LAURYNAS LATVIS

Laiškas iš Mineapolio

 

Šiuose kraštuose policijos nuovada yra atsakinga už tvarkos ir įstatymų laikymąsi jai priskirtoje geografinėje miesto dalyje. Atskiras pašto skyrius, savo ruožtu, aptarnauja tam tikrą miesto teritoriją. Iš čia kilo ir pašto indekso idėja.

Nebeturim Mineapolyje nei 3-iosios policijos nuovados, nei 55406-ojo pašto skyriaus. Pagal gyvenamąją vietą mūsų šeima patenka į šių dviejų tarnybų darbo lauką. Ir policija, ir paštas stovėjo skirtingose tos pačios gatvės pusėse, vos per kvartalą vienas nuo kito. Abu buvo sudeginti per riaušes, kilusias po taikių protestų, smerkiančių policijos žiaurumą. Protestų ir po jų kilusių riaušių ir neramumų Jungtinėse Valstijose buvo ir anksčiau. Ir ne taip seniai. Šį kartą jos kilo po to, kai baltaodis policininkas įsirėmęs keliu į kaklą daugiau negu aštuonias minutes prie gatvės grindinio prispaudęs laikė antrankiais surakintą juodaodį, įtariamą bandymu padirbtu banknotu atsiskaityti šalia esančioje krautuvėje. George’as Floydas jį primynusiam policininkui bandė sakyti „negaliu kvėpuoti“, o prieš mirdamas šaukėsi savo mirusios motinos. Jis mirė sulaikymo vietoje. Incidentą nufilmavo ir internete paskelbė pro šalį einantys žmonės.

Sudeginta ir arčiausiai namų buvusi vaistinė, kurioje, reikalui esant, mūsų šeima pirkdavo vaistų ir vitaminų. Taip pat ir japonų restoranėlis, kuriame prieš keletą metų su (tada dar būsima) žmona vakarieniavom. Nebeliko aplinkui ir mums gerai pažįstamų maisto prekių parduotuvių. Sudegti jos nesudegė, tik buvo išplėštos ir suniokotos, o vėliau – patvino, įsijungus automatinėms gesinimo sistemoms, kai šios pajuto kylančius dūmus. Tiesa, viena maisto krautuvė nenukentėjo: būdama ne taip arti tuo metu karščiausio miesto taško, ji buvo apginta ginkluotų savininkų, jų draugų ir kaimynų. Nusiaubta ir artimiausia viešoji biblioteka. Ir dar daug daug kas… Nusiaubta ir sudeginta. Tačiau visi šie atmintin įsirėžę vaizdai yra viso labo tik labai storos knygos viršelis. Atkreipiantis ir prikaustantis dėmesį. Vienas per kitą rėkiančių apie knygos viršelį radosi daug ir labai greitai, nors rėkautojai tą knygą matė per didelį atstumą, o patys nei knygyne buvo, nei knygą rankose laikė ar juo labiau ją vartė. Ką ir kalbėti apie jos skaitymą.

Kaip argumentuota politikos strategijos analizė ar ilgalaikis dėmesys painioms teisės ir politikos detalėms gali rungtis su kasdien iš visų galų grūdama (pseudo)drama ir vaizdiniais? Leiskite vaikui pasirinkti: komiksai ar Tennessee Williamsas. Kaip manote, kurį skaitinį jis pasigriebs? Tą patį pasirinkimą pasiūlę suaugusiesiems, didelio skirtumo nepamatytume. Didžiąją dalį žmonių žinios pasiekia per televiziją ir socialinius tinklus. Vaizdinė žiniasklaida emocinę reakciją sukelia dažniau ir stipriau negu spausdintinė, kuri savo prigimtimi skatina atsiribojimą ir stimuliuoja intelektą.

Politinė kultūra Amerikoje tapo sandoriu tarp klaikių vaizdų ir visuomenės reakcijos. Ir šalies prezidentas Donaldas Trumpas, į politiką atėjęs iš „realybės“ televizijos, pats tokią politinę kultūrą skatina ir puikiai ja naudojasi. Iš pradžių, per savo rinkimų kampaniją 2015 ir 2016 metais, pažadėjęs „didelę, gražią sieną“ tarp Meksikos ir Jungtinių Valstijų, kuri sustabdys „meksikiečių žudikų ir prievartautojų ordas“. O jau baigdamas kadenciją – įsakydamas nacionalinei gvardijai ašarinėmis dujomis išvaikyti taikius protestuotojus, kad galėtų laikydamas Šventąjį Raštą nusifotografuoti šalia Baltųjų rūmų esančios bažnyčios fone. Vaizdiniai paveikia protą ir ilgam užstringa atmintyje. Kaip čia mėgstama sakyti, once you’ve seen it, you can’t unsee it („kartą pamatęs, negali likti nematęs“).

Prezidento mėgstamiausios žiniasklaidos priemonės – televizijos kanalo „Fox News“ įkūrėjas Rogeris Ailesas geriau negu bet kas kitas suprato televizijos įtaką masėms. Dar 1970 metais jis teigė, kad „žmonės yra tinginiai. Su televizija yra taip: atsisėdi, žiūri, klausai. Galvojimas už tave jau yra padarytas.“ Žmonėms patinka technologijos, kurios išvaduoja juos nuo galvojimo. Dirva sėti fake news sėklas yra gerai iškultivuota ir išpurenta. Tos sėklos dažniausiai būna gražiai supakuotos ir pritaikytos lengvam vartojimui. O ir sėjėjų yra daugiau negu apsčiai.

Vaizdai šokiruoja. Reakcija į skandalingas nuotraukas iš Abu Graibo kalėjimo Irako karo metu Amerikoje buvo didesnė nei į patį karą, kuris buvo pradėtas klaidinga prielaida – neva Sadamas Huseinas buvo sukaupęs masinio naikinimo ginklų atsargas.

Baltiesiems amerikiečiams nelabai rūpi bėdos ir reikalai, kurie nedaro tiesioginės įtakos jų gyvenimui. Geriau pagalvojus… Nerūpi netgi bėdos, su kuriomis jie susiduria kasdien. Ir tos bėdos atkeliavo ne iš kokios svetimos šalies ar kitos planetos, o iš visai netolimos praeities. Ir toks nerūpėjimas tik dar labiau paryškina skirtumą tarp politikos sveikos demokratijos visuomenėje ir karnavalo, kuris pakeitė politiką amerikietiškoje vaizdinių ir apatijos kultūroje, kurioje svarbiausia – nukreipti dėmesį kažkur kitur. Juk nevyksta demonstracijos dėl kasdien brangstančio aukštojo mokslo, neįperkamo sveikatos draudimo, padoraus darbo užmokesčio, besaikių išlaidų karams užsieniuose apmokėti, pagaliau – elementariausios galimybės visiems be išimties piliečiams balsuoti rinkimuose.

Juodieji amerikiečiai visada kovojo už savo teises, įskaitant teisę būti lygiems su visais kitais valstybės piliečiais. Galbūt George’o Floydo nužudymas įkvėps judėjimą – didžiausią nuo praėjusio amžiaus septintojo dešimtmečio, – kuris pajėgs pakreipti Ameriką laisvesnės ir teisingesnės visuomenės link. Ir didmiesčiuose, ir mažuose miesteliuose, kurie iki šiol niekada nematė politinių sueigų, pasipiktinę ir įtūžę skirtingų rasių ir tikybų žmonės susibūrė ir reikalavo policijos ir teisėsaugos reformų ir kartu – pagaliau nustoti juodaodžius bendrapiliečius laikyti valstybės priešais. Demokratinė sistema juk negali vieniems dirbti, o kitiems – ne, kai visą kainą už ją moka visi. Ar emocijoms sukelti ir susiburti į kovą už socialinius ir politinius pokyčius tikrai reikia sensacingų ir traumuojančių vaizdinių?

Dar visai neseniai patys amerikiečiai savo šalį vadino kunkuliuojančiu katilu. Įgudusi virėja puikiausiai žino, kad į sriubą įmaišytų prieskonių iš puodo net ir labai norėdama jau nebeištrauks. Amerika yra visuma, kad ir kokia (ne)darni ji būtų. Pirmeiviai ir indėnų genocidas. Baltųjų plantacijos ir juodųjų vergovė. Bankininkai bei draudikai ir benamiai. Farmacininkai ir narkomanai. Pagaliau Obama ir Trumpas. Be vienų nebūtų kitų. Sušlavęs po kilimu dulkes ir trupinius ten pat atrasi vėliau. Amerika ilgai šlavė savo dulkes ir trupinius, t. y. chroniškai vengė spręsti įsisenėjusias problemas, kol pagaliau jos po kilimu ėmė nebetilpti ir tapo labai akivaizdžios.

Užtenka pirmųjų šių metų mėnesių: vos neprasidėjęs karas su Iranu po įtakingo generolo nužudymo; prezidento apkalta; koronaviruso pandemija; akcijų kritimas biržoje; masinis nedarbas; protestai prieš policijos žiaurumą. Viena krizė veja kitą. Žmonėms krizės tapo tiesiog besikeičiančiais vaizdais už greitkeliu lekiančio automobilio lango. Nei akys, nei protas nebeįstengia susikoncentruoti į vieną vaizdą. Kritinė padėtis tapo nuolatine būsena. Ir galiausiai – su tuo išmokstama gyventi. Belieka su baime laukti ir žiūrėti, kokias žaizdas ir randus žmonių atmintyje paliks nesibaigianti krizių virtinė. Ir kaip visuomenė bus pasirengusi reaguoti į naujas.

Bendru, ir visiems suprantamu, vardikliu Amerikoje jau seniai tapo lengvas alus, kečupas ir bet koks maistas, išgriebtas iš verdančio aliejaus. Gal dar kone prigimtine teise tapę pigūs degalai. Ir, žinoma, tacos. Sunku čia būtų surasti žmogų, kuriam nepatinka tacos. Primityvu ir savaime suprantama… O juk išlyginamuoju svertu turėjo tapti švietimas, bet taip neatsitiko, nors mokyklų segregacija įstatymiškai baigėsi daugiau negu prieš šešias dešimtis metų. Socialinė atskirtis, prasidedanti dar iki pirmą sykį peržengiant mokyklos slenkstį, tik padidėja dvylika metų prašlifavus mokyklų koridorius. Ne mokslai juk galvoj, kai į pamokas kviečiantis skambutis nuskambėjo, o pilvas vis dar nenustojo gurgęs ar akys vis dar nepaklūsta raginimams atsimerkti pradirbus vakarinėj ar naktinėj pamainoj. O kuo tolyn – tuo blogyn: būstą įsigyti bus daug sudėtingiau, jeigu nesi tam tikros odos spalvos (pageidautina – baltos); sveikatos draudimas bus neįperkamas arba suvis nepasiekiamas, jeigu neturėsi kvalifikuoto darbo (ir vėl – švietimas). O kad tokį gautum, pirmiausia įlįsi į skolas siekdamas išsilavinimo, už kurį mokėti reikės kone iki pat pensijos. Pensija, beje, mūsų kartai jau nebegresia: tą minimumą, kurį kaip aukštai medyje tabaluojantį sultingą persiką dar galėjai įsivaizduoti savo saujoje, valdanti partija radusi progą vis gąsdina privatizuosianti. Taip ir lekia užburtu ratu viena karta, tada kita. Pamažu nusistovi tam tikra įsivaizduojama darna.

Mūsuose seniai įsišaknijo supratimas, kad vaikai turi geriau ir lengviau gyventi už savo tėvus. Pastarieji spaudžia atžalas kuo greičiau pirkti būstus ir kurti šeimas, o tie užsispyrę neskuba ir savu kailiu nori patirti savus karus ir savas revoliucijas, nuo kurių jų tėvai taip ilgai ir kruopščiai saugojo. O patys, savo ruožtu, kasdieninio besaikio akcijų kilimo biržose užliūliuoti, vis bado pirštu į aukštyn kylančią pinigų kreivę ir glosto savo sočius pilvus. Viskas juk gerai, vaikeliai! Kokie protestai! Čia juk – tikrų tikriausios riaušės!

Pratrūko žaizdos ir sopuliai, kai daug kas įsivaizdavo juos jau apgydytus ir užsitraukusius. Labai lengva pamiršti, nes taip yra patogiau: ir gyventi, ir nematyti, ir negalvoti. Saulė juk šviečia, paukščiai juk čirpia, pomidorai juk noksta. Dar būtų galima pridurti – visiems. Kaip kokioj demokratijoj. Arba veidmainystėj.

Per daugiau negu šešias dešimtis metų, prabėgusių nuo oficialios rasinės segregacijos panaikinimo, Amerikoje šis tas vis dėlto pasikeitė. Pagražėjo viską slepiantis fasadas. Dar – medžiai užaugo. Tik institucinis rasizmas niekur nedingo. Žinoma, anuomet visi dar galėjo susitarti, kad faktai yra tokie, kokie yra: nepajudinami ir neužginčijami. Ir jais remiantis buvo galima imtis reikalingų pokyčių. Pagal savo supratimą ar to supratimo nebuvimą. Šiandien priešingos visuomenės stovyklos jau nesutaria ir dėl pačių faktų. Tiek viena, tiek kita pusė yra labiau linkusi pasikliauti savomis tiesomis ir jomis maitinti savo šalininkus, taip dar labiau apsunkindama bendro susitarimo galimybę. Abi skirtybes suėmęs į krūvą lengvo sprendimo negauni – tik dar didesnę „arba viskas, arba nieko“ atskirtį, kuri, savo ruožtu, dar labiau kėsinasi į teisingumo jausmą, nuo kurio pati demokratija ir yra priklausoma.

Kitaip negu kitos save demokratiškomis laikančios valstybės, Amerika užstrigo savo susikurtame Laukinių Vakarų mite, kur už kiekvieno kupsto tyko pavojai ir priešai, ketinantys, progai pasitaikius, atimti iš tavęs gyvastį. Kur kiekvienas – už save. Arba – geriausiu atveju – už lygiai taip pat galvojantį. Rizikos mėgėjai dažniausiai yra individai, pavieniai asmenys. Amerikoje tokių turbūt yra daugiau negu bet kur kitur. Kaip dažnai sakoma, „kas nerizikuoja – negeria putojančio“. Tačiau Jungtinės Amerikos Valstijos kaip grupė arba visuomenė nėra linkusios surizikuoti kartu. Surizikuoti ir susitvarkyti. Kartu. Surizikuoti ir pertvarkyti mokesčių sistemą, pagal kurią šiandien sekretorė mokesčių valstybei sumoka daugiau negu jos viršininkas. Surizikuoti ir iš esmės pakeisti rinkimų finansavimo ir pačių rinkimų sistemą, kad interesų grupės nebegalėtų plauti pinigų per rinkimų kampanijas, o prezidentu ar prezidente galėtų tapti žmogus, surinkęs daugiausia rinkėjų balsų. Surizikuoti ir susikurti visuotinę sveikatos priežiūros sistemą, pagal kurią sveikatos draudimas nebūtų „prikabintas“ prie darbovietės, kai darbą praradęs netenki ir sveikatos draudimo. Surizikuoti ir atsinaujinti kelius ir tiltus, oro uostus ir geležinkelius, elektros tinklus ir internetą, vandentiekį ir kanalizaciją. Turbūt pamiršau kažką paminėti. Surizikuoti ir susikurti veikiančią švietimo sistemą, prieinamą visiems, nepriklausomai nuo gyvenamosios vietos, socialinės klasės ir kastos bei rasės. Surizikuoti ir pertvarkyti teisėtvarkos ir teisėsaugos sistemą, kad ši dirbtų žmonėms, o ne atvirkščiai, t. y. ieškotų nuolatinių klientų privatiems kalėjimams. Surizikuoti ir kartu atrasti bendrą vardiklį, susitarti, kas yra bendras (nors ir minimalus) gėris visiems. Surizikuoti ir nebestebinti pasaulio pūvančiais mediniais elektros stulpais, oro uostų palubėse pakabintais tinklais krentantiems betono luitams sugauti, kasdien trupančiais ir griūvančiais tiltais, nebestulbinti visą darbo dieną dirbančiais, bet galo su galu nesuduriančiais benamiais ir nebegąsdinti iki ausų apsiginklavusiais policininkais, kuriems mojavimas ginklu vis dar asocijuojasi su vyriškumu.

Beje, klausėte, kaip mūsų kaimynai? Turbūt kaip ir visur kitur. Galima gyventi su kaimynais, bet galima gyventi ir šalia jų. Žinai, kad jie kažkur ten yra: anapus gatvės ar kitoj tvoros pusėj. Juk turbūt nežinai nei kaimynų vardų, nei pavardžių, nei jų gyvenimų. Atpažįsti juos pagal veidus arba (pageidautina) pagal vairuojamus automobilius. Lygiai taip jie atpažįsta ir tave. Jie tavęs vengia, netgi kažkiek prisibijo. Vadinasi, gerbia. Tu atsakai tuo pačiu. Kone idilė.

Kol vieną dieną užeina negandos, kada į skambutį pagalbos linijos telefonu niekas neatsiliepia, o jeigu ir atsiliepia – nepažada, kad pagalbą atsiųs. Tada kaimynų skubiai prireikia ir naktį gatvei patruliuoti, ir namams saugoti, ir galimiems gaisrams gesinti. Tuokart artimais tampa ir žilabarzdis Vietnamo karo veteranas, ir pusamžė medicinos sesuo, ir tatuiruotas perverta nosimi linksmuolis, savo mažametį sūnų kuriam laikui išsiuntęs toliau nuo namų ir kiemų, į kuriuos vėjas vis dar neša blyno dydžio pelenus ir nuodėgulių gabalus.

Prasidėjus visuotiniam karantinui sunku buvo atsikratyti minties, kad esu personažas nepaprastai ilgos ir komplikuotos istorijos, kurios tolesnių įvykių ir viražų net ir labai norėdamas negaliu nuspėti. Laikas slinko nepaprastai lėtai. Mažytės kasdieninės ir savaitinės pergalės, tokios kaip pasivaikščiojimai po kaimyniją, maisto gaminimas, skalbinių rūšiavimas, vejos pjovimas ir daržo puoselėjimas, tapo laike įkalintais saviguodos atskaitos taškais – „ir vėl kažką šiandien nuveikiau“. Netgi vienintelė likusi priežastis nebūti namie – maisto produktų pirkimas nebeteikė malonumo. Gaivinantį dukros išdykavimą ir krykštavimą tarp parduotuvės lentynų pakeitė nesveikai atrodantis priverstinis vežimėlio perkrovimas ir noras kuo greičiau nešdintis lauk. Atgal! Namo! Lyg tyčia, žiūrint pro virtuvės langą į gatvę „normalumo“ ženklai atrodo lygiai tokie pat: šlamančios ąžuolų šakos, jomis lakstančios voverės, dviračiais gatvėje važinėjantys vaikai, veją pjaunantys kaimynai…

Kasmet Amerikoje žūva apie tūkstantį policijos pareigūnų sustabdytų ar sulaikytų žmonių. Dažniausiai nuo kulkų. Ilgainiui tie tūkstančiai aukų tampa paprasčiausia statistika. Plika akim žiūrėdamas negali pamatyti skriejančių kulkų, tik nuo jų krentančias aukas. Žmogus, šaudantis į kitus žmones, prieš paspausdamas ginklo gaiduką priima sprendimą taip pasielgti ir kitą nužudyti ar bent sužeisti. Policininkas, keliu užspaudęs George’ą Floydą, sprendimą jo nepaleisti turėjo priimti kas sekundę. Beveik devynias minutes. Po sprendimą – kas sekundę. Nepaleisti. Užgesinti gyvybę. Tai užfiksavęs paviešintas įrašas privertė suklusti milijonus žmonių: iš pradžių mūsų mieste, o netrukus – kaip bangelėms kylant ir bėgant tolyn nuo įmesto į tvenkinio vidurį akmens – ir visame pasaulyje. Praeivio telefonu nufilmuoto įrašo nusprendžiau nežiūrėti. Once you’ve seen it…

Mano skaitomoje storoje knygoje ne visos istorijos yra išdėstytos chronologine tvarka. Čia daug kas susipynę, o kartais – ir specialiai supinta. Kartais toje painiavoje labai sunku susigaudyti. Skaitydamas dažnai turiu sugrįžti ir pasitikrinti, ar gerai perskaičiau, ar viską supratau. Neretai į pagalbą pasikviečiu ir tuos, kurie yra gerokai toliau už mane pažengę. Tačiau čia pažanga ne visada yra pamatuojama skaičiukais puslapio kampelyje.

 

Mineapolis, Minesota

 

 

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.