Apie „neegzistuojantį“ politinį korektiškumą
„Nėra jokio „politkorektiškumo“, – teigia Tado Janušausko straipsnio antraštė „Š. A.“ (XI.17). Tiesą sakant, gal ir norėtumėme, kad nebūtų, bet… deja, deja.
Jo siūlymas bent pasižiūrėti anglišką Vikipedijos straipsnį apie „politkorektiškumą“ mus nuveda prie išvados, kad tik pastaraisiais dešimtmečiais šis terminas įgijo neigiamą konotaciją ir imtas vartoti šio reiškinio priešininkų, kai pats reiškinys, tarkime, šiek tiek susikompromitavo. O anksčiau štai: „In the 1970s, the American New Left began using the term „politically correct“.“ Taigi, būtent „naujieji kairieji“ išplatino šį terminą.
Atrodo, kad pakantumą kitokiems negu mes galima skatinti ir per tradicinius kultūringumo, mandagumo, padorumo principus, bet politinis korektiškumas susijęs su ištisa ideologine programa, kuria kaip tik ir siekiama atmesti daugelį tradicinių dalykų. Anglų rašytoja Doris Lessing, Nobelio literatūros premijos laureatė, 1994 metais teigė, kad „politinis korektiškumas kyla tiesiai iš senojo tipo komunistų partijos“. Ji žinojo, ką kalba, nes jaunystėje buvo komunistų partijos aktyvistė ir darbavosi būtent ideologijos srityje. Mes taip pat turėtumėm žinoti, nes mūsų šalis kelis dešimtmečius gyveno komunistinėje diktatūroje, persmelktoje atitinkamos ideologijos ir leksikono. Frazė „politiškai korektiška“ labai panaši į anų laikų įvertinimą „idėjiškai teisinga“.
Tarp politkorektiškumo priešininkų Janušauskas pasirenka labai lengvus taikinius ir daro išvadą, kad tai rūpi tik tiems, kurie nori juodaodžius vadinti „negrais“, visus pabėgėlius ir imigrantus iš musulmoniškų šalių – teroristais ir t. t. Ir dar pateikia eilėraštuko citatą: „…ir užmuškit tą žyduką.“ Bet ar neužtenka paprasčiausio padorumo ir sveikos nuovokos suvokti, kad skatinti ką nors užmušti dėl tautybės yra pasibaisėtina? Ir čia pat tai suplaka su visai kitokiais dalykais: „…čigonai visgi ar romai? – diskusija, kurioje paprastai nei čigonai, nei romai nedalyvauja.“ Tikrai nedalyvauja, nes jiems į tai nusispjauti. Ir netgi išsilavinusiems jų lyderiams Lietuvoje tai nebūtų šovę į galvą, jeigu jie nebūtų tiesiogiai (arba per itin „pažangius“ lietuvius) indoktrinuoti Vakarų kairiųjų. Žodis „čigonas“ yra neutralus tautovardis, pats savaime neturintis jokios neigiamos konotacijos.
Visų pirma tai yra mūsų – lietuvių – kalbos vartojimo klausimas, ir šiai kalbai „romas“ visai netinka, nes tai, be kita ko, yra vardo Romualdas trumpinys. Gruzinai neseniai prašė, kad jų šalį vadintumėme ne Gruzija, o Georgija, bet mes patys sprendžiame, kaip vartojame savo kalbą ir kaip laikomės jos tradicijų. Laimė, lietuvių kalba ne tokia svarbi kaip anglų, kuriai viso pasaulio tautos nurodinėja, kaip jas vadinti angliškai. O žodis „negras“, diskredituotas visame pasaulyje, mums yra svetimas ir visai nereikalingas – „juodaodis“ puikiausiai išreiškia esmę. Bet čia yra vienas iš daugelio pavyzdžių, kaip politkorektiškumas, kaip įgijusi pagreitį revoliucija, nesustoja ir reikalauja vis daugiau ir vis mažiau protingai, nes jau dabar reikalaujama „afroamerikiečių“, „afroeuropiečių“ ir pan.
Tiesą sakant, prie visų šių aspektų sugaišau per ilgai tik dėl to, kad pats straipsnio autorius skyrė tiek dėmesio neesminiams dalykams. Ir čia turiu pabrėžti, kad visai nepritariu tiems lietuvių tautininkams (tarpt. žodis – nacionalistams), kurie vakarietišką politkorektiškumą demonizuoja ir iš to daro euroskeptiškas, o kartais net apokaliptiškas išvadas. Bet kai kas aiškina, kad iš politinio korektiškumo ypač daug šaipomasi Rusijoje, todėl mes turėtumėm to nedaryti. Tačiau demokratinis pasaulis nuo Rusijos svarbiausiai skiriasi ne politiniu korektiškumu, o laisve ir pliuralizmu. Tad Vakaruose taip pat daug pasisakoma prieš politinio korektiškumo dogmas, ir ne tik radikaliose arba marginalinėse sferose.
Janušauskas bando prastumti primityvią mintį, kad „neegzistuojantis“ politkorektiškumas yra tiesiog neginčytina šiandieniniame Vakarų pasaulyje egzistuojanti padorumo dogma, kuriai prieštarauti gali tik nacionalistai, ksenofobai, homofobai ir visokie kiti primityvai. Bet, pasirinkęs taikiniu mūsų vargšų lietuvių siauro nacionalizmo apraiškas, autorius patogiai nutylėjo kitus Vakaruose išplitusius radikalius politkorektiškumo aspektus, pvz., štai kokius: siekiant daugiakultūriškumo, imama bijoti viešai demonstruoti krikščionybės simbolius; siekiant įdiegti mintį, kad didelę vertę turi ne tik Vakarų, bet ir kitų kultūrų laimėjimai, prieinama prie kultūrinės saviniekos ir saviplakos; teigiama, kad neegzistuoja rasės (nors rasizmas net labai egzistuoja); siekiant lyčių lygybės išsigalvojama, kad įgimti psichologiniai lyčių skirtumai apskritai neegzistuoja, ir jeigu ne „socialinis konstravimas“, tai vyrai būtų puikiausi vaikų darželio aukliukai (nesakau, kad tai neįmanoma, – išimčių netgi pasitaiko), o moterys dirbtų autoservisuose.
Su visų kultūrų lygiavertiškumo principu kairieji politkorektiškumo apologetai (nors gal ir nenorėtų savęs tokiais vadinti) patys save įvarė į kampą. Jeigu sakome, kad nėra labiau ar mažiau išsivysčiusių visuomenių ir lygiavertiškumą laikome teisinga, pažangia nuostata, o jos neigimą – atsilikusiu požiūriu, tai matome, kad šio „pažangaus“ požiūrio laikosi tik Vakarų kultūros atstovai. Daugumos kitų kultūrų žmonės savo kultūrą laiko neginčijamai pranašesne, o savo tikėjimą – vieninteliu teisingu. Logiškai išeina, kad jie, nepripažindami lygiaverčio daugiakultūriškumo, yra atsilikę. Tad ir jų kultūra atsilikusi? Ar ne?
Tačiau viena iš ryškiausių politinio korektiškumo grimasų yra visa puokštė genderizmo ideologijos apraiškų. Publicistas Brendanas O’Neillas, anksčiau buvęs radikalus kairysis, dabar kalba apie „stulbinančią politinio elito kapituliaciją prieš transgenderizmo ideologiją“ (Britanijoje). Jis stebisi, kad net mokyklose mokytojams liepiama „nieko nesakyti, neteikti jokio vertinimo, nesivadovauti protu – tik atsitraukti ir linktelėti, kai berniukas tau sako esąs mergaitė“. Tai publikuota britų savaitiniame žurnale „Spectator“, kuriame nuolat demaskuojami politkorektiškumo perlenkimai, ir tai nėra koks nors dešiniųjų ultrų leidinys, o labai senas ir solidus tradicinių konservatorių žurnalas.
Dalykas tas, kad seniesiems kairiesiems rūpėjo tam tikrus socialinius idealus perkelti į politinę plotmę; naujieji kairieji daugiausia yra akademinio pasaulio žmonės, todėl jie labai akcentuoja teoriją, o socialinius idealus perkelia į kalbos plotmę, paskelbę, kad ankstesnė kalba buvo hegemoninis galios diskursas, todėl reikia kurti naujakalbę, šitaip siekiant pakeisti žmonių mąstymą.
Čia galėčiau daug ką cituoti, bet kaip tik šiom dienom užtikau taiklias Raimondo Kuodžio pastabas „Delfyje“:
„Baimė būti apšauktiems fašistais ar homofobais išsyk verčia elgtis kaip minia arba kaip politikos kairė. Bėda su politikos kaire yra ta, kad ji kažkada atstovavo darbo žmonių interesams kapitalistinėje sistemoje, dabar ji vis daugiau pereina prie identiteto politikos – klausimų, susijusių su imigracija, mažumų teisėmis, genderizmu. […] Tai yra didžioji politinės kairės tragedija – kad ji pametė savo pamatines vertybes dėl identiteto politikos. Tuo metu visi kiti turi prie to prisitaikyti, priešingu atveju rizikuoja būti išmesti iš politinių barščių, prikabinant kažkokias etiketes.“
Svarbu ir tai, kad būtent su politkorektiškumo ideologija nueita iki to, jog mokslo tiesos neigiamos dėl ideologijos, ir tai yra postmodernistinis tamsuoliškumas. Šiuo atžvilgiu įsimintina yra ne kokių nors dešiniųjų platforma, o Norvegijos visuomeninės televizijos pirmame kanale 2010 m. pateiktas dokumentinis septynių dalių filmas, žaismingai, bet ir nuodugniai demaskuojantis svarbias politkorektiškumo dogmas – šventeivišką lyčių skirtumų neigimą, aiškinimą, kad viską lemia ne prigimtis, o kultūra („socialinis konstravimas“), kad nėra skirtumų tarp rasių, ir t. t.
„Politkorektiškumo“ terminas ten gal net nevartojamas, o visas ciklas pavadintas „Hjernevask“, t. y. „Smegenų plovimas“. Ir argumentuojama tikrai ne iš kokių nors dešiniųjų pozicijų, o tik iš mokslo duomenų ir mokslininkų autoriteto (yra internete su angliškais subtitrais).
O politkorektiškumo apsėstų vakariečių smegenyse tai nieko nepakeitė, nes ideologija yra tikėjimo, o ne tiesos dalykas.
