Kelionė į Lietuvą. Keliai, mašinos, žmonės
Niekada anksčiau nebuvau vairavęs Lietuvoje. Nevadinu vairavimu kelių pamokėlių, kada brolis mokė susigaudyti tarp daugybės savo senutėlio „Mercedes-Benz“ pedalų ir rankenėlių. Tokių mašinėlių gatvėse jau seniai nemačiau. Norint panašių rasti, matyt, reikėtų senienų festivaliuose pasidairyti. Dailus toks buvo tas mersedesas: gerai prinokusių vyšnių spalvos su sidabru tviskančiomis eksterjero nikelio detalėmis. Taip ir norėjosi einant pro šalį vis pirštais apvalumus perbraukti. O ir važiuoti buvo patogus bei minkštas. Kaip kokia sena, gerai užlaikyta motorinė valtis: nelabai tokia didelė paprastam žmogui reikalinga ar naudinga, bet užtat akiai paganyti graži.
Mašinėlių ir jų vairuotojų Lietuvoje yra daug. Gyventojų smarkiai sumažėjus, o vairuojančiųjų skaičiui išaugus, gatvėse ir keliuose tai labai matosi. Vairuoja visi: ir spuoguoti bachūriukai aptemptom kelnytėm, ir žilos močiutės su sportbačiais, ir solidžiai atrodantys ponai su lakūnų akiniais.
Pirmą vairavimo Lietuvoje savaitę prie visko reikėjo priprasti. Ir prie siauresnių, nei man įprasta, gatvių ir šaligatvių, ir prie daugiabučių kiemų, nesutvertų mašinikėms statyti, ir prie kitokių kelio ženklų. Ir pagaliau prie vairavimo ypatumų. Vėliau – (beveik) prisitaikiau. Laikiausi saugaus greičio ir atstumo, neužkibau ant provokuojančių lakstytojų kabliukų ir, atrodo, niekur nepavėlavau. Pavėluoti Lietuvoje nelabai ir yra kur. Visą šalį galima pervažiuoti vos per kelias valandas, todėl besaikis lėkimas kelionės tikslą priartina vos keliomis minutėmis. O be to, ir įsibėgėti nėra kaip. Greitį ribojančių ženklų (ne visada protingai sustatytų) yra kaip medžių miške, o kaimai ir miesteliai – vienas prie kito. O kur dar videokameros, greitį matuojančios. Ir mūsų krašte panašias mėgino įskiepyti, bet tos neprigijo. Logika – reikalas universalus, bet skirtingose šalyse suprantamas skirtingai: kamera užfiksuoja mašinikės numerį, o ne vairuotoją. Mašinikę gali vairuoti ir ne jos savininkas, todėl savininko bausti neišeina, o sakyti, kas jo mašinikę tuo metu vairavo, jis neprivalo. Susirinko kameras tie, kam jos priklausė, ir istorija baigta. Tik ne Lietuvoje.
Lakstytojų Lietuvos keliuose – be galo be krašto. Sutinki juos beveik kaskart išvažiavęs už kokio miesto ar miestelio. Sunku suvokti tokį besaikį lakstytojų pasitikėjimą metalo, plastmasės, gumos ir stiklo gabalu. „Stabdysiu – sustos.“ O jeigu ne? Dažniausiai važinėjau ne vienas, todėl pamatęs rimtesnį akių išdegimą nejučiomis pradėdavau mintyse „visų šventųjų litaniją“:
šventoji audine – pasigailėk mūsų!
šventasis bambali – aplenk mus!
šventasis mersai – nesuluošink mūsų!
šventoji tojota – nesudaužyk mūsų!
šventasis volvai – nesutraiškyk mūsų!
šventieji pežo ir reno – neužmuškit mūsų!
Važiuoji sau laikydamasis kelio ženkluose nurodyto greičio limito ir kaipmat prisiartina koks greičio mėgėjas: privažiuoja prie tavo mašinikės galo taip arti, kad jo paties ratuoto karsto net valstybinių numerių per veidrodėlį nesimato. Sakau „jo“, nes moterys vairuotojos Lietuvoje pasirodė labai drausmingos ir tokių priekabiautojų tarp jų nesutikau. Po keleto pirmų tokių kartų ėmiau sau svarstyti: „Ką aš darau negerai?“ Važiuoju savo kelio juosta nurodytu greičiu, reikalui esant posūkių signalus naudoju, nelenktyniauju. Pasak tokios ponios iš vienos draudimo bendrovės, panašiai kaip aš vairuojantis yra provokatorius. Turbūt važiuodamas pagal taisykles „papiktinu mažutėlį“. Kita vertus, jeigu „įminčiau iki galo“, „mažutėlis“ turbūt neatsiliktų. O tai jau būtų dvigubas pavojus: ir baudą už greičio viršijimą gauti, ir save bei kitus į giltinės akivaizdą pasiųsti. Kelio juosta tai viena. Tada nusprendžiau „mažutėlių papiktinimą“ palikti pačių „mažutėlių“ valioje: jeigu nori, tegul piktinasi ir lenkia bei lekia lyg akis išdegę. Bene pavyks ir išvengs griovio ar medžio ir pasieks išsvajotą kelionės tikslą dviem minutėm anksčiau. Maža kas: gal cepelinai pas močiutę kaime aušta ar chebrytė Palangoj ant liepto renkasi. Pavėluos dar ir apsijuoks.
Važiavimas ir vairavimas mieste ir už miesto nelabai skiriasi. Kelių eismo taisyklės tos pačios, ženklų rinkiniai mažumėlę skiriasi, o vairuotojai yra tie patys tiek mieste, tiek užmiestyje. Didesni skirtumai pasimato mieste prireikus pastatyti automobilį. Statomi miestai nebuvo pritaikyti dideliems automobilių srautams. Ir tai ypač pastebima dabar, kai mašinėlių padaugėjo ir visi jas nori laikyti po savo langais. Jau ir sovietiniais laikais daugiabučių kiemuose sunku buvo išsitekti padžiautiems skalbiniams, vaikams, gainiojantiems sviedinius, ir žiguliukams. Skalbinių dabar jau niekas daugiabučių kiemuose nebekabina, lauke vaikų žaidžiančių irgi nesimato, tad visas plotas – laisvas žiguliukus pakeitusiems folksvagenams ir hondoms. Tai esamą nedidelę erdvę ir užgrūda savo ratais vairuotojai be jokios pastebimos tvarkos ar sistemos. Ką ten paisysi. Bepaisydamas savo gerą vietą prarasi ir užims ją koks kaimynas iš ketvirto aukšto ir liksi su pilna bagažine pirkinių ar sodo gėrybių kiemo pakrašty. Ir eilinį sykį pati nerimaus, kad ir vėl nespės visko susinešti iki „Šok su žvaigžde“ ar kokio ten kito TV projekto pradžios.
Pagrindiniai šalies keliai yra geri ir tvarkingi. Kelio ženklai – suprantami ir aiškūs. Yra netgi ženklų, kurie praneša apie elektrinių automobilių baterijų įkrovimo vietas. Mūsų krašte tokių dar nemačiau. Taip pat yra kelių, kurie sutvarkyti jau nebe už litus, o už eurus, gautus iš Europos Sąjungos fondų. Kai kurių iš tų kelių net ir tvarkyti nereikėjo (būta ir esama daug prastesnių), bet tais keliais, matyt, dažnai važiuoja labai svarbūs vietiniai ponai ir ponios su savo svitomis, tad pinigų taisymams nebuvo pagailėta. Kiti, bene ne tokie svarbūs, remonto nėra matę nuo pat sovietų vado Leonido Brežnevo laikų. Tokiais važiuojant laikytis kelio ženkluose nurodyto greičio yra mirtinai būtina. O dar geriau – važiuoti perpus lėčiau. O visų geriausia (jeigu įmanoma) – tokiu keliu iš viso nevažiuoti, nes bebaimiai „pasipiktinę mažutėliai“ lakins savo mašinikę pirmyn lyg alkanas piemuo – aviną namo.
Šalies žiniasklaida atspindi bendras automobilizmo nuotaikas. Mašinikių „gerumo“ hierarchija yra labai svarbi tiek jas vairuojantiems, tiek apie jas rašantiems. Nelaimių aprašymuose būtinai yra parašoma, kokia mašinikė partrenkė nelaimėlį, bet kas ją vairavo – ne visada. Lyg suluošintajam nuo to mažiau skaudėtų ar būtų maloniau, kad būtent tokio gamintojo toks modelis ilgam jį įkalino ligoninėje ar neįgaliojo vežimėlyje. Tarsi vairo kontrolę kažkokiu stebuklingu būdu būtų perėmęs pats mitsubišis ar opelis.
Nors ir labai stengiausi, Lietuvos vasaros sostinės nepavyko išvengti. Einant tokia triukšminga ir neskoningai sutvarkyta gatve link liepto jūroje akį rėžia madų vaikymasis, regis, tapęs nacionaliniu sportu. Tiesa, yra dar krepšinis ir jis niekur nedingo, bet jis – labiau sezoninis reiškinys. Ir tai: arba arenoje, arba namie. Na, jeigu turi pakankamai atliekamų eurų – bare. O dabintis juk reikia einant visur ir visada. Tuo labiau kad madų vėjai pučia visomis kryptimis: ir iš artimesnių, ir iš tolimesnių Rytų, ir iš Vakarų (čia labiau – iš tolimesnių, t. y. iš Amerikos, nes artimesnių Vakarų, t. y. skandinaviško, kuklumo pasigedau, nors tas beveik ranka pasiekiamas ir galėtų būti artimesnis ne tik geografiškai). Dažniausiai tie vėjai atskrieja pavėluotai, bet apie tai visi draugiškai patyli. Įtikėjimas savo apdaro pasirinkimo tinkamumu veržiasi per kraštus.
Šiltu metų laiku populiariausias rūbas – marškinėliai ir džinsai. Ir vieni, ir kiti – neretai per ankšti ir atitinkamas kūno dalis labai paryškinantys. Vyrai viršutinės kūno dalies apdangalą dažniausiai renkasi akivaizdžiai bent vienu dydžiu per mažą, o kelnes, atrodo, traukia iš moteriškų drabužių spintos. Panašiai kaip kokiais 1986-aisiais, kai koncertų scenas Vakaruose buvo uzurpavę hair band stiliaus muzikantai. Gatvėse sunku nepastebėti žmonių, nešiojančių suplėšytas kelnes. Ir taip yra ne dėl negalėjimo įpirkti nesuplėšytas. Greičiausiai tai Vakarų kultūroje paplitusio skurdo imitavimo kopijavimas. Tokia fetišizmo apraiška. Supjaustytų ar net sušaudytų kelnių brangiai galima įsigyti dailioje amerikietiškoje krautuvėje. Ten pat gali rasti ir iš pažiūros nudrengtų sportbačių, nors ir tie parduodami visiškai nauji. Atrodo, ko čia tą skurdą ir nepriteklių imituoti – juk skurstančių Lietuvoje yra labai daug, o deficito laikus mano karta puikiausiai prisimena. Tačiau mada – visagalė. Tiksliau – aklas sekimas visaliaudiniu trendu. Apdarų susiplėšymo populiarintojais dirba ir labai matomos nacionalinio transliuotojo „žvaigždutės“, kurios dar net nebuvo gimusios, kai 1991-ųjų vasarą neapsikentęs pagaliau išmečiau iš brolio paveldėtus senus džinsus, ant kurių seni lopai jau nebeatlaikė naujų, o ir tų jau buvo kone daugiau negu originalios fabrikinės medžiagos.
Marškinėliais su visokiausiais užrašais jau nieko „nepagąsdinsi“, bet nustebinti gali ir daug ko mačiusius. Lietuviškos tematikos ant pilvo ir krūtinės nedaug, tačiau visokios kitokios – nors vežimu, t. y. visureigiu, vežk. Tik su svetimomis kalbomis, matyt, sunkoka, nes nei sarkazmo, nei saviironijos neužuodžiau pamatęs maždaug dešimties metų berniuką, lakstantį su užrašu „Sun, beach and sex“ („Saulė, paplūdimys ir seksas“), ir turbūt vos keturiolikos sulaukusią mergaitę, besipuikuojančią užrašu „I don’t do mistakes“ („Aš neklystu“). Gal močiutė turgelyje marškinėlius nupirko. Arba tėvas lauktuvių iš užjūrio parvežė. Beje, tėviško amžiaus vyrai pamažu keičia užrašus ant savų marškinėlių: nuo vokiško sporto prekių gamintojo pamažu pereina prie amerikietiško džinsų siuvėjo. Save gerbiančios damos taip pat nevengia pasipuikuoti drabužių siuvėjų gildijų pavadinimais. Matyt, vieni pavadinimai yra svarbesni už kitus, nes tų svarbesniųjų matosi daugiau nei kitų. Ir užrašyti jie didesnėmis raidėmis.
Lietuvoje pirmą kartą įsėdęs ir iš kiemo išvairavęs mašinikę, nenuriedėjau nė poros šimtų metrų ir išvydau puikiai pažįstamą daiktą – Minesotos valstijos automobilio numerius. Tiesa, nebuvo jie prisukti įprastoje vietoje, bet pagarbiai pritaisyti prie šoninio lango. Kaip koks sunkiai iškovotas sporto ar medžioklės trofėjus visiems parodyti…
Mineapolis, Minesota
