LAIMANTAS JONUŠYS

Paprasto pasaulio ilgesys

 

Išeini į gatvę, ir tave sutinka paprastas šaligatvis, sudurstytas iš betono plytelių, šalia paklotas asfaltas, stovi mūriniai namai, eina žmonės – gyvi kūnai, apsiklostę apčiuopiamomis medžiagomis, prieš akis visas materialus pasaulis, ir tai, ko negali paliesti rankomis, palieti akimis tau suvokiamoje ir aprėpiamoje erdvėje.

Išeini į miestą ir susitinki su draugais, su gyvais žmonėmis, tari jiems žodžius, kurie skamba balsiais ir priebalsiais. Su draugais kalbi namų telefonu ir girdi jų paprastą balsą, bet dažniausiai susitinki, sėdi prie stalo namie arba kavinėje, jie kalba paprastais žodžiais, ištiesia ranką su paprasta vyno taure, jūs susidaužiat, stiklas skambteli, pakeliat taurę prie paprastų lūpų ir pajuntat liežuvį dilginantį skonį.

Perki laikraštį, kurio popierius šiugžda, kur rikiuojasi raidės, balsės ir priebalsės, ir žvelgia veidai iš nuotraukų, tu jį gali sulenkti, suglamžyti ir išmesti, ir tada jo nelieka, tau niekur kitur nebėra to, kas ten parašyta.

Įsijungi televizorių, matai gyvą pasaulį, judančius žmones, netolimoje arba tolimoje praeityje arba tiesiogiai čia pat dabar – jie visi tikri ir paprasti. Įžymybės praeina tau pro akis ir išnyksta, jos paprastos.

Gailiesi, kad praleidai per televiziją rodytą filmą, ir nežinia, kada jį pamatysi, bet nueini į kiną, o paskui gailiesi, kad kokį filmą praleidai didžiajame ekrane, nes mažasis televizoriaus ekranas netenkina, ir nežinai, kada vėl pamatysi.

Rytą pabudęs, viską, ką nori pasakyti, pasakai tiems, kurie su tavimi prie pusryčių stalo, tiems, kuriems išvakarėse tarei labanakt, nes daugiau neturi kam kitam ką nors sakyti; o nuėjęs į darbą bendrauji su paprastais žmonėmis akis į akį, ir jie niekaip kitaip tau nieko nepasakys, kaip tik žodžiais su balsiais ir priebalsiais.

Vairuoji automobilį per paprastą gyvą kraštovaizdį ir kai nepažįstamo miesto gatvėse pasiklysti, išsitraukęs popierinį žemėlapio labirintą, jo vieną esminę liniją bandai susieti su paprasta gyva gatve, kurioje žydi liepos, skuba susirūpinę suaugę praeiviai, o perregimuose kiemuose, kaip ir per amžius, užsimiršę žaidžia vaikai, neturintys ką veikti namie, nes jiems dar viskas prieš akis.

Kada nors įsimyli ir apima nerimas, kai namų telefonas tau neatsako, nes neturi kito būdo pasiekti iš tolo, džiaugiesi susitikęs, lieti ranką, kūną, nes tai vienintelis būdas būti kartu. Atstumas, kuris paskui skiria, yra tikras ir paprastas, matuojamas metrais, kilometrais ir ilgesio myliomis.

Matai dangų, jis realiai žydras, juo plaukia paprasti balti debesėliai, protarpiais užstojantys paprastų paprasčiausią saulę, o kai sutemsta, regi žvaigždžių saujas, sietuvas ir paprastus žvaigždynus, kuriuos regėjo Sokratas, bet nebūtinai, nes gali užstoti paprasti debesėliai. Žvaigždėtas dangus virš tavęs ir paprasta žemė tau po kojomis – tai yra tavo pasaulis, per kurį eini savo paprastomis kojomis, jis kartais gražus, kartais tave nuviliantis, jame kyla kalnai ir nuo jų leidžiasi upės – tu visa tai regi savo paprastu žvilgsniu.

Tu regi ir lieti pasaulį, tokį, koks jis yra, ir žvelgi žmogui tiesiai į paprastas akis, ir mūsų praeitis tėra įamžinta prisiminimuose bei paprastose popierinėse nuotraukose.

Ir jokių kompiuterių, jokio interneto, jokio feisbuko, jokių mobiliųjų telefonų, jokio navigatoriaus, jokios virtualybės, tik tu ir aš.

 

 

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.