LiteratūraŠis bei tas

GIEDRĖ SKAITĖ

Zero waste

  Mūsų organizacijoje įprasta nešiukšlinti. O jeigu tenka pasišiukšlinti, tai bent jau susirink ir rūšiuok. Aišku, vėliau gali dalyvauti „Darom“ ir pasiimti viską. Bet surinkęs vis tiek – rūšiuok. Beveik 11-asis įsakymas, tik labai paprastas ir aiškus. Pradėk nuo savęs. Nusišypsok ir pasaulis nusišypsos tau. Įsijunk šypseną. Pradžiai bent tiek. Sako, pas mus nėra skirtingų konteinerių, tik vienas. Dėl to…

EGLĖ FRANK

Karantinas baigėsi. Tegyvuoja karantinas

Tik prasidėjęs „Kino pavasaris“ irgi pažymėtas karantino stigma – jame pandemijos metu kurti filmai arba filmai, kuriuose jau vaizduojami įvykiai, vykstantys pandemijos fone. Toks yra kontroversiškasis rumunų režisieriaus Radu Judės filmas „Nesėkmė dulkinantis arba šelmiškas porno“ (2020)…

MARIUS RAUBA

Šimtas metų

  Prieš šimtą metų gimė mano senelė – nugyvenusi namų šeimininkės gyvenimą, mirė jau šiame amžiuje. Kiekvienam gyvenimo atvejui žinojo po patarlę ir išmokė mane nelabai švankių dainuškų, kurių viešai cituoti nenorėčiau. Vaikystės vasaros prabėgo senelių vienkiemyje – „brandžiu“ sovietmečiu atokiame, dar pagal smetoniškus papročius gyvenančiame kaime: ereliukas (toks dviratis), meškerė iš lazdyno ir mergaitės iš Šiaulių. Senelis kartais išvarydavo…

ALEXANDRA KREMER-KHOMASSOURIDZE

Sagaalganas, Baikalo žiema ir laimės paieškos

Pirmiausia „laimės“ ieškoti leidausi į Čiukčiją. Draugės ištarta frazė: „Atsargiai, Sašenka, Čiukčijoj visos svajonės išsipildo“ – tapo intriguojančiu kelrodžiu. Nuoširdžiai pasakysiu, jog visai nesiorientuoju vietovėse, todėl nuolat atsiduriu kažkur, kur eiti nė neketinau ir kur manęs, lyg tyčia, laukia geriausi susitikimai ir kadrai.

GIEDRĖ SKAITĖ

Intoksikacija

  Aš net neįsivaizduoju, ar iš neturėjimo, ką veikti, ar iš didelių ambicijų, polėkio, (ne)apsiskaitymo, jaunystės, televizijos ir interneto įtakos, ar dėl kokios kitos magijos nekenčiau teatro. Pirmiausia ėmiau nemėgti draugų, tada šeimos, tada beveik visų aplinkinių, o galiausiai teatro. Ypač teatro. Iš pradžių jo nekenčiau viena. Iki tol į teatrą eidavau tikrai dažnai, tad negali sakyti, kad mačiau tik…

MONIKA STAUGAITYTĖ

Pozityvus teroras

Pastaruoju metu dažnai savo internetinės erdvės burbule matau „iškrentančius“ tekstus apie tai, kaip žmonės išmoko mylėti savo kūną. Kaip anksčiau nemylėjo, o dabar labai myli. Kaip sąmoningai, tarsi fenomenologai, patyrė kūno fenomeną iš esmės ir su juo „susidraugavo“. 

AUDRONĖ GIRDZIJAUSKAITĖ

Mirė Džonsonas

Ne, ne Amerikos prezidentas, ne tas, kur už kelis milijonus dolerių iš Rusijos nusipirko Aliaską, ir net ne kitas, o tiesiog žmogus, kurį pažinojau nuo seno kaip jaunesniojo brolio klasės, o paskui ir politechnikos studijų draugą. Išvertus jo pavardę į anglų ar kurią nors skandinavų kalbą, tai ir būtų Džonsonas. Pravardė prigijo – taip jį iki pat mirties vadino ne tik bendramoksliai…

DEBESKUKŪTĖ

Mano skaitymo istorija

Knygos – tarsi įlankos, kur įplaukus staiga pasikeičia klimatas, atmosfera, nustoja galioti realaus pasaulio dėsniai. Kartais neatsimenu siužeto, veikėjų vardų, bet pamenu nuotaiką, kurios apgaubta yra ta knyga, spalvas, kvapus ar kažkokią neesminę detalę. 
KOSTAS POŠKUS

Skundikų dienos

Važiuodamas miesto autobusu buvau liudininkas scenos, kai padoraus amžiaus pilietis, pagarbiai vadinamas senjoru, bandė įsiropšti kvėpavimo organus prisidengęs prekybos centro maišeliu. Būtų juokinga, bet neleidęs jam įlipti vairuotojas grasino pranešiąs policijai. Atsirado nemaža progų paš…ti artimui savo dėl karantino taisyklių nesilaikymo…

AUDRA BARANAUSKAITĖ

Demencija

Girdėjau, žmonės, praradę atmintį, būna pikti, o mano mama, atvirkščiai – žaviai šypsosi.
Nesvarbu, kam – žmonių galvoms ekrane ar visiems praeiviams be išimties. Tiesa, dabar – kaukės, bet ji jų nesideda, todėl einam į mišką. Medžiams ir krūmams ji kol kas nesišypso.