LiteratūraŠis bei tas

JONAS KIRILIAUSKAS

Nebemodernizmo herojus

Šių dienų herojus, koks jis yra? Ar mes jį pažįstame savo kasdienybėje, ar sakome „labas“ sutikę
laiptinėje, ar „laikinam“ socialinio tinklo paskyroje? Ar yra iš viso dar tų herojų? Pagaliau ar herojus, kaip ir anksčiau, turi žūti arba žudyti? Nors taip herojų suvokė vienas Svetlanos Aleksijevič „respondentas-pasakotojas“ „Laike iš antrų rankų“.

VYTAUTAS TOLEIKIS

Staravieras

Buvau tik neseniai įstojęs į Vilniaus pedagoginį institutą. Pirmame kurse vienas nusprendžiau nusibelsti į Leningradą. Vienai dienai, be nakvynės. Nors tiek niekingai trumpai, bet net po šitiek metų ir dabar drįstu girtis, kad miesto dvasią, jo žmones visgi pajutau. Ir dabar atvykęs į Sankt Peterburgą gerai jaučiuosi.

MARTYNA RATNIKAITĖ

Nepakeliama būties lengvybė. Antras dublis

  Aštuonioliktų savo metų vasarą galvą užkimšau lietuvių kalbos konspektais. O kai prieš brandos egzaminą bandžiau į ją sugrūsti paskutinius „Anykščių šilelio“ likučius – Kokia graži mūsų tėvynė! Kokie šaunūs gimtinės miškai! – pajutau keistą norą ką nors aprėkti. Iš esmės tai nebuvo šilelio kaltė – juk miškai tikrai šaunūs. Tai buvo kažkas paslėpta šiek tiek giliau ir užstrigę manyje…

PRAEIVIS

Kirpimų rūšys

  Vilniuje pastebėjau keistų kirpimų paslaugų. Einant Kauno gatve virš galvos sužibo, sumirksėjo įspėjantis, keistas, kartu kviečiantis skaitmeninis užrašas. Pajutau, kaip nuskenuoja nematomais lazeriais galvą, įvertina plaukų ilgį, parenka žirklių aštrumą, antrankių, diržų dydį, tuo laiku spėja kelios reklaminės eilutės praslinkti siūlydamos moteriško ar vyriško kirpimo paslaugas. Svarstau, ką pasirinkti – vyrišką ar moterišką, vėlgi moterišką ar vyrišką kirpimą, apkirpimą.…

VALDAS KILPYS

Garbės ir negarbės žodis

Priesaika neįmanoma be bendruomenės, kuri saistoma kokių nors taisyklių. Garbingas žmogus sutinka jas vykdyti ir viešai apie tai pareiškia. Tiesa, esama ir slaptų priesaikų, tačiau pačiam sau duota priesaika yra veikiau pasižadėjimas, t. y. silpnesnė jos versija. Dar yra pažadai, sutartys, susitarimai ir tiesiog duotas žodis.

PRAEIVIS

Pakibęs kampas

  Mėnesį kitą išlėk iš sostinės – jau ir nutinka keistenybių. Einu ir netikiu: kažkoks atsibastęs mandruolis dygte išdygo ir plačiai išsikėtojo „Lietuvos“ kino teatro vietoje… Pasivadinęs moderniu MO, iki pat šaligatvio uždengė popiečio saulėtą dangų. Smailus, persmelkiąs aštrumu jo kampas arčiau priėjusius smalsuolius atstumiantis, priverčiantis aplenkti nepažintą, prie šaligatvio praeivius prispaudusį statinį. Grėsmingai pakibęs stilius. Pavojingai plaukiantis tarp žemės…

„Paskutinio skambučio“ tautosaka (perdavimo grandinė: liaudis–Kęstutis Bredelis–Jurga Katkuvienė)

  Švietimo ministerijoje gyveno dvi pelės. Gyveno sunkiai: visi kiti ministerijos gyvūnai mindė joms uodegas, griovė urvelius, spendė spąstus ir taip toliau. Galiausiai neapsikentusios pelės nuėjo patarimo pas ministrą Apuoką. Apuokas išklausė jų ir sako: jūs turite virsti drambliais, tada niekas jums ant uodegų nelaipios, visos jūsų problemos išsispręs. Patenkintos pelės eina atgal, tik staiga – stop; o kaip pasiversti…

AUSTĖ GIEDRA

Svajonių sostinė

  Svajonių miestas nėra Panevėžys ar Las Vegasas, jis neįsikūręs pakraštyje kaip Ignalina ar Malibu. Tame mieste žmonės neranda kavos, cukraus ir cigarečių. Miestas yra prie jūros, tačiau nesivadina Jūrmala. Ten naktis yra trumpesnė už dieną, kai gyventojai to užsimano. Elektros sąskaitos apmokamos pasitelkus žaibų fenomeną. Niekas negauna baudų už vairavimą be rankų, nes rankų nereikia. Mieste nėra pensininkų. Mieste…

EGLĖ MARIJA FRANK

Godo

  Kad patalpa be langų, pastebėdavai ne iš karto, bet kad kažkas ne taip, pajusdavai per kelias sekundes, todėl pirmas impulsas būdavo – bėgti. Tą, beje, ir padarė G., atslinkęs į renginį pavėlavęs, kaip visad – kažkaip keistai pasieniais, kad nereikėtų su niekuo sveikintis ir kalbėti. Išbuvo jame lygiai penkiolika minučių – autistiškas, visokiausių traumų pažeistas, XX amžiuje gimęs human…

ATSARGUS KATINAS

Įstrigo

  Juodu kailiuku, baltom letenėlėm ir varlyte po kaklu kačiukas žavėjo meiliu skambiu murkimu, glaustymusi, trynimusi užrietus uodegytę, lyg savo vertės iškeltą vėliavėlę. Visų kiemo ir gatvės vaikų nuglostytas, numurktas. Vardu Mitrius, Mitriukas. Katinukas šėldavo, karstydavosi medžiuos, rūpindamasis maistu artėjančiai žiemai atnešdavo apsižioplinusį paukštelį, tempė leisgyves žiurkes, ištrūkusias paviršiun iš apsemto lizdo ryšių linijos šuliny. O sykį partempė ir mažytę,…