Ne rojus, bet pasaulis kitas

  

Nuo pat pirmojo puslapio skaitytoją pamalonina sodri, kūrybinga kalba, kai kur net keistoka: „Tolumoje virpa saulės įkaitinti medžiai, dūsta kretėdami namai.“ Originale taip: The sun made distant trees tremble in the air and made the houses shudder and heave for breath.

Kaip matome, vertimas ne tik ne pažodinis, bet ir gana laisvas, tačiau esmę atspindi sėkmingai. Ir tai būdinga visam romano vertimui. Lietuvių skaitytojui vienas geriausių mūsų vertėjų Valdas V. Petrauskas pateikė gerą skaitymo malonumą, ir tai yra vertinga pažintis su pernykščio Nobelio premijos laureato kūryba. Tiesa, retkarčiais tas laisvas vertimas ne visai pataiko į originalo raišką, randasi viena kita klaidelė, tačiau bendras įspūdis – turime aukščiausio lygio vertimą su žodinga lietuvių kalba.

Čia atsiskleidžia laike ir erdvėje mums labai tolimas ir kitoniškais pasaulis, kurio personažai ir jų gyvensena yra tai, kas mūsų patirtyje, net ir istorinėje, nepažinta, neregėta. Abdulrazakas Gurnah gimė 1948 m. Zanzibaro saloje išeivių iš Arabijos šeimoje, bet jau būdamas dvidešimties metų apsigyveno Anglijoje. „Rojaus“ (1994) veiksmo atspirties vieta yra ne Zanzibaras, o artimiausia salai Afrikos žemyno dalis, tuometinė Tanganika, pajūrio miestelis. Veiksmo laikas niekur nenurodytas, bet galima suprasti, kad tai XX a. pradžia, kai dėl dominavimo tame krašte varžėsi anglai ir vokiečiai, bet europiečių vaidmuo čia tik epizodinis – vietiniai gyventojai savo rūpesčių naštą velka pagal savo papročius.

Romane to krašto vaizdai ir atmosfera perteikiami sodriais aprašymais – žmonių nepaliesta gamta kelia mintis apie rojų, bet apgyventose vietose tyrumo nėra. „[…] sklido keptos žuvies ir mėsos kvapsniai, viliodami būriais plūstančius žmones. Medžius aptūpė pulkai varnų, žvalgia akimi tykančių grobio. Pakraščiais kūpsojo krūvos šiukšlių, siaurais upeliais almėjo skystas glitus dumblas“ (p. 172).

Be kita ko, tai yra jausmų ugdymo arba vystymosi romanas, kurio centre – iš pradžių dar vaikas, o vėliau jaunuolis Jusufas. Jo tėvas neišgali sumokėti turtingam pirkliui arabui Azizui skolų, todėl atiduoda tarnauti sūnų. Iš esmės Jusufas tampa vergu, bet šeimininkas gana geranoriškas ir jo neengia. „…[Jusufas] nesijautė nelaimingas dėdės Azizo parduotuvėje, galų gale susitaikęs su įkaito dalia ir mintimi, kad jam lemta išpirkti tėvo skolas“ (p. 51).

Jusufas visada mini „dėdę Azizą“, nors jo bendradarbis ir draugas parduotuvėje, vyresnis vaikinas Chalilis, atsidūręs ten panašiomis aplinkybėmis, jam aiškina, kad tas joks ne dėdė. Kitą kartą Azizas iš skolų neišmokančios šeimos gali pasiimti mergaitę sau kaip žmoną (ne pirmą), bet susidaro įspūdis, kad jis tiesiog pasyviai gyvena pagal tuometinius papročius, jų neapmąstydamas. Tai nėra vienaplanis charakteris, ryški jo savybė – atlaidi ramybė. Ir štai kaip galiausiai jį suvokia Jusufas:

 

…žmogus, netikėtai pagrobęs jį iš tėvų ir namų ir su romia šypsena lūpose apvaikščiojęs bevaises [angl. hard] žemes iki pat ežerų. Net sunkiausiu metu, kai jie buvo Čatu nelaisvėje, jis dvelkė romiu, nepalaužiamu pasitikėjimu savimi, visiems jiems teikiančiu jėgų. 

(p. 185)

 

Jusufo paveikslas ir jo gyvenimo aplinkybės perteiktos nevienaprasmiškai, susidaro permainingas ir dinamiškas vaizdas, jo gyvenimas pakaitomis svyruoja tarp linksmų, nuotaikingų situacijų ir rezignacijos, kaip štai čia:

 

Jis nuolankiai gyveno diena dienon, nutaręs verčiau apsiriboti šia akimirka, užuot galvojęs apie ateitį, matyti tik tai, kas čia pat tame šiukšlyne, užuot žvelgęs į tolius. Jis nematė jokios išeities iš savo vergijos, nesitikėjo kada nors išsivaduoti. 

(p. 169)

 

Vis dėlto pats personažas nėra ryškiai išplėtotas, jis auga, vystosi, pabaigoje jau lyg ir užsimoja veikti savarankiškai, bet viskas nugrimzta atgal į nesąmoningumo miglas. Daugeliu atvejų Jusufas tėra stebėtojas. Didelę dalį knygos pasakojama apie jo keliones su savo šeimininku Azizu ir didele šio tarnų bei samdinių vilkstine. Per daug savaičių nukeliaudavo tolimą kelią Tanganikos ir Kenijos žemėmis, net iki Kongo. Šis būrys patiria įvairiausių nuotykių ir sunkumų, kai kuriose gyvenvietėse slepiamo arba atviro priešiškumo, didžiulių duoklių reikalavimo. Šios vilkstinės išvykimas pavaizduotas gana kinematografiškai:

 

Muzikantams iš paskos nusidriekė ilga vora nešikų, kurie, maišais ir ryšuliais nešini, linksmai šaipėsi iš draugų ir žioplių, subėgusių į juos paspoksoti. Šalikele žingsniavo sargybiniai vasomaliai ir vanjamveziai, grėsmingai pliaukšėdami bizūnais ir vėzdais grūmodami pernelyg smalsiems žiopliams. 

(p. 39)

 

Be Jusufo ir Azizo, čia ryškūs dar keli personažai: grubus Azizo padėjėjas Mohamedas Abdala, griežtas musulmonas Hamidas ir už jį dar uolesnis Huseinas, ir priešingai – vietinis indas sikhas Kasalinga, svajojantis išversti Koraną iš anglų kalbos į suahelių, kad parodytų, koks rūstus tas Alachas.

Dar viena pasakojimo gija – islamo tikėjimas. Per vieną prekybinę kelionę Jusufas paliekamas pagyventi pas Azizo bičiulį Hamidą. Štai kas sukelia pastarojo pasibaisėjimą, kad jis net „ėmė isteriškai klykti“:

 

– Maimuna! Ateik! Eikš čionai! […] Vaikas nemoka skaityti Korano! […] Jis neturi nei tėvo, nei motinos, nežino Alacho žodžio!

[…]

Maimuna griebėsi už galvos, lyg bandydama nuraminti tvinksinčius smilkinius. 

(p. 99)

 

Po šio truputį komiško epizodo Jusufas siunčiamas pas kaimyną mokytis tikybos.

Knygos personažai dažnai mini Alachą, bet angliškame originale tai yra God (Dievas) (žodis Allah originale minimas tik septynis kartus, o God – per šimtą kartų). Vertėjo sumanyta visur žodį God versti Alachu. Tai netrukdo, gal net suteikia daugiau autentikos (nes arabiškai tai ir yra Dievas), nors keistokai skamba, kai pasakojama, kad liuteronų pastorius vietinius gyventojus moko apie kitą „Alachą“ (p. 64).

Toliau nuo jūros, krašto gilumoje, vietiniai tiki ne Alachą – jie išpažįsta savo senuosius dievus. Tuos žmones musulmonai vadina „laukiniais“: „Jie tvirtai tiki savo prietarais ir be galo be krašto seks jums pasakas“ (p. 134).

Tačiau prietarų kupini ir patys musulmonai – tiki užkerėjimais, džinais, stebuklingomis žmonių galiomis ir pan. O štai apie parduotuvės pirkėjus: „Jie skųsdavosi skurdu, brangymečiu, bet, kaip visų įprasta, nė žodžiu neužsimindavo apie tai, kad jie patys melagiai ir žiaurūs žmonės“ (p. 34).

Vis dėlto knygos dalys atrodo geresnės negu visuma, nes nesusidėsto vientisas intriguojantis siužetas – veikiau tai yra linijinė Jusufo vaikystės ir ankstyvos jaunystės istorija, marga ir savaip įdomi, o kartu praslenka ir įvairių vaizdų bei personažų virtinė.

Čia rodomas sudėtingas pasaulis, kur atjautos ir supratingumo apraiškos gyvuoja pramaišiui su žiaurumu ir tamsybe. Ir tai tikrai ne pavadinimo „rojus“ – rojus čia yra tik svajonė, prie kurios labiausiai priartėjama regint nuostabius gamtos vaizdus, tikintis, kad tokia darna ir grožis gali klestėti ir žmonių pasaulyje.

Be „laukinių“, romane šmėkščioja visai kitokia grupė – europiečiai. Jie čia vaizduojami minimaliai ir dažniausiai lieka „už kadro“, o požiūrį į juos apibendrina toks sakinys: „Hamido svečiai apstulbę pasakojo apie europiečius, baisėdamiesi jų žiaurumu ir nuožmumu“ (p. 73). Vis dėlto būtent europiečiai išlaisvina Azizo būrį iš žiauraus vietinio „sultono“ nelaisvės; minima ir tai, kad jie čia uždraudė vergiją.

Jusufas išauga gražuolis, todėl prie jo ima meilintis vyresnės moterys – miestelio keistuolė ir uždarai gyvenanti Azizo žmona, ir čia randasi komiškų, o kartais ir liūdnų kolizijų.

Romanas atveria mums nepažįstamą pasaulį, bet visas pasakojimo impulsas ir struktūra yra tradicinio pobūdžio, ir išskirtinių literatūrinių atradimų ar gelmių „Rojus“ neatveria. Vis dėlto tai verta ir įdomi pažintis su rašytoju, gyvai perteikiančiu mums kito pasaulio vaizdus. „Rojus“ neretai laikomas geriausiu Gurnah romanu, todėl reikia pasidžiaugti, kad leidykla nepuolė prie naujausio mums naujo autoriaus romano, kaip neretai pasitaiko, o pasistengė rasti vieną iš geriausių.