LiteratūraŠis bei tas

AIDAS KELIONIS

Brūkštelėjimai

 

Birželio pabaigoje per televizijos žinias pranešė, kad labai trūksta kraujo. Bet juk čia nieko keisto, nes žmonės šiuo metu gausiai šeria uodus.

RIMAS SAKALAUSKAS

Bomba

Vadas. Pagalbos tarnyba 1234, klausome.
Šeimininkas. Sveiki, čia melagingas pranešimas.
Vadas. Ką norite pranešti?
Šeimininkas. Noriu pranešti apie aviacinę bombą.
Vadas. Kur yra ta bomba?
Šeimininkas. Prie stoties.
LAURYNAS LATVIS

Princesė Diana

– Jūs tikrai nenutuokiat, kas čia per meškiukas?! – dar labiau nustebo viešnia, kai mums jokio įspūdžio vis dar nedarė nei jos veido išraiška, nei balso tonas. – Čiagi princesė Diana. Tai yra jos garbei pavadinta meškutė. Ribotas leidimas! Dieve mano! Čia ne šiaip meškiukas, o kolekcionierių siekiamybė.

PETRAS RAKŠTIKAS

Pabudimai

Pabudo prie senojo kūno likučių. Nuplovė, nuvalė, papudravo, padažė, sudėjo likučius į karstą, įrėmino nuotrauką, pasiėmė atlygį, bet į barą nėjo. Nei pas panas, nei pas draugus, nei pasivaikščioti. Jam viskas nuo pradžios nepatiko. Nusipirko dažų, teptukų, drobės ir tapė, kol užsimiršo. Pasirašęs vėl tapė, tapė, kol tapo tapybos pasaulio žvaigžde.

LAURYNAS LATVIS

Rudens gėrybės

Pirma prie durų atrasta dėžutė jokių keistenybių nežadėjo. Atrodė, paprasčiausias siuntinys iš didžiausio pasaulyje prekybos internetu tinklo. Ir adresas užrašytas teisingas. Tik adresatas niekam iš mūsų, tuo adresu gyvenančių, nežinomas. Arthur Hardy. Tvirtas vardas ir pavardė, pamaniau. Stipriai skamba, kai balsu sau garsiai pasakai. Nunešęs padėjau užpakalinėje verandoje ant grindų.

ILONA KOZIK

Trys siaubaitės pasakaitės (3)

Vieną gražią saulėtą dieną (ypač giedrų dienų papartis nemėgo) miške pasirodė mergina su tatuiruote. Papartis iš pradžių nekreipė į ją dėmesio, nes nemažai jau matė ir merginų, ir tatuiruočių. Bet jai prisiartinus sustingo – netgi vėjas nesugebėjo jo pajudinti. Merginos koją puošė paparčio lapas! Ne visai tokios žalios spalvos kaip jis pats, beeet… Paparčiui kilo įtarimas. Ji galėjo būti iš tų ieškotojų, kurių jis taip bijojo.

NERIJUS CIBULSKAS

Moris

  Atidaviau morį į zoologijos sodą. Kai grįžau namo, iš pradžių Lilė be garso verkė, tada piktai švokštė, paskui užsidarė savo kambaryje ir nepasirodė vakarienės. Temstant išėjau į mansardą ir kurį laiką išsiblaškęs spoksojau į kačių ėdalo likučius baltame plastikiniame dubenėlyje. Katinas nesirodė jau dvi dienas ir mane tai šiek tiek neramino. Į kaimynų kiemą įsuko surūdijęs pikapas, šaligatviu pralėkė…

ERLA

Tėvas

Trypčioju prie kuklaus kapelio Senosiose kapinėse. Šalia tėvas nervingai kilnoja ranką su laikrodžiu ir bumba:
– Janė visada vėluoja.
Apsidairęs:
– Nesižegnok, vaikeli, dar kas pamatys.
KOSTAS POŠKUS

Čiurlių vasara

  Vasaros, kaip ir kiti metų laikai, nepriklausomai nuo mūsų valios ir norų kartojasi, atmintyje susilieja į ištisinę grandinę, keičiamės tik mes. Tam nereikia žiūrėti į veidrodį, tikrinti paso duomenų, tereikia pasirausti savo atmintyje ir paieškoti praėjusiais metais veiktų ar nenuveiktų darbų, pabandyti prisiminti tuometines nuotaikas, išsipildžiusius ar neišsipildžiusius norus, kad pajustum praeinančio laiko tylų šiurenimą. Asmeninė patirtis rodo, kad…

SAULIUS VASILIAUSKAS

Geltonieji krokai

Šiauliai. Katedros varpams skelbiant vidudienį, stumiu vežimuką. Išsitraukiu telefoną, fotografuoju žydinčius geltonuosius krokus. Prieina, – tiesą sakant, taip netikėtai, kad tiksliau būtų sakyti „priskrenda“, – moteris su šluota. Tai fotografuojat, klausia. Aha, sakau. Visi dabar fotografuoja, o varpai skamba, paukščiukai čiulba – niekam neįdomu…