Angelas ir šalmas

Apie angelus nedaug nusimanau. Vaikystėje bažnyčiose matyti angelai buvo įkurdinti pačiose paskliautėse ir žemiau altorių kolonų viršaus nenusileisdavo. Gerai tų angelų apžiūrėti nepavykdavo. Ir atrodydavo jie visi daugiau ar mažiau panašūs: lyg ir besišypsantys, bet kartu ir kažkuo susirūpinę. Matyt, darbas jų buvo toks. Kita vertus, kaip tu juos ten gerai apžiūrėsi, kai pats nuo žemės esi vos per kelis sprindžius pakilęs. Dar retkarčiais pakliūdavo koks į šventoriuose per atlaidus parduodamus paveikslus. Bet juose angelai būdavo jau nuo pat gimimo išblukę ir vaikiško dėmesio neprikaustydavo. Vėliau gyvenime angelams vis mažiau vietos radosi – žuvys upelyje netoli namų ir kolektyvinių sodų tvenkiniuose ėmė viršų. O kur dar kamuolio gainiojimas ir kramtomosios gumos popierėlių mainai.

Laikui smarkiai lekiant, vaikystėje svarbus angelų mokslas pamažu išniro iš užmaršties liūno. O galiausiai ėmė smarkiai belstis į nuosavų namų duris, kai šiuose atsirado gyvas angelėlis. Dukrelei gimus su pačia dažnai kalbėdavau apie angelišką kūdikių prigimtį. Žiūrėjom vieną dieną į ją, žiūrėjom, kol angelėlio mama nedrąsiai paklausė:

– Bet juk ne visi angelai – linksmi, laimingi ir geranoriški, ir visaip kitaip tobuli? O kas – jeigu mūsų angelas nebus toks?

– Aišku, kad ne visi angelai tobuli! – atšoviau. – Yra ir piktdžiugiškai besišypsančių šelmių, ir netgi atvirai išdykaujančių.

– Tada gerai, – nusiramino pati ir ranka pasirėmusi smakrą dar sykį nužvelgė miegančią mūsų mergaitę. Ir mūsų angelėliui yra vietos po saule.

Prieš daug metų vienas poetas rašydamas apie kasdieninius rūpesčius išskyrė svarbesnius pasirinkimus gyvenime nei tuos rinkimų dieną prie balsadėžės: sąžiningo mechaniko ar patikimo santechniko. Pasaulį išvydus naujai gyvybei, pridėčiau – ir vaikų gydytojo. Neilgai svarstę, išsirinkom vieną iš didelio būrio ir tuo pasirinkimu džiaugiamės. Žinoma, čia ne šachmatai – nepatikusią pakeisti patikusia gali mėginti daug sykių, ypač kai tokia prabanga egzistuoja. Mažylei augant ir stiprėjant pasimatė, kad jos galvelė ne visai lygi. Tai pastebėjo ir mūsų dukrelės gydytoja. Pati įsivaikinusi dvi mergaites iš Kinijos, ji priminė mums vakariečių propaguojamą grožio standartą.

– Mes per daug kreipiam dėmesį į šalutinius dalykus. Čia tas gal ne visai taip, ten – anas ar standartas ne toks. Mergaitė auga gerai ir tas mažas nukrypimas neturi jokios įtakos jos vystymuisi ir sveikatai.

Tačiau, matydama susirūpinusių naujų tėvų žvilgsnius, siuntimą pas „specialistą“ davė. Kaip vėliau sužinojom, kol atėjo eilė „specialistui“ apžiūrėti ir įvertinti mažąją galvelę, vaikelis paaugo iki tokio amžiaus, kad mėginimas kažką pataisyti tapo labai abejotinas.

Ta diena atėjo ypač šalta. Susukom savo angelėlį į rankom megztą antklodėlę ir nušuoliavom visi trys per pusnis į kliniką. Subėgo trys nebejaunos moterys kaip paukštės plėšrūnės ir puolė apžiūrinėti mūsų angelėlio. „Specialistė“ išgąsdino pagriebusi vaiką ir ilgais raganiškais pirštais jai galvelę knabinėdama, grabinėdama. Jeigu ir turi savo vaikų, tai neatrodė, kad kada savus ar tuo labiau svetimus būtų mylėjusi.

– Dabar tu pažiūrėk. Kaip tau atrodo? – paliepė ji antrai pagal rangą išsirikiavusiai raganai.

Kūdikėlis jau gerklelę paleido ir ašarų upelį nutekino po pirmosios nelabosios gnaibymų ir tik žiūri išsigandęs, kur tėvas, motina. Antroji – ne tokia jau „specialistė“, tik paprasta vaikų gydytoja, matyt, daugiau jų mačiusi ir rankose laikiusi, – patvirtino diagnozę: „Galvelė nelygi.“ Trečioji grobuonė turėjo viską išmatuoti ir „paslaugą parduoti“. Prieš tai, aišku, gerai pagąsdinusi naujuosius tėvelius. O pagąsdinti jie jau buvo pirmosios raganos elgsenos. Ta, trečioji, pasirodė mažiausiai baisi ir grėsminga. Primygtinai rekomendavo įtaisyti būtent mūsų angelėliui išlietą šalmą, kad šis vienoj vietoj galvelę sulaikytų nuo augimo, o kitoj – tos vietos augimui duotų.

Ir ėmiau tada savo angelėlį akyse regėti: su šalmu, už ją pačią didesniu, dieną naktį ant galvelės, kuri gal ir netobulai simetriška, bet man yra pati gražiausia pasaulyje. Ir kaip ji miegos, vargšelė mano? Kaip auselę pasikasys? O kai nuimsim tą šalmą, kad galvelę ištrinktume, kaip atgal užvošim, kaip įtikinsim mergytę varlytę, kad dabar taip bus ir ne kitaip? O juk galimybė, kad bent koks pasikeitimas įvyks, visai maža.

Vargšė galvelė mažo angelėlio… Vargšės galvelės tėvo, motinos, sprendimą dėl angelėlio priimti turinčios. O kur dar pinigėliai už visagalio šalmo gamybą… O ką paskui su tokiu daryti? Pasidėti ant lentynos ir laukti, kol angelėlis užaugs, kad galėtų pasidžiaugti paauglystės sulaukusi? Ir piršteliu rodyti: geras šalmas – tobula galvelė. O gal prikimšti pakulų ir Morei per Užgavėnes ant galvos užmaukšlinti? O jeigu nedegs? Vėl negerai. Gėdą baisiausią prieš kaimynus užsitrauksim.

Taip ir liko mūsų angelėlis be šalmo. O kuo toliau, tuo mažiau tas galvelės nelygumas matosi. Dabar jau ir plaukeliai jos ilgesni. O švelnumas jų, kad net pamiršti ranką per galvelę braukdamas. Ir dar kartą, ir dar. Kaip per debesėlį kokį, švelniai tarp pirštų praslystantį.

Dar visai mažas mūsų angelėlis buvo, kai vieną sykį perrengęs suėmiau į glėbį ir pažiūrėjau tiesiai į akeles:

– O ten dar daug tokių kaip tu? Na, ten, iš kur tu atėjai?

Pažiūrėjo ji į mane įdėmiai ir bene pirmą kartą savo gyvenime nusišypsojusi laimingai sukrykštė.