LiteratūraŠis bei tas

SAULIUS VASILIAUSKAS

Geltonieji krokai

Šiauliai. Katedros varpams skelbiant vidudienį, stumiu vežimuką. Išsitraukiu telefoną, fotografuoju žydinčius geltonuosius krokus. Prieina, – tiesą sakant, taip netikėtai, kad tiksliau būtų sakyti „priskrenda“, – moteris su šluota. Tai fotografuojat, klausia. Aha, sakau. Visi dabar fotografuoja, o varpai skamba, paukščiukai čiulba – niekam neįdomu…

ERLA

Tėvelis

– Geriau nebekalbėkim apie politiką, mes be politikos taip gražiai sugyvenam, – nuleidžia garą Žana. – Kam mum ta politika. Bet žinok, kad mano tėvelis lig pačio Berlyno nuėjo, rankos mūšiuose neteko. Kiek visko patyrė, – piktai raudonu lūpdažiu brūkšteli per lūpas Žana.

SKAISTĖ ŠAUMANAITĖ

Bukinistės istorijos (2)

– Sakykit, gal turite Gavelio „Jauno menininko… nu ten to Doriano… dienų portretą“?
– Gal kažkur laikot atsidėję Škėmos „Dievų mišką“?
– Kur čia galėčiau rasti Koršunovo „Žuvėdrą“?
– Ieškau Dantės „Pramano“.
KOSTAS POŠKUS

Sapnai ir tikrovė

  Išeinate iš kažkurio pavasarinio šeimos susibūrimo, kaip būdavo įprasta, į Nemuno krantą. Jisai sraunus teka, mes sotūs ir laimingi einame neskubėdami, šnekučiuodamiesi nieko neįpareigojančiomis temomis – pašnekesiai apie nieką. Mūsų draugija išsiskirsto mažomis grupelėmis: plepančios moterys tolsta ir pradingsta tamsuojančiame miškelyje, atsiliekantis vyriškis su nenuorama vaikeliu lieka kažkur už tavęs. Stengiesi išlaikyti ryšį tarp jų, šnekučiuojiesi su sutiktomis žygeivių…

JAYDE WILL

Rygos eskizai: Maskvos priemiestis

Čia vietiniai yra kuo įvairiausi – plautais ir neplautais plaukais, visai be plaukų, su treningais (ir kartais tik su treningais), panelės su aukštakulniais, pagyvenusios moterys su šunimis. Dažniausia ganėtinai uždari, bet kartais labai šnekūs; kartą pamačiau praeinančią moterį su didžiuliu šunimi.

MELITA VILKEVIČIŪTĖ

Užrašai ant servetėlės suskilinėjusioms lūpoms šluostyti

  Pasaulio antinksčiai išskiria adrenaliną, aš žiūriu, kaip prisiimi jį lyg savą, nes kitaip nemoki ir nemokyta. Pastebiu, kad kai pavargsti ir išalksti, mes tampam panašios – vienodi nuogi užaugę vaikai su plaukuose įsivėlusiais pušų spygliais ir keliom neištirpstančiom snaigėm, glostantys savo pašiurpusią odą, prašantys jos netyčia neįskilti; mūsų gyvybės indas turi savybę greitai ištuštėti vos tik truputį prarėžus plonytį…

AUDRA BARANAUSKAITĖ

Kaip nuostabu yra tujintis

Į savo vyro mamą, dabar amžinatilsį, iš pradžių kreipdavausi „jūs“. Vieną dieną pasiūliau kitaip, ir kaip nuostabu – nuo pat tos dienos, net ne dienos, o nuo pat tos sekundės mūsų santykiai tapo aiškūs, lengvi, artimi.

ILONA KOZIK

Vienatvė

Įvirto vidun uždususi, nuo bėgimo parausvėjusiais skruostais ir greitakalbe išpyškino: „Ar turite Valdo Papievio „Odilę, arba Oro uostų vienatvę“?“ – „Ką tokį?“ – linktelėdamas į priekį, pakėlė antakius pardavėjas. Kampe stovinčio pianino klavišais dvi paauglės bandė išgauti melodiją, tad moteris pakėlė balsą: „Papievio „Odilę“! Ką tik įkėlėt į puslapį!..“

JONAS KIRILIAUSKAS

Pusė keturių lovoje

Visuotinė istorija, matyt, gali būti taip rašoma: autoriui mintys apie lovą ir jos praktinę reikšmę visuotinei istorijai į galvą atėjo lovoje, paryčiais, kaip rašo K. Sabaliauskaitė. Beveik kiekvieną rytą pabudęs galiu net nežiūrėti į laikrodį, nes jis rodo tą patį laiką – pusę keturių. Todėl ir tekstą reikia pavadinti „Pusė keturių lovoje“.

MYKOLAS KIMTYS

Naujieji metai

Ankstyvas pirmosios naujųjų metų dienos rytas. Antanas jautėsi išsekęs. Pažiūrėjo pro langą į savo kiemą. Pamatė du balandžius. Pagalvojo, kad tų purvinų paukščių gyvenimas turbūt šimtus kartų geresnis už jo paties. Nuėjo į tualetą. Apžiūrėjo savo veidą veidrodyje. Labiausiai norėjo sulįst į unitazą ir nuleisti save kanalizacijos vamzdžiu. Pamėgino išsišikt. Bent dalį savęs nuleistų.