„Invalidas“, „negras“, „čigonas“ ir kiti
Regina Kvašytė, Džiuljeta Maskuliūnienė, Kazimieras Župerka. Apie žodžio korektiškumą: sãva ir importuota. V.: Žuvėdra, 2021. 171 p.
„Netrukus po Atgimimo imta kalbėti apie neva netinkamus, nekorektiškus žodžius, kuriuos reikia keisti kitais“, – taip knygos autoriai pradeda pratarmę. Iš tikrųjų ši mada iš Vakarų ėjo iš lėto, bet po truputį pas mus įgijo nemažai jėgos. Aklai priimti viską, kas ateina iš Vakarų, neatitiktų pačios vakarietiškos dvasios, t. y. politinio ir kultūrinio pliuralizmo pagrindo, kuris yra esminė vakarietiškos demokratijos savybė. Ir iki šiol įvairūs vis besiplečiančio politinio korektiškumo aspektai pačiuose Vakaruose vertinami anaiptol nevienodai, šia tema yra išleista nemažai knygų, taip pat ir kritiškų. Tad vien jau tokios diskusinės knygos pasirodymas Lietuvoje yra sveikintinas.
Autorių požiūris į daugelį politinio korektiškumo reiškinių yra atvirai kritiškas, bet tai nėra publicistinė polemika –
kalbos mokslo požiūriu gvildenami žodžių apibrėžimai ir apžvelgiama daug įvairių nuomonių, šiais klausimais pareikštų Lietuvoje ir kitur, konkrečiai kalbama apie keletą svarbiausių į paribį stumiamų žodžių: „invalidas“, „negras“, „čigonas“ ir kt.
Viena iš pirminių išvadų yra tokia: „Pasinešus į begalinį kalbos eufemizavimą, nebeskiriami skirtingi kalbos reiškiniai: neutralūs, niekuo dėti žodžiai, įvardijantys neigiamus nekalbinius reiškinius, ir menkinamąjį atspalvį turintys žodžiai“ (p. 20). Paminėtas būdingas angliškas pavyzdys: vertically challenged (apie žemaūgius žmones). Iš tikrųjų šios naujovės labiausiai ir diegiamos anglų kalboje (ir kitose Vakarų kalbose), Rytų Europoje šis reiškinys dar ne toks ryškus – tai matome ir šioje knygoje, kur pateikiama nemažai paralelių su kalbine praktika ir kalbinėmis nuostatomis Latvijoje. Čia galima pridurti, kad šių metų sausio pabaigoje Latvijos žiniasklaidoje kilo polemika dėl Valstybinio kalbos centro išaiškinimo, kad žodis nēģeris („negras“) yra stilistiškai neutralus ir tinkamas vartoti. „Nēģeris latvių kalboje niekada nebuvo specifiškai neigiamai nuspalvintas“, – teigė kalbininkas Andrejus Veisbergas radijo laidoje.
Taip pat ir lietuvių kalboje, tad suprantamas knygos autorių noras išsaugoti „negrą“, bet čia, aš manyčiau, reikia pripažinti, kad šis traukinys jau nuvažiuoja, kalba šiek tiek keičiasi ir dėl pasaulinių politinių nuostatų, svarbu, kad ta kaita nebūtų perdėm politizuota ir radikali, netaptų kategoriška ir cenzūrinė, nes „[p]olitinė ir moralinė cenzūra, žodyno kontrolė, paremta ideologija, yra atviros diskusijos priešingybė, grėsmė žodžio laisvei“ (p. 22). Gal tai ir subjektyvu, bet žodžio „negras“ man negaila, „juodaodis“ man nė kiek nekliūva, o „romas“ (tas žodis, kuris ne apie alkoholį) ir „žmoga“ kliūva.
Nemažas skyrius skirtas „feministiniam lingvistiniam aktyvizmui“. Iš tikrųjų alternatyvios galūnės, ypač kreipiniuose (pvz., „studentai / -ės“), gali atrodyti visai normaliai, ir tai nenauja; bėda atsiranda tada, kai nepaisoma saiko ir siekiama šitaip sudvejinti kone viską. Verta pakartoti autorių cituojamą pavyzdį:
„intymesnį dialogą su skaitytoja (-u); kiekvieno (-s) rašančiojo (-sios) šūkis; skaitytojai susipažįsta su autore ar autoriumi“ (p. 47).
Toks tekstas atrodo kaip dzinguliukais perkrauta karvė, ir verta pastebėti, kad pati autorė visko neapgriozdino – „skaitytojai“ liko tik vyriškosios giminės, ir nežinia, ar autorei taip natūraliai pasirašė, akimirką praradus idėjinį budrumą, ar ji nusprendė, kad jau gana.
Knygoje paminėtas ir plačiai nuskambėjęs (jau dešimties metų senumo) bandymas „perrašyti“ Lietuvos himną. Ten žodis „tėvyne“ buvo pakeistas „motyne“, tad knygos autoriai paaiškina, jog „lietuvių kalba turi žodį motynė, bet jo reikšmė – „senoji bulvė, iš kurios išauga naujos“, – ir pateikia autentišką vartosenos pavyzdį: „Supuvęs kaip bulvė motynė“ (p. 52). Kitur daroma ir tokia išvada: „politinio korektiškumo diegėjams dažnai trūksta gimtosios kalbos nuovokos ir kalbotyros pagrindų išmanymo, elementarios pagarbos mokslui“ (p. 131). Mat norint keisti kalbą reikia ją gerai išmanyti; bet dauguma tų, kurie išmano, t. y. kalbininkai, su kalba linkę elgtis atsargiai ir nepritaria ideologizuotiems keitimams.
„Visuotine lygybe susirūpinusius aktyvistus ėmė kankinti vienas nesusipratimas gramatikoje, kuris užgimė tada, kai antikinėje senovėje kažkam šovė į galvą paika mintis pagal analogiją su žmogumi išvesti vyriškąją ir moteriškąją gramatines gimines.“ Ši citata ne iš šios knygos, o iš vėlesnio teksto – Gintaro Lazdyno straipsnio „Naujojo babelio belaukiant“ („Š. A.“, 2021.XII.17). Ten šie dalykai skaidriai paaiškinti remiantis kalbotyra ir logika.
Knygoje „Apie žodžio korektiškumą“ kai kur vis dėlto išeinama už kalbos mokslo ribų. Kai cituojamas kalbininkas Vytautas Vitkauskas, peikiantis žodžio „draugas“ vartojimą sugyventinio prasme (p. 55), kyla įspūdis, kad čia kliūva ne tiek žodžio vartojimas, kiek pati ši praktika – poroms gyventi kartu nesusituokus.
Aptariamas ir madingas tapęs žodis „senjoras“. Nors ir skeptiškai vertindami šią svetimybę, autoriai pripažįsta, kad jos išgyvendinti nepavyks, o pabaigoje daro tokią išvadą: „Atsižvelgiant į visuomenės nuomonę, tokius pokyčius tenka priimti, tačiau susieti tuos žodžius tikslinga ne su Ispanija, o su pagarba žmogaus amžiui, senatvei (lot. senior „pagyvenęs žmogus“)“ (p. 131).
Didelę knygos dalį užima žodžio „kaimietis“ visokeriopa reikšmių ir vartosenos analizė. Čia jau tarsi pereinama į kitą stovyklą ir aiškinama, kad šį žodį vartoti neigiama, menkinamąja prasme yra nekorektiška. Bet vidinio prieštaravimo čia nėra, knygoje juk nepasisakoma prieš korektišką kalbą apskritai. Ir netgi apgailestaujama, kad „politinio korektiškumo aktyvistės, aktyvistai“ šiuo atveju nemato reikalo įsikišti (p. 132). Suprantamas pasipiktinimas neigiamu kaimiečio paveikslu, bet, matyt, tenka pripažinti, kad to išrauti iš kalbos nepavyks: „Tai per šimtmečius einąs, universalus, toli gražu ne tik lietuviams būdingas stereotipas“ (p. 78). Juolab kad, kaip teigiama naujajame „Bendrinės lietuvių kalbos žodyne“, antrąja, menkinamąja, žodžio „kaimietis“ reikšme „sakoma apie neišsilavinusį, prasto skonio ir pan. žmogų, kuris nebūtinai kilęs iš kaimo“ (išskirta mano – L. J.). Antra vertus, žodis „miesčionis“ juk irgi turi neigiamą konotaciją.
Galbūt dėl to, kad kas nors iš trijų knygos autorių turėjo papildomą tiriamosios veiklos barą, dėmesio skirta fotografijai; vienas nuotraukomis iliustruotas poskyris pavadintas „Kaimiečio paveikslas dabartinėje fotografijoje“. Tatai netvirta gija susieta su korektiškumo samprata, pateikiant įkvepiančių pavyzdžių, o kartu teigiant, kad Rimaldo Vikšraičio nuotraukos miestelėnui rodo atgrasų kaimiečio paveikslą (p. 127), nors ir pripažįstant jų savitą vertę.
Apskritai ši nedidelė knyga argumentuotai kelia klausimus, kurių aktualumas ateityje turbūt tik didės. „Anglų kalboje įsitvirtinusi arba tik ideologijos aktyvistų priskiriama žodžio konotacija automatiškai keliama į kitas kalbas“ (p. 130). Beje, anglakalbėse šalyse jau skinasi kelią nauji asmeniniai įvardžiai, skirti žmonėms, kurie nenori priskirti savęs nė vienai iš dviejų lyčių: pvz., šalia he ir she atsiranda xe.
Pavojingiausia yra tai, kad politinio korektiškumo praktika Vakaruose kartais virsta diktatu ir prisideda prie eliminavimo (cancel) kultūros. 2020 m. solidžiame amerikiečių žurnale „Poetry“ buvo išspausdinta poema, kur nekaltame istoriniame kontekste paminėta (beje, teigiamai) Negress. Žurnalo redaktoriui Donui Share’ui teko ne tik atsistatydinti, bet ir muštis į krūtinę bei viešai atgailauti (regis, galvojant apie tolesnės veiklos galimybes).
Šie dalykai jau tapo žodžio laisvės klausimu platesniu aspektu.
