žurnalų įkritusį telefoną ir pamačiau, kad jame – nauja balso pašto žinutė. Berniuką graudžiu balseliu jau buvau pamiršęs kaip neišvengiamai praėjusį metų laiką. Juk žinai ir prisimeni spalvas ir kvapus bei garsus, įvykius ir vietas, pagaliau – potyrius, bet kol jų iš atminties nepažadina atsitiktinai išnirusi nuotrauka ar nugirsta dainos nuotrupa, jie taip ir guli tyliai netolimoje užmaršty, laukdami kito raginimo pabusti.

Žinutė buvo berniuko. Iš pradžių nesumojau, kaip jaustis ir elgtis. Atsirado! O dabar? Gal tiesiog imti ir paskambinti tuo numeriu ir pagaliau išsklaidyti vis dar tvyrantį paslapties rūką? Paskambinau ne berniukui, o savo pažįstamam arabui. Vėl viską nuo pradžių jam išdėsčiau ir paprašiau išklausyti berniuko graudžiu balseliu žinutę. Ir kelioms dienoms prabėgus susitikom. Klausė klausė jis tų kelių vaikelio įdainuotų sakinių ir nusprendė, kad jo tarmė – šiaurrytinio arabų kalbos arealo. Greičiausiai Irako. Nedaug buvo galima suprasti: berniukas kalbėjo mandagiai ir paminėjo savo brolį. Tada man netikėtai arabas pasisiūlė savo telefonu paskambinti berniuko graudžiu balseliu numeriu. Tokio įvykių eigos posūkio nebuvau numatęs, todėl nustebau šio pasiūlymo sulaukęs. Tačiau greitai sutikau.

Tradiciškai pasisveikinęs, mano pažįstamas prisistatė atsiliepusiam vyrui. Šis iš balso tono atrodė griežtas ir nepatenkintas. Supažindintas su situacija – berniuko graudžiu balseliu telefono skambučiais ir balso žinutėmis, vyriškis piktai atšovė: „Suklydo!“ ir taip nutraukė vos prasidėjusį pokalbį. Telefone pasigirdo įkyrus pypsėjimas, pranešantis, kad daugiau nieko niekada apie berniuką graudžiu balseliu nesužinosime.

Taip ir liko mįslė nei iki galo įminta, nei atsakyta. Mįslė, pritvinkusi paslaptingų skambučių ir žinučių, persimainė ir nusidažė naujomis spalvomis. Gal čia visai ir ne paslaptis. Ir išgaruos ji negrįžtamai ir greitai, kaip jau išgaravo išėjusių žmonių balso pašto žinutės.