LiteratūraŠis bei tas

JONAS MINKEVIČIUS

Kompozitorius

  Uostamiestyje pakvipo „keptais viščiukais“. Taip juokais sakydavome pajutę grėsmingai padidėjusį NKVD bruzdesį ir itin suaktyvėjusį dėmesį „buržuazinių nacionalistų“ pasipriešinimo ženklams. Naktimis net pamiegoti nebegali – kumščiai į duris, krata po kratos. Kartą vos spėjau sukišti į degančią krosnį savo „pavojingus“ užrašus – tai visam gyvenimui atmušė norą rašyti ką nors panašaus į dienoraščius, – vadinasi, gero nelauk – verta…

JŪRATĖ VISOCKAITĖ

Nataša

   Nataša nesikeitė. Buvo tokia pat mažutė, užsispyrusi kaip ir jaunystėje, kai atvažiavo iš gimtojo Kansko į Maskvą stoti į institutą. Veidas neįsimintinų, išplautų bruožų, akinukai ir visada žvilgsnis kiek pasilenkus, dar įdėmiau, iš arčiau žvelgiant į sąsiuvinį, į savo laibus pirštus, į tai, kas yra šalia ir ne toliau. Sakoma, mato ne toliau savo nosies. Dabar, po daugelio metų,…

AUSTĖ GIEDRA

Prieš laiką

  Mes esame žmonės. Šiuo metu tai yra vienintelis galimas ir privalomas pasirinkimas. Būti žmogumi reiškia neįmanoma – užbėgti Dievui už akių. Man dažnai atrodo, kad drąsa yra pasitikėjimas jo laikrodžiu. Kokią knygą ir kaip greitai jis skaito? Miesto centre stovi biblioteka. Įėjus į vidų, laiptai veda į tūkstančių knygų fasadą. Kai kuriose lentynose iš knygų nugarėlių sudėlioti žinomų jau…

RAMŪNAS LIUTKEVIČIUS

Refleksijos

Middle-aged woman in the middle of nowhere, sankryžoje prie Gerosios Vilties, išnyra su gladiole priešais mane.
– DAINININKAS, JŪS GI DAINUODAVOTE TEN POEZIJAS, – tarsi tiesdama gladiolę į mane, šypsosi tarsi man, tarsi ne man.
EGLĖ MARIJA FRANK

Rašytojas bare

  Vieną įprastą miestui naktį, mažame it kišenė bare, tokiame klaustrofobiškai siaurame, kad visi jame turėjo grūstis lyg autobuse piko valandą, be jokio intymumo trindamiesi vienas į kitą krūtinėm ir užpakaliais, nevyko nieko ypatingo. Nuklaikęs nuo nuovargio barmenas, panašus į elfą iš „Žiedų valdovo“, už baro pilstė gėrimus, regis, su kiekvienu įpylimu blykšdamas ir mažėdamas, kol galų gale iš jo…

Konstibauskas yra visuomeninė kasta

  Šiuolaikinės visuomenės analitiko ir sveikam protui nesuvokiamų procesų kritiko Gintaro Zinkevičiaus leksikone dažno termino „konstibauskas“ nei žodynai, nei visažinis internetas nebuvo girdėjęs. Bet štai po publikacijos „Šiaurės Atėnuose“ (I.5) „Google“ paieška pateikia bent šį vienintelį rezultatą. Taigi žodis jau gyvena. Bet vis tiek iki galo (tai yra beveik iš pat pradžių) nėra aišku, su kuo valgyta druska.   Kaip…

KOSTAS POŠKUS

Laisvė kalbėti ir nusikalbėti

  Patriotas iš pašaukimo, lyrikas iš prigimties, o šiaip labai gudrus žmogus svajoja, kaip ne tik gimtojoje tėvonijoje, bet ir visoje šalyje perauklėti visuomenę atgrasant nuo žalingų įpročių, padaryti ją laimingą ir tikinčią šviesiais pažangos idealais. Jeigu tikėsime reklaminiu propagandiniu filmuku, kurio aš, laimei, mačiau tik ištraukėles, jį kaip ankstyvųjų krikščionių persekiotoją Saulių pašaukė balsas iš aukščiau, pervadino Paulium ir…

JUSTINAS MARTINKUS

Gamta ir kiti landsbergiai

  Skrendantis varnas pažvelgė žemyn ir sušuko: „Ei!“ Iš apačios suklususi močiutė nusitaikė į paukštį svaidykle, sumurmėjo Mormonų knygos prakalbos žodžius, tačiau supratusi, kokią klaidą tuoj padarys, susimąstė. Negi svaidysi dantų protezus į kvailus paukščius? Bobulė sušvilpė ir iš trobos iššoko keturpėsčias bedantis vyras. Jo nyčiški ūsai veikė kaip katės, tad tuoj pajutęs grobį puolė į medį gaudyti sau pietų.…

-gk-

Replika apie Buroko knygą

  Apie artimų bičiulių knygas recenzijų rašyti neverta – vis vien girsi ir pati girsiesi, ką supratus, nes vienaip ar kitaip jį pažįsti, išmanai kontekstą, su kuriuo galbūt kitas skaitytojas, nedalyvaujantis literatų rateliuose ir aprioriškai neturįs feisbuko paskyros, nėra susipažinęs. Bet pasakyti kelis sakinius norisi. Neringa Butnoriūtė išsamioje recenzijoje „Šiurpoka metafizika Vilniaus fone“ (www.skaitymometai.lt), aiškindamasi autoriaus motyvą laikytis sąžiningumo, mini…

SAULIUS VASILIAUSKAS

Šiaip tai niekada nenorėjau šuns

Kai Kalėdų išvakarėse brolis su manimi nepasitaręs – o juk gyvename tame pačiame bute – ant rankų lyg pliušinį žaislą pro duris įsinešė trijų mėnesių rotveilerį, kurį laiką šį faktą ignoravau. Sakiau sau, kad tai tik pakrikusios mano vaizduotės pramanas ir netrukus, kai pagaliau išsimiegosiu, juodojo šuns nebeliks nė kvapo. Būtent kvapas pradėjo erzinti pirmiausia – visas naujojo buto koridorius…