LAURYNAS LATVIS

Rudens gėrybės

 

Pirma prie durų atrasta dėžutė jokių keistenybių nežadėjo. Atrodė, paprasčiausias siuntinys iš didžiausio pasaulyje prekybos internetu tinklo. Ir adresas užrašytas teisingas. Tik adresatas niekam iš mūsų, tuo adresu gyvenančių, nežinomas. Arthur Hardy. Tvirtas vardas ir pavardė, pamaniau. Stipriai skamba, kai balsu sau garsiai pasakai. Nunešęs padėjau užpakalinėje verandoje ant grindų. Jau temo ir turėjau svarbesnių reikalų likusiam vakarui: skaityti knygeles ir dainuoti lopšines savo dar šlapiais po maudynių plaukais lakstantiems ir niekaip nenurimstantiems angelams. Kruopščiai išsimuilavęs, nusiploviau rankas, mintyse kartodamas „vienas Misisipė, du Misisipė, trys Misisipė…“, kol visus pirštus suskaičiavau. Kaip kitąsyk dainos fragmentas nejučia į atmintį įsimeta ir pačiu netikėčiausiu momentu laukan prasiveržia, taip dabar užkrečiamųjų ligų kontrolės centro pasiūlyta skaičiuotė pratrūko. Kad ją kur, tą pandemiją!

Kitą rytą anksti, dar net nespėjus kavos paragauti, sudžiūvusio dumblo spalvos autobusiukas jau stovėjo prie namų. Dar vienas siuntinys. Adresas ant pakuotės tas. Gavėjas – Arthur Hardy. Pradėjo vyniotis gija… Iš tos internetinės krautuvės nieko pastaruoju metu nebuvau pirkęs ir jokių prekių nelaukiau. Bene pati bus ką užsisakiusi, svarsčiau sau tyliai. Nunešiau ir tą paketą į verandą ir padėjau šalia pirmojo. Vėl rankas plautis!

Vakare žmona užtikrino, kad nieko nepirko iš parduotuvės galingos upės pavadinimu. Klaida darėsi akivaizdi. Vienas neteisingas skaičiukas adreso užraše ir gavėjas už dvidešimt kvartalų laukia nesulaukia savo pirkinio. Arba – čia, visai kur nors už kelių namų, nors nieko tokiu vardu ir pavarde aplinkui nepažinojau.  

Kol sumojau, ką daryti su mįslingais siuntiniais, prie durų atsirado ir trečias. Arthur Hardy. Ir vėl! Ne, nu to betrūko! Kiek galima! Tuoj pat susiradau pirkėjų aptarnavimo skyriaus telefono numerį ir, belaukdamas saldžialiežuvautojo kitame (ne)laido gale, sau tylomis rinkau žodžius, kuriais tuoj tuoj imsiu plūstis. Iš pradžių paaiškinęs situaciją, pareikalavau liautis siųsti neaišku ką, neaišku kam. Arthur Hardy, tik pamanykit! Atsakymo sulaukiau visai kitokio, nei galėjau tikėtis. Saldžiabalsis prekybininkų atstovas pasakė, kad niekas atvežtųjų siuntinių nepasiges. Mat pirkėja   (-as) jau susizgribo ir pareikalavo jų teisingu adresu. O su man prie durų paliktais daiktais galiu daryti, ką panorėjęs. Ir pasiūlė tris variantus: pasilikti, išmesti arba kitam atiduoti, pavyzdžiui – labdarai. Viskas čia labai gražu, mintijau sau vienas, bet turiu pirmiausia sužinoti, kas tose pakuotėse, po galais, yra! „Beje, – klientus aptarnaujantis balsas pridūrė, – mes padarysime viską kuo greičiau, kad ne jums skirti siuntiniai jūsų nebevargintų, bet… Galite sulaukti dar kelių, kol mes viską sutvarkysime. Ir su būsimais elkitės taip pat: galite pasilikti, išmesti arba kam nors atiduoti.“ Arthur Hardy, tu ir pavarai, pagalvojau. Net turtingiausio pasaulyje žmogaus didžiausia pasaulyje parduotuvė nieko padaryti negali! Atveš dar daugiau nelauktų „dovanų“. Nesustabdomu srautu, kaip ta upė, kur savo vandenis galingus į vandenyną plukdo…

Išrikiavau visus tris paslaptinguosius siuntinius gavimo tvarka ir ėmiausi lenktiniu peiliu lipniąją juostą pjauti, gėrybes ant grindų dėlioti. Pirmame radau veido kaukes. Ne tas, kuriomis pasipuošus pandemijos metu į krautuves ir kitas žmonių susibūrimo vietas einama, bet drėkinamąsias, visą veidą uždengiančias. „Gaivinanti japoniška sakė“ – skelbė užrašas ant pakuotės. Ir dar – „12 vienetų“. Antrame besanti juoda lengva suknelė: labiau į plotį negu į ilgį. Nieko gero iš trečio siuntinio nebesitikėjau, pirmųjų dviejų turinį išvydęs. Taip ir nutiko. Jame – tokio pat juodumo ir labai panašios, plonytės medžiagos, tokios kaip suknelės, prijuostė. Ne tikrų tikriausia, kokią pats mielai virtuvėje dėvėčiau, bet labiau dekoratyvinė, karnavalinė. Nei čia išmesti, nei kam pasiūlyti, pamaniau. Reiks į labdarinę vežti.

Kai po dviejų savaičių sulaukiau naujo siuntinio, jau žinojau, ką su juo daryti. Tuoj pat pralupęs pakuotę atradau sunkoką dėžutę. „Susikurk savo stilių“ – skelbė užrašas. Įtarimą sukėlė raidžių kratinys vietoj gamintojo pavadinimo ir daug žadantis tvirtinimas „tobulas 24+3 gelio lakas“. Iki tol gyvenime dar nebuvau nei matęs, nei regėjęs, kad kas savo prekę vadintų tobula. Tebūnie!  

Kitą rytą, tik pabudęs, nulėkiau prie durų patikrinti. Ką gi šį kartą Arthur Hardy nusipirko, tai yra atsiuntė. Nieko. Popiet – nieko. Vakare – nieko. Kitą rytą – tas pats. Negali būti, kad jau viskas Negali ir tiek!

Kai jau pripratau prie minties, kad daugiau nieko nebesulauksim, „gėrybės“ pasipylė kaip iš gausybės rago. Pirmiausia moliūgą imituojantis Helovynui skirtas apdaras mažam vaikeliui: beretė, liemenė ir šlepetės. Ačiū, maloningasai Arthur Hardy, kad iš didžiulio būrio niekniekių išrinkai vieną daiktą, kuris galbūt tiks mūsų pusantrų metų berniukui dobiliukui! Helovynas jau buvo ne už kalnų (tai buvo tarsi paliudijimas, kad Arthur Hardy gal vis dėlto yra tikras žmogus iš kūno ir kraujo), tad, vakarinio pasivaikščiojimo laikui atėjus, tuoj užvilkau savo mažam žmogiukui aštrios negamtiškai oranžinės spalvos liemenę (per maža), užmaukšlinau beretę (tiks) ir apaviau šlepetes (ne lauke vaikščioti skirtos). Žmogiukas iš karto nusprendė, kad „ne“, ir tučtuojau nusispyręs šlepetes pabėgo tampydamas per ankštą liemenę. Beretės ant savo galvos nematė, tad ta tiko, mat judesių nevaržė.  

Tada sulaukėm mėsos švirkšto… Nesu siaubo filmų mėgėjas, bet nuotrauka ant dėžutės sukėlė būtent tokias asociacijas. Didžiulis metalinis daiktas įsmeigtas į iškeptą kalakutą, apkaišytą šviežiai atrodančiomis daržovėmis. Apie tokį kulinarinį triuką, kai marinatu pagardinama kepama paukštiena, buvau girdėjęs, bet kam dar kažką švirkšti į jau ant stalo dedamą iškeptą paukštį, nelabai supratau. Šiemet Padėkos dieną tikrai nekepsim kalakuto. Atleiskit, gerbiami sveteliai!

Galiausiai sulaukėme unitazo šepečio. Ne bet kokio, o tokio, kuris pats save ir drėkina, ir sausina, ir išvalo! Va! Ko ne stebuklas?! Net nenutuokiau, kad tokių žmogaus kūrinių esama, bet daili aprašinėta dėžutė primygtinai tvirtino, kad tai – ne klaida.  

Kokiuose internetinės parduotuvės užkaboriuose Arthur Hardy sugebėjo atrasti visas jį dominančias prekes, jis vienas težino. Bene ta nesustabdoma ir viską nešanti upė bus į krantą išmetusi.  

Pandemijos vis dar negalėdami atsikratyti kaip kokio įkyraus uodo, neįstengėme plačiai užmesti tinklo su Ar
thur Hardy
pasiūlytais masalais. Vienintele greitai verandą palikusia rudens gėrybe tapo didžiulius kulinarinius pasiekimus žadantis pagardų švirkštas. Visos kitos neilgai trukus nugulė labdaros parduotuvės lentynose – joje savo sunkiai uždirbtus pinigus į jas iškeis geros valios žmoneliai.

 

 

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.