LAIMANTAS JONUŠYS

Šviesos slinktys

 

(Užrašai apie nieką)

 

Kai gana retai tenka keltis neįprastai anksti, nes laukia ypatinga kelionė, pakirdęs matau, kad viskas aplinkui vos vos kitaip: tapetų atspalvis kitas ir kilimas kiek pasislinkęs, ir katės žvilgsnis kažką slepia, ir tada kyla mintis, kad gal esu gretimoje tikrovėje.

Šie kerai gana greit išsisklaido, bet išlieka atotrūkio nuotaika. Kaip vaikystėje laukiant ko nors nepaprasto.

Lapkričio pabaigoje iš Vilniaus išvažiavau septintą ryto, ir tik vėliau po truputį ėmė švisti. Visada mįslingas toks lėtas kraštovaizdžio atsivėrimas pasaulio šviesai. Nėra nė vienos akimirkos, kurią galėtum pasakyti: stop, nuo dabar prasideda ėjimas iš tamsos į šviesą. Nėra akimirkos, kurią galėtum tarti: dabar jau daugiau šviesos negu tamsos. Ir negali pagauti tos akimirkos, su kuria patvirtintum, kad dabar jau baigėsi visos nakties tamsumos bei prieblandos ir prasidėjo dienos šviesa. Nefiksuojami tie momentai, bet neišdildomai smelkiasi į sąmonę lėtas švitimo vyksmas važiuojant per laukus, tik vos diskretiškai apibarstytus sniego… Ir tik kai tolumoje iš nebūties atitirpsta sustingusios sodybos su vos juntama savita gyvenimo alternatyva – o juk aš galėjau būti ten gimęs, ir tada tiek daug visko kitaip… tik tada sugrįžti į šiltą automobilio jaukumą, bet nežinai, kaip būtų geriau.

 

  • ·

 

Čia rašytina apie šviesos ir orų slinktis, apie dienos atšvaitus sąmonėje, apie nenumaldomą ir nepastebimai lėtą gamtos eigą, apie nepagaunamą šviesos ir tamsos kaitą, apie tai, ko beveik nėra, kas artėja prie nieko.

 

  • ·

 

Užplūsta sapnai, kuriuose nebūtose vietose susitinku su gyvais ir mirusiais žmonėmis, ir visi tie lėti susidūrimai tik sapne atrodo normalūs, o pabudus su tokiu pat efemerišku vėju nuplevena į nematomą tolį. Apninka nejauki mintis, kad sapnai yra pašnekesiai su demonais ir angelais.

 

  • ·

 

– Jis išėjo degtukų ir nebegrįžo.

– Kas yra degtukai?

– Degtukai yra kuklūs ugnies nešėjai.

– Kam reikia ugnies?

– Ugnies reikia prisidegti cigaretei.

– Kas yra cigaretė?

– Cigaretė yra sielos tamsos ugnių gesintuvas.

– Kas yra sielos tamsa?

– Sielos tamsa esi tu.

Ar tai sapnas, ar perskaitytas dialogas? Atsikėlęs ir pažvelgęs pro langą matau, kaip tingiai linguoja trijų beržų viršūnės – netobula, bet nuoširdžia pastanga sinchronizuotis, man negirdint jų intymaus šnarančio lapų pašnekesio.

Ir tada smelkiasi nuojauta, kad mano gyvenimas yra ne įvykiai, ne visiems regimi džiaugsmai ir skauduliai, o tos sapniškos būsenos, tos prasmę atmetusios gamtos laikų skaidrumos ir nepagaunamos slinktys, neapčiuopiama skraiste užklojančios mano gerus darbus, o ypač nuodėmes.

 

  • ·

 

Apie lėtą dienos slinktį į vakarą rašė Henry Jamesas romane „Moters portretas“:

 

Didžioji dienos dalis jau išdilusi, bet užtat likęs pats gerumas. Sutemos dar toli, vasarinis saulės srautas jau atslūgęs, oras pasidaręs gaivus, šešėliai ant tankios šilkinės žolės ištįsę. Jie ilgėjo pamažėle ir žadėjo atilsį, gal tokiu laiku ir suteikiantį tam vaizdui ypatingo žavesio. Kartais tas metas – nuo penktos valandos iki aštuntos – yra lyg trumpa amžinybė […] (vertė Auksė Mardosaitė).

 

  • ·

 

Было около шести. Воздух в комнатах по-сумеречному тяжелел. „Buvo apie šeštą. Oras kambariuose prieblandiškai sunkėjo“ (Vladimir Nabokov).

Tą vasarį sėdėjau nedidelėje salėje, pro ausis praleisdamas auditorijai kalbančio žmogaus žodžius, ir žiūrėjau pro langą, veikiau stiklinę sieną. Kieme stūksojo senas penkiaaukštis, matyt, prieškarinis, ir toliau dar panašių namų, bet daugiausia ploto užėmė skaisti žydrynė. Ir per tą valandą nuo penkių iki šešių nejuntamai, bet atkakliai temo. Iš pradžių dangus lyg ir nesikeitė, tik tie mūrai – rusva smėlinė ir pilka smėlinė spalvos – ėmė įgyti lyg ir tamsesnį atspalvį. Tada tamsa smelkėsi iš jų sienų, atominėmis dalelėmis sklido pažeme, o dangus keitė atspalvius pagal savo melodiją – iš šviesios į sodriai mėlyną, ultramariną, galiausiai tamsiai mėlyną, vis labiau tamsėjančią.

 

  • ·

 

Tam tikra prasme antraštė „Užrašai apie nieką“ – pretenzinga, todėl ji pastumta tikrajai antraštei po apačia. Reikia pasiekti ypatingą būseną ir rašto meistriškumą, kad galėtum rašyti apie nieką. Tai gebėjo senovės kinų ir japonų poetai. Jų kuklios eilės bylojo apie dienos ir nakties atšvaitus sąmonėje, apie gamtos kaitą, apie vis pasigirstančią ir nuščiūvančią priešaušrio svirplio kalbą, apie bananų giraitėje gimstančius pirmuosius lietaus garsus, apie tai, ko beveik nėra.

 

  • ·

 

Vasara, langas į erdvų kiemą tarp daugiabučių pravertas, sėdžiu prie kompiuterio ir, nustojęs dirbti, įsiklausau į garsus. Gatvių eismo ūžesys tolimas, ir tik retkarčiais iš jo prasimuša atskiri ūžtelėjimai. Bumbsi krepšinio kamuolys, iš kažkur atsklinda slopūs žoliapjovės garsai ir nuščiūva užgožti žaidžiančių vaikų šūktelėjimų, tada vėl viskas sugula į vieną audinį, iš tolimo eismo ryškiau suriaumoja vienas garsas, dar kažkoks mįslingas girgžtelėjimas, atskiras šūksnis, retkarčiais kažkas vėl girgžteli, dar kartą pasigirsta žoliapjovė, atsikartoja kažkoks neaiškus lyg ir vyrių cyptelėjimas. Kažkas įkyriai, bet monotoniškai kažką aiškina, žodžių nepagauni, tik balsą, virstantį archetipiška viską bandančio atskleisti žmogaus raiška, lyg ir siekiu paaiškinti patį pasaulį, ir vėl bumbsi kamuolys, visi tie garsai vėl prislopsta, ir viskas galiausiai susilieja į raminantį svaigiai ritmišką gaudesį.

Ar tai yra miesto gyvenimas, ar rytietiška meditacija?

 

  • ·

 

Būdamas studentas anglistas, savaime aišku, nesidomėjau Robertu Louisu Stevensonu, kurio pasaką apie lobių salą transliuodavo televizija, bet atsitiktinai į mano akiratį patekęs eilėraštis „The Vagabond“ suviliojo romantiška klajūno laisvės raiška (All I seek, the heaven above / And the road below me).

Iš tikrųjų dauguma jo eilėraščių yra naivūs ir, tarkime, pernelyg paprasti, bet kai kuriais geriausiais atvejais Stevensono poezija lyg ir jaukesnė, intymesnė, mažiau pretenzinga negu didžiųjų anglų romantikų (tarkim, tai vėlyvasis romantizmas).

Stevensonas, gyvenimo (gana trumpo) pabaigoje nukeliavęs į vieną iš Polinezijos salų, ieškodamas palankesnio klimato savo sveikatai, vis dėlto ilgėjosi atšiauraus, darganoto gimtojo Edinburgo, kurio žiemos orus sueiliavo taip:

 

The belching winter wind, the missile rain,

The rare and welcome silence of the snows,

The laggard morn, the haggard day, the night,

The grimy spell of the nocturnal town

 

Įtaigiais pilkais potėpiais atkurta nykuma. The laggard morn, the haggard day, the night. Ataidinti vidiniu rimu, ši eilutė taupiai įvaizdina slegiamai vangiai brėkštantį rytą, savo neilgą tarpsnį sunkiai velkančią apniukusią dieną, apskretusį nakties metą… Ir vis dėlto jis to ilgėjosi – gyvendamas saloje, kurios gamta ir orai turi rojaus požymių.

 

  • ·

 

Visos tos lėtos nepagaunamos slinktys – iš nakties į dieną, iš pavasario į vasarą ir iš vasaros į rudenį, iš giedros į darganą – primena dar lėtesnes žmogaus gyvenimo slinktis. Čia tas pats – niekaip neužfiksuosime tos dienos, kai baigėsi vaikystė, kai jaunuolis nebe jaunuolis, kai pusamžis žmogus tapo senu žmogumi. Kai kas sako, kad senatvė ateina tada, kai daugiau galvoji ne apie ateitį, o apie praeitį. Tai pasireiškia ir veiksmų pabaiga, bet ji iš anksto nežinoma. Paskutinį kartą slidinėdamas dar nežinai, kad tai paskutinis kartas, taip pat ir paskutinį kartą mylėdamasis, paskutinį kartą sėsdamas prie vairo, paskutinį kartą savo kojomis išeidamas iš namų, paskutinį kartą užmigdamas…

 

  • ·

 

Philipo Rotho romano „Everyman“ personažas mąsto apie tai, kaip prisigėrusi tablečių nuo skausmo nusižudė jo pažįstama sena moteris, nebegalėdama pakęsti nuolat ją kankinančių skausmų:

 

Gal ji buvo nuolankiai susitaikiusi ir susimąsčiusi, svarstė jis, narsiai viską palikdama, gal net šypsojosi verkdama ir prisimindama visus džiaugsmus, viską, kas kada nors ją jaudino ir teikė malonumą, mintyse regėdama šimtą kasdienybės akimirkų, kurios tada mažai ką reiškė, bet dabar atrodė ypatingai skirtos užlieti jos dienas paprasta palaima? O gal jai neberūpėjo tai, ką palieka? Gal nejautė baimės ir tik galvojo: galų gale liovėsi skaudėti, pagaliau skausmas išnyko, ir dabar man tereikia užmigti ir pasitraukti iš šio stebinančio pasaulio.

 

  • ·

 

Paryčiais tamsoje pabusdavau per anksti, pasaulis už lango dar tik beveik negirdimai sporadiškai sušnarėdavo, ir imdavau skaityti, paskui vėl užmigdavau. O kai dar kartą pabusdavau ir nebegalėdavau užmigti, atsikėlęs nueidavau prie lango. Tamsoje iš aukštai pažvelgęs net nežinotum, kad sninga, tik pamatai, kaip po nulenktomis gatvės žibintų galvomis atkakliai įstrižai plūsta žemėn snaigių šuorai. Tada vėl atsigulęs klausydavausi jau atkutusio slopaus eismo gatvėje. Langai gerai sandarinti, todėl norint ką nors išgirsti reikėdavo įsiklausyti, ir tada bandydavau išskirti iš viso gausmo atskirų automobilių ūžesius, o tai veikdavo raminamai, ir aš vėl užmigdavau.

 

 

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.