LAIMANTAS JONUŠYS

Žodyno lietuviškumas

 

Akvilina Cicėnaitė. Anglų kalbos žodynas. Romanas. V.: Alma littera, 2022. 319 p.

Akvilina Cicėnaitė. Anglų kalbos žodynas. Romanas. V.: Alma littera, 2022. 319 p.

Internete galima rasti vaizdą, iliustruojantį Australijos dydį: ant Europos žemėlapio uždėtas tokio pat mastelio Australijos kontūras, ir šis apima beveik visą Europą, tik be Rusijos (bet su Ukraina). O šioje knygoje pasakotoja su savo vyru automobiliu keliauja nuo Sidnėjaus į Australijos gilumą, ir nors visa kelionė išsitenka tik vienoje valstijoje (Naujajame Pietų Velse), nuvažiuojama ne mažiau kaip du tūkstančiai kilometrų. Taip pat internete (su Google Street View) galima pamatyti, kaip iš automobilio atrodo aplankytos vietovės, kaip per bekraštes krūmynų dykras stygos tiese į begalybę sminga plentas.

Galima, bet nebūtina – pakankamai iškalbinga pati knyga, pasakojanti ne tik apie šią kelionę, minčių ir prisiminimų šuoliais aprėpianti ne vieną žemyną. 2017 m. pasirodęs Akvilinos Cicėnaitės romanas „Tylos istorija“, vaizduojantis keturių kartų Lietuvos moterų gyvenimą, sulaukė mažiau dėmesio, negu buvo vertas. Naujajai knygai dėmesio nestinga, ir net vitrinoje tarp bestselerių mačiau, – galbūt skaitytojus traukia asmeninė patirtis.

Knygos autobiografiškumas akivaizdus, autorės neslepiamas. Ir nors vienu lygmeniu tai yra kelio romanas, be pasakotojos ir jos vyro, čia beveik nėra kitų personažų, nuotykių irgi nelabai, o nemažai įsiskverbia eseistikos, taip pat asmeninių prisipažinimų, pvz.: „Galvojau apie knygas, kurių neparašiau, nes bijojau. Kritikos – irgi“ (p. 65).

Tačiau literatūrinį lygį labiausiai liudija vaizduotė – kai kurios jos apraiškos išsiskleidžia tobulai ir turiniu, ir forma. Štai čia apie sapnus: „Netekę savo paskutinių namų, mes apsigyvendavome tranzitiniuose miestuose, vakarieniaudavome pigiose užkandinėse, o naktimis rašydavome dulkinose laikinų nakvynės namų erdvėse prie didžiulių langų, atsiveriančių į geležinkelio bėgius“ (p. 94). Alternatyvaus gyvenimo vizija šmėsteli ir lankantis atokiuose retai išsidėsčiusiuose miesteliuose – „outback, tose teritorijose, kur užklysti tik kartais, atsitiktinai, iš kur norisi kuo greičiau dingti“ (p. 197), bet taip pat norisi ir pafantazuoti, kaip čia gyventųsi: „Neturėčiau nė vieno draugo. Neturėčiau nei interneto, nei veidrodžio“ (p. 200).

O štai tolima pasakotojos ateitis įsivaizduojama su persmelkiančia (tiktų angliškas žodis poignant) emigrantės dalia – tokiu aspektu, kuris mūsų emigrantų literatūroje aptinkamas itin retai:

 

Galvodavau apie tai, ką reikštų pasenti šitaip, angliškai, ką reikštų mirštant klejoti lietuviškai ir niekas aplinkui tavęs nesuprastų, ką reikštų užgesti šalia žmonių, su kuriais nesieja nei kalba, nei kultūra, tik vienas bendras žmogiškumas; ką reikštų klajoti ilgais pomirtiniais koridoriais, kur dvasios nekalba tavo kalba, kur jos išvis neturi tavo kalbos žodyno.

 

(p. 69)

 

Čia matome dar vieną visai knygai būdingą ypatybę: sklandžiai besiliejančių sakinių skambesį, ritmišką tonaciją, poetiškumą. Cicėnaitės stilius yra žavi lietuvių kalbos šventė, iš dalies kontrastuojanti su anglų kalbos pabrėžimu pavadinime. Tuos ilgus sakinius, kartais su sutartinai banguojančiais šalutiniais sakiniais, norisi girdėti skaitomus balsu (tik, žinoma, vengiant perspausti, dramatizuoti intonaciją, kaip neretai mėgsta aktoriai) – mąsliu, saikingai melancholišku, saikingai monotonišku tonu.

Akivaizdu, kad šis „Anglų kalbos žodynas“ labai ryškiai ir įspūdingai lietuviškas. Bet pasirinkti anglų kalbos žodžiai gerai struktūruoja knygą – pagal abėcėlę visoms raidėms po vieną žodį, nuo Afterlife iki Zzzzz (na, taip, iš z raidės pasirinkimas menkas), ir tai gerai perteikia neišverčiamumo temą, o ši anaiptol ne tik lingvistinė, tai yra ir įtampa tarp dviejų kultūrų imigrantės sąmonėje, (ne)pritapimo naujoje terpėje problema, savaip atsispindinti ir pasakotojos vyro istorijoje – jis juk irgi palikęs savo gimtąjį Monrealį, net primiršęs prancūzų kalbą.

O štai kaip taikliai apie tokią meilę, kuri užgimsta be priežasties ir be logikos:

 

Tik neseniai pradėjau suprasti, kaip anuomet, pačioje pradžioje, jis mane mylėjo; kaip tas jausmas gimsta kaip vėjas iš nieko, skleidžiasi ir didėja tarsi arcus cloud, nešdamasis žaibus ir vėjus, kaip tarsi tūkstančiai traukinių dunda požemiuose ir aimanuoja neužgesinamos liepsnos, kaip gilioje juodumoje gali susitikti dvi vienišos mažos planetos.

 

(p. 121)

 

Ir apie gyvenimą Australijoje: „Dabar Australija yra saulėta laimingų žmonių šalis, svajonių šalis, bent taip ją regi tie, kurie niekada čia negyveno“ (p. 61). Tiesą sakant, bent man taip visada atrodė, ir tą įspūdį tik patvirtino apsilankymas 2017 m., nors ir puikiai suprantant, kad paviešėjęs dešimtį dienų nelabai ką gali nutuokti apie vietinių žmonių rūpesčius ir bėdas. Tačiau tą įspūdį kiek apiblausė žiniasklaidoje daug mirgėjusios pastarųjų metų stichinės nelaimės.

Romane apie tai protarpiais prabylama, klimato kaitos krizė jau smarkiai palietusi Australiją priešingomis rykštėmis – per ilgalaikes sausras kylančiais masiniais krūmynų gaisrais ir liūčių sukeliamais potvyniais. „Mes esame karta, kuri regi pabaigos pradžią, ir mes atėjome tam visai nepasiruošę“, – teigiama „Anglų kalbos žodyne“ (p. 253). Vis dėlto, užuot daug moralizavusi, autorė sugeba skeptiškai pažvelgti ir į save: „kažin ar galima rimtai priimti žmogaus rūpestį dėl klimato kaitos, jeigu jis vis dar vairuoja automobilį, kaip aš, jeigu štai taip, kaip mes, išvažiuoja tiesiog pramogai“ (p. 153).

Bet tame pačiame puslapyje išreiškia įdomią idėją, kad klimato katastrofa būtų pražūtinga tik žmonėms, bet ne planetai: „Žemė toliau gyventų be liudijančios akies.“ Toks požiūris primena anglų filosofo Johno Grayaus idėją, išplėtotą iš Jameso Lovelocko Gajos hipotezės, – kad Žemės planeta gyvuos geriau nusimetusi ją alinančią žmonijos naštą.

Nenutrūkstanti sąsaja su Vilniumi, studijos Naujojoje Zelandijoje, jos vyro savotiškas likimas ir toks pat tolimas persikėlimas į Naująją Zelandiją bei paskui Australiją, vaizdingi pravažiuojamų miestelių eskizai su istorijos rakursais, su išorinę monotoniją dabinančiais teksto sužydėjimais: „alinės verandoje nusikvatoja jauna moteris, juokas nuaidi per visą kaimelį, jis atrodo toks netikras, lyg būtų priklijuotas jai prie dažytų lūpų“ (p. 147). (Turbūt logiškiau būtų buvę tų miestelių pavadinimus perteikti autentiška rašyba, nors įsigalėjusi praktika ir kai kurie nuostatai siūlo viską lietuvinti.)

Pasakojimo būdas per visą knygą daugmaž vienodas, ir tik taip gali veikti tas hipnotizuojantis stilius, bet tematika apima kelias plotmes, nušviečiamas nevienaprasmiškai, pvz., emigrantės dalios ambivalentiškumas. Išlaikyti platų vaizduotės akiratį padeda talpus įvairovės, net prieštaringų nuostatų ir jausenų, suvokimas:

 

Įmanoma idealizuoti vietą ir kartu jos neapkęsti. Įmanoma norėti apibrėžtos tapatybės ir tuo pačiu metu išskydusios, hibridinės. Įmanoma jausti namų ilgesį, kauluose gaudžiantį jų šauksmą, magnetinę trauką net tada, kai tuose namuose jautiesi svetimas, kai jų prisiminimai užkloja liūdesiu, kai jų tamsa rodosi nepakeliamo svorio.

 

(p. 292)

 

Tai nėra destruktyvus susidvejinimas, tai kūrybiškos asmenybės turtingumas.

 

 

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.