Literatūros maištininko išpažinimai
Witold Gombrowicz. Lenkiški prisiminimai. Iš lenkų k. vertė Irena Aleksaitė. V.: Odilė, 2017. 231 p.
1939 m. liepos pabaigoje Witoldas Gombrowiczius leidosi į kruizinę kelionę – nauju laivu „Chrobry“ iš Gdynės uosto išplaukė į Argentiną. Buenos Aires laivas pasiekė beveik po mėnesio. Rašytojas nusprendė kurį laiką pabūti Argentinoje, dar nežinodamas, kad į Lenkiją niekada nebegrįš (nors į Europą grįžo 1963 m.).
Apie tai šioje knygoje nepasakojama, čia autorius kalba apie savo gyvenimą tėvynėje iki lemtingo išvykimo, o ypač apie nepriklausomybės dvidešimtmetį – 1919–1939 m. Nors skeptikas iš prigimties, į labai daug ką žiūrintis kritiškai, Gombrowiczius žvelgdamas „iš perspektyvos“ pripažįsta, kad tas laikotarpis „buvo didelis žingsnis pirmyn. Gal pats didžiausias papročiuose. Žingsnis nuo pono su blauzdinėmis, katiliuku, lazdele, lakuotais bateliais iki atsilapojusio jaunimo, kuris turėjo žengti į Antrąjį pasaulinį karą“ (p. 194).
Čia apie Lenkiją ir lenkų tautą, bet visoje knygoje matome, kaip lenkiškumas ir patriotizmas šiam priešgynai ir ikonoklastui buvo sunkiai virškinami dalykai. Nors taip pat matome, kad jokio priešiškumo Lenkijos valstybei jis nejautė, bet, būdamas maištingas menininkas individualistas, negalėjo pakęsti jokių kolektyvinio garbinimo pavidalų: „nors dvasiškai labai intensyviai išgyvenau bundančią lenkiško gyvenimo naujybę, realybėje su ja ryšio užmegzti negebėjau“ (25).
Jis maištavo ne tik prieš vyraujančius politinius jausmus, bet ir prieš įsigalėjusią „kultūrinimosi“ sampratą bei pareigą: „1928 m. studijuodamas Paryžiuje jokiuose muziejuose nesilankiau, niekuo nesidomėjau“ (72). Toliau aiškina, kad tokią nuostatą iš dalies lėmė ryžtingas priešinimasis visų įmanomų stabų statusui – ir tautinių, ir tarptautinių. „[…] išnaudoti Paryžių man trukdė būtent poreikis išlaikyti nepriklausomybę, orumą ir išdidumą, trukdė baimė tapti mokiniu, mėgdžiotoju, pasekėju, susižavėjėliu, tamsuoliu“ (75). Užtat po kurio laiko įsitraukė į karštas diskusijas su prancūzais vienoje kavinukėje, nes tada sučiupo „už ragų“ „vakarietiškos viršenybės jautį“.
Bendrosioms tiesoms ištikimas skaitytojas čia turėtų jausti paskatą prieštarauti – esą šiaušdamasis prieš aukščiausią pasaulinę kultūrą nuskurdini save ir taip galbūt atimi iš savęs galimybę tapti geresniu menininku. Toks skaitytojas būtų teisus bendrųjų tiesų ir savo santykio su jomis atžvilgiu, bet ne Gombrowicziaus atžvilgiu. Tokiu išskirtinai savitu rašytoju jis galėjo tapti tik eidamas atskiru savo keliu – iš prigimtinio impulso buvo kitoks, norėjo būti kitoks ir sukūrė kitonišką literatūrą.
O pasaulinės kultūros jis anaiptol nevengė, priešingai – piktinosi, kad jai mažai skiriama dėmesio mokyklose, kad ten nekalbama apie Kantą, Schopenhauerį, Nietzschę, Hegelį, siurrealizmą ir pan. Tad maištauti ėmė jau mokykloje:
– Pone mokytojau, kodėl lenkų mokyklinis jaunimas nesimoko to, dėl ko iš tikrųjų verta stengtis, o kiša sau į galvą antraeilius dalykus?
– Apie ką čia kalbate, Gombrowicziau? Ką tai reiškia?
– Na, per lenkų literatūros pamokas turime kalti Mickevičių, Słowackį ir Krasińskį, nors jie pasaulio literatūros fone yra antraeiliai […]. Bet neturime supratimo apie Shakespeare’ą ar, pavyzdžiui, Goethę. (37)
Paralelių su lietuvių literatūra čia nekišime, bet mirktelėsime akį ties kita citata: „Tokio realizmo kaip Uniłowskio šiais laikais per maža. Jo literatūra nebuvo nei pakankamai kūrybiška, nei pakankamai naujoviška, kad taptų išties svarbia“ (193). (Dažno lietuvių rašytojo taip pat, net ir XXI a.)
Iš tokios Gombrowicziaus laikysenos reikia išvynioti dar vieną svarbią giją: maištaudamas nesusireikšmino (išskyrus nebent kai kuriuos savo kūrybos akcentus), netapo įsitikinusiu, kitus smerkiančiu teisuoliu. Jau daug vėliau „Dienoraštyje“ jis tai ir pabrėžė atsakydamas vienam kritikui, teigusiam, kad maištingų akibrokštų lenkų literatūroje yra buvę ir daug anksčiau už Gombrowiczių. Bet tie ankstesni autoriai, kritikuodami visuomenę ar lenkų tautą, save laikė aukščiausiu teisėju, o, pvz., „Ferdydurkėje“ subjektas ironiškai žvelgia ir į save, ne tik į kitus, be to, problematika orientuota ne į visuomenę, o į asmenį.
Provokuoti šis ikonoklastas mėgo ne tik literatūroje, bet ir gyvenime – draugijoje neretai tyčia rėždavo tai, kas nepatiks aplinkiniams. „[…] man patinka prieš menininkus rodytis kaip buržujui, o prieš buržujus kaip menininkui – kad panervinčiau“ (70). „Buržujus“ čia pavartota ne siaurąja, o platesne prasme. Gombrowiczius buvo iš bajorų, iš „ponų su blauzdinėmis, katiliuku“ ir t. t. Šiuose autobiografijos fragmentuose tai vienur, tai kitur matome, kad jo sąmonėje ir elgsenoje kaleidoskopiškai keitėsi skirtingi pradai – magėjo maištauti prieš aristokratišką (išsi)auklėjimą, bet dažną kartą norėjosi laikytis aristokratiškai. Galų gale anaiptol nesinorėjo atmesti socialinės padėties suteiktos gerovės – juk jam neteko daug rūpintis pragyvenimu, sunkiai dirbti.
Vis dėlto maištingoje sieloje minčių kildavo visokių. Nebuvo realu, kad šis individualistas įsitrauks į kokią nors organizuotą politinę veiklą, bet štai iš šio paaiškinimo galime apskritai suprasti vieną iš priežasčių, kodėl Europoje ir kitur nereta pasiturinčios šeimos atžala stojo į radikalaus revoliucinio priešinimosi kelią:
[…] mane kartais užpuldavo gili neviltis, visiškos niekybės jausmas. Argi tai gyvenimas? Ar ir toliau taip parazituosiu – leisiu laiką rašinėdamas, žaisdamas tenisą, praktikuodamasis teisme – nes tai nebuvo tikras darbas, tik priedanga. Mane buvo apėmęs aklas įsiūtis dėl visko, kas lengvino gyvenimą – pinigai, kilmė, išsilavinimas, giminystės ryšiai, – kas mane pavertė sibaritu ir tinginiu, kas tarsi stiklo plokštė skyrė mane nuo gyvenimo ir vis labiau graužė, aš tik per plauką netapau komunistu. Niekada nebuvau toks artimas komunizmui kaip tada, nusivylęs, tuščias, pritvinkęs piktumo ant savęs. Mielai būčiau komunizmą panaudojęs kaip įrankį sunaikinti tas aplinkybes, kurios mane taip fatališkai apibrėžė. (98)
Būdamas priešgyna, Gombrowiczius pritarė anaiptol ne visiems panašiems į jį. Kritiškai taręs, kad „Lenkijoje literatą lengviau įsivaizduoti be plunksnos nei be taurelės“ (128), ne menkiau kaip koks tvarkingas pilietis supeikė vieną bohemininkų grupelę: „Kasmet juos vis giliau gramzdino paleistuvystė ir visos su tuo susijusios kiaulystės – kasmet vis labiau prasilošę, vis girtesni ir vis labiau kenčiantys“ (132).
Atsainiai žiūrėjo į poetus, „kurie, kilę iš žemesniųjų visuomenės sluoksnių, tapo pasekėjais visokiausių siurrealizmų, dadaizmų ir panašių ultramodernizmų, maskuojančių esminius primityvizmus ir atsilikimą“ (133).
Buvo gana ambicingas rašytojas, nepatikliai žvelgiantis į konkurentus („pavydas yra literatų bruožas“, 140). Nemažai bendravo su dviem rašytojais – Stanisławu Ignacu Witkiewicziumi ir Bruno Schulzu, – juos vertindamas kaip artimus sau tuo, kad metė iššūkį vyraujančioms lenkų literatūros madoms, buvo novatoriai ir maištininkai. Išreiškęs susižavėjimą Schulzo stiliumi, jautrumu formai, čia pat pridūrė priekaištų – „nemokėjo išeiti už savo gana skurdžios problematikos ribų“ (139). Bet tai norint galima pavadinti „skurdžiu“ požiūriu, nemokėjimu ar nenoru iki galo suprasti dar vieno savaip kitoniško talento. Ir nė su vienu iš jų neužmezgė nuoširdžios draugystės. O štai literatūrinės periodikos redaktorius Mieczysławas Grydzewskis, anuomet iš aukšto žiūrėjęs į Gombrowiczių, dabar „turėtų rautis plaukus, nes šiandien mano knygos Europoje yra vertinamos“ (152).
Labiau norisi vertinti tai, kad rašytojas suvokė savo išskirtinumą ir kūrybinį polinkį ne kaip „dievų dovaną“, o kaip „ligą“, kaip tai, kas sveiko normalumo požiūriu yra nepriimtina, svetima. „Lenkijoje išvis niekas nesuvokė, kad menas ir dvasinis pasaulis apskritai siejasi su liga“, – teigiama šioje knygoje (125). Šia prasme Gombrowiczius, kaip ir Witkiewiczius bei Schulzas, tęsė „apsėstojo“, dostojevskiško rašytojo liniją.
Lietuviškai turime jau gerą stirtą šio unikalaus rašytojo knygų, daugelį jų gerai išvertė Irena Aleksaitė, o ir šiam vertimui sunku rasti didesnių priekaištų. Tad baigdamas tik pabambėsiu dėl to, kas tiesiogiai su vertimu nesusiję, – datų rašymo būdo. Šioje knygoje kai kurie fragmentai yra su tiksliomis parašymo datomis, kaip dienoraščio įrašai, pvz., 1961 06 23. Taip yra vertime, ir šis buhalterinis datos rašymo būdas, naujaisiais laikais kažkada pasiūlytas VLKK tik kaip rekomendacija, tinkamas oficialiems dokumentams, masiškai išplito kaip maras. O juk lenkiškame originale kitaip: 23.VI.61. Tad ir lietuviškai buvo galima parašyti taip pat elegantiškai ir patogiai (tik mūsiškai sukeitus skaičius): 61.VI.23 (arba 1961.VI.23).
