Ne kolektyvinei vaizduotei
Giedra Radvilavičiūtė. Tekstų persekiojimas. Esė apie rašytojus ir žmones. V.: Apostrofa, 2018. 233 p.
Mano draugas Nerijus telefonu kartą man sakė: „Jeigu Murakamis gaus Nobelio premiją, aš pasmaugsiu Alfredą Nobelį.“ Ar iš tiesų sakė tokią nesąmonę? Tikrai ne – čia aš prasimaniau, nes neatsimenu, ką jis sakė, bet galbūt žaismingiau ir ką nors panašiai drastiškai, mat buvo linkęs į juodąjį humorą ir brutalias fantazijas (ne veltui mėgo Vladimirą Sorokiną). Ką iš tiesų sakė, nebegaliu paklausti, nes Nerijaus nebėra.
Giedrai jis skambindavo kaip jos literatūrinio talento vertintojas – pusę metų iki netikėtos savo mirties. Kaip ji pasakoja šios knygos tekste „Tik balsas“, jiedu niekada nebuvo susitikę, bendraudavo tik balsu (telefonu), skambindavo tik jis, kartais gana įkyriai (man taip pat – matydavomės jau labai retai). Susitikimai „su Szymborska Lenkijoje, su Atwood Kanadoje ir su Miłoszu Vilniuje“ iš tikrųjų „patvirtino jo trauką rašantiems žmonėms“ (p. 229), taip pat ir polinkį fantazuoti.
Harukio Murakamio knygų gretinimui su Danutės Kalinauskaitės apsakymais skirta eseistinė recenzija „Stiliaus medžioklė“ (apie pastarosios knygą „Niekada nežinai“). Murakamis pralaimi visais punktais, ir čia ryški Giedros Radvilavičiūtės griežta nuostata kelti literatūrai aukščiausius kriterijus ir atmesti tai, kas skiriama „turin[tiems] „kolektyvinę vaizduotę“ skaitytoj[ams]“, kurių, žinoma, „visada daugiau“ (p. 75). Čia grįžtame ir prie užmačios nušauti siužetą: „Murakamio knygose sunkiausia būtų sunaikinti siužetą“ (p. 79). Nors į Murakamį esu linkęs žiūrėti palankiau negu Giedra ir Nerijus, – nes manau, kad geriausiais atvejais jam savo siužetu kai kada pavyksta „įtikinti tuo, ko nebuvo ir būti negali“ (p. 77), – vis dėlto svarbiausia, kad vertintoja šiame tekste skvarbiai ir įspūdingai išgvildena Kalinauskaitės kūrybos ypatumus, kuriais ji savita raiška būtent ir iškyla virš tos literatūros, kuri produkuojama „kolektyvinę vaizduotę“ turintiems skaitytojams.
Knygos pavadinimo paantraštėje – „Esė apie rašytojus ir žmones“ – glūdi esminis ironiškas gnybtelėjimas: rašytojai lyg ir ne visai žmonės – jie truputį kitokie, bet nebūtinai geresni. Nors čia apie tai nekalbama, akivaizdu, kad Giedrai tegali juokingai atrodyti mūsų tautoje iki šiol gajus (nors jau slopstantis) polinkis aukštinti bet kokio plačiai pripažinto (arba net garbinamo) rašytojo asmenybę visais atžvilgiais, taip pat ir asmeninio gyvenimo.
Esė „Įtikinamas neįrodymas“ skvarbiai skrodžiamai išgvildenti kai kurie Vladimiro Nabokovo asmenybės bruožai ir atskleista, kiek jis priklausė nuo savo žmonos Veros ir kiek turėjo būti dėkingas jai net už tokį stebuklą kaip „Lolitos“ sukūrimas, nes būtent ji automobiliu vežiojo jį po visą tą Ameriką, kurią jis taip autentiškai ir įspūdingai atskleidė šiame romane.
Vis dėlto apie rašytojo asmenybės ypatybių paiešką jo kūryboje turiu iš esmės skeptišką nuomonę. Neatsimenu, koks rašytojas (rodos, argentinietis – kyla jiems tokių minčių) sakė, kad kiekvienas normalus žmogus kada nors yra pagalvojęs, kaip ką nors nužudytų. Visai ne todėl, kad bent kiek realiai ketintų tai įgyvendinti, bet juk mintys yra laisvos klajoklės. Ir čia pridurčiau, kad tik talentingas rašytojas, apie tai laisvai sau pagalvojęs, turi pakankamai vaizduotės įsigyventi į žudiko sąmonę (o tokių geriausioje pasaulio literatūroje yra buvę daug – nuo Šekspyro iki Dostojevskio ir t. t.). Manau, taip ir Nabokovas įsigyveno į pedofilo sąmonę, nors pats tokio polinkio neturėjo. Jo, kaip manoma ir kaip pasakoja Giedra, vienintelė neištikimybės viliokė Irina anaiptol nebuvo nimfetė.
Visa knyga, „Tekstų persekiojimas“, tematiškai suskirstyta į tris dalis, pirmąją sudaro tekstai apie rašytojus ir jų knygas. Čia autorė yra tarsi recenzentė, bet tos recenzijos nepanašios į įprastinę literatūros kritiką, veikiau tai yra rašytojos eseistika. O juk ir iš tiesų pasaulyje įspūdingiausius tekstus apie literatūros kūrinius yra parašę būtent rašytojai, pvz., Josifas Brodskis, Milanas Kundera, o ir tas pats Nabokovas. Jie visiškai savitai išrutuliojo tokias įdomybes, kurių kiti nebūtų galėję sumanyti.
Nors visos recenzijos eseistinės, taip pat visose autorė pateikia įspūdingų analitinių įžvalgų. Kai novelistė Alice Munro 2013 m. tapo Nobelio premijos laureate ir paskui buvo išversta į lietuvių kalbą, su jos kūrybos dalimi susipažino ir lietuvių skaitytojai bei rašytojai. Tada kai kurie pareiškė lyg ir nusivylimą: na, gerai, bet nieko čia ypatingo. O Giedra įdomiai sugebėjo įžvelgti, kad čia yra kai kas ypatingo net keliais aspektais, ypač lyginant su Munro kartos lietuvių rašytojais, ir tai išdėstoma papunkčiui. Bet tatai teksto pabaigoje, o iki tol rutuliojama būdinga Radvilavičiūtės eseistinė raiška su siužeto užuomazgomis, naratyviniais motyvais, kurie vėliau ataidi jau konkrečiai aptariant Munro apsakymų ypatybes. „Alice Munro slogutis“ – įspūdingas pavyzdys, kaip mažos apimties tekste skirtingos plotmės susisieja, įsilieja viena į kitą.
Trečioji dalis yra Giedros tradicinė eseistika, pereinanti į beletristiką. Visa ko pagrindas – jos pačios patirtys ir pastebėjimai apie ją supantį pasaulį (dažniausiai taiklūs, žaismingi, išmoningi). Įsiterpia akivaizdžiai sufantazuoti elementai, ypač kaip tų patirčių tęsiniai. O dalis pasakojimo lieka tarpinėje erdvėje – kartais nežinia, kas tikra, o kas išgalvota (taip pat ir su tuo Nerijumi – jis, beje, šiuo vardu neminimas). Tik ar tai svarbu?
O svarbu tai, kad šiuose tekstuose per asociacijas, palyginimus pasakojimo fragmentai iškeliami į kitą plotmę, į tai, kas egzistuoja tik sakinyje. Italijos „…miestelio širdyje apsilaupęs „Grand Hotel“ per akmenis čiurlenančios upės pakrantėj atrodė kaip iš palėpės lagamino ištrauktas dulkėtas atvirukas“. O tai ir yra kūryba, Giedros atveju tai svarbiausia kūrybos dalis. Jos tekstų negali perpasakoti, nes juose viešpatauja ne siužetas (šis vis dėlto nušautas, nors tą nušovimą pati autorė vėliau aiškino truputį kitaip). Ir kas gi tai yra, kokia esmė šitaip žodžiais perkeisti regimą patirtį? Tai yra noras ją įveikti, virš jos pakilti, o ar ne toks yra žmogaus egzistencijos noras – pakilti virš to, kas tau, kaip mąstančiam gyvūnui, savaime duota?
O esė „Marine life“ įspūdingai priartėjama prie nebrandžios paauglės sąmonės, užvaldytos telefoninės masinės kultūros nuoplaišų. Fantazija, socialinės įžvalgos, surogatinio gyvenimo audinys sugula į įtaigų pasakojimą.
O štai čia, kaip ir kai kur kitur, smagiai dilgtelima į socialinę žodinės raiškos madą, kurią visi priima negalvodami: „[…] kodėl pensininkus visi staiga ėmė vadinti senjorais? Gal, kai išeini į pensiją, pagal Lisabonos sutartį privalai atidirbti Ispanijoj?“ (p. 218)
Tekstas „Baden Badeno valandos“ iš dalies priskirtinas dabar populiarios į užsienius keliaujančių lietuvių rašytojų turizmo eseistikos laukui, bet visa tai neklystamai savita – vietos detales rašytojos sąmonė ir vaizduotė išplukdo į nepakartojamus derinius. Ir tiesiog nabokoviškai vilnijančiais sakiniais, santūriai apreiškiančiais kalbinės raiškos tobulybę, su Marcelio Prousto prieskoniu, apibendrinama: „…Deja, ne sykį yra atsitikę taip, kad geistas daiktas, vieta ar žmogus, jau patirti, man nesuteikdavo laukto ir tikėto džiaugsmo. Užuot įgiję aiškius kontūrus, kaip kad fokusuojasi vaizdas monitoriuje užsidėjus akinius, jie toliau gyvendavo ne vienu, o abiem pavidalais. Negana to, pirminis, fantazijos vaisius, nugalėdavo, likdamas realesnis už tikrąjį“ (p. 181).
Bet ar bus labai svarbu, jeigu kas nors tiksliai išknebinės, kurie Giedros esė elementai atspindi konkrečią patirtį ir jos asmeninį gyvenimą, o kurie išgalvoti (nors kai kur tai akivaizdu). Manau, kad literatūros kūrinys yra arba nėra vertingas pats savaime, o žinios apie jo sąsajas su rašytojo asmeniniu gyvenimu dažniausiai tegali suteršti kūrinio suvokimą, nukreipti neesmine linkme. Apie tai daug kas yra kalbėjęs, bet pacituosiu Juozą Girnių: „Kiekvienas kūrinys laikosi tik savo vidine verte, vertiname patį kūrinį, o visa kita yra tik „pašalinė smalsa“.“ Arba smalsulys, kaip mėgo sakyti Arvydas Šliogeris.
Bet man maga kai kur pedantiškai paprieštarauti. „[…] kas yra NASA, aišku visom kalbom, kaip sušiai, prezervatyvas ar Kremlius“ (p. 226). Angliškai preservative reiškia „konservantas“.
O čia tarsiu polemiškai: „[…] domėjausi, kodėl senstant pagreitėja laikas. Pasirodo dėl to, kad sulėtėja mąstymas“ (p. 227). Ne, ne dėl to. Dvidešimtmečiui dešimt metų sudaro pusę gyvenimo. Penkiasdešimtmečiui dešimt metų sudaro penktadalį gyvenimo. Tai kas greičiau praeina – pusė ar penktadalis gyvenimo? Teisingai, su kiekvienu dešimtmečiu gyvenimas eina greičiau (joks dvidešimtmetis nesakys, kad tie dvidešimt metų greitai prabėgo). Kai žmogus vos bepakruta, jo subjektyvus laikas bėga kaip žvitrus jaunuolis.
Antrąją dalį su išlygomis galima pavadinti publicistine – čia reiškiami poleminiai požiūriai kai kuriais mūsų visuomenės gyvenimo klausimais. Ją palikau pabaigai, nes ji, nors ir kontroversiškiausia, mažiausiai reikalinga komentarų, kadangi čia kai kuriais ryškiausiais atvejais kalbama klausimais, apie kuriuos dauguma skaitytojų turės aiškią savo nuomonę, tad kiekvienas tegul sau ir sprendžia.
Taip pat pasakytina, kad kai imamos cituoti internetinių žinių portalų antraštės, tai dažniausiai autorės komentarų nėra ir jų nereikia, nes tai pateikta tokiame kontekste, kad savaime juokinga. Ir kartu šiek tiek graudu. Čia bandoma gana įžvalgiai analizuoti „entuziazmo menkinti Lietuvą ir lietuvius priežastis“, bet mane, čia jau krypstantį už autorės pasirinktos tematikos, domintų ir atsakymas į kitą klausimą: kodėl Lietuvos žiniasklaida taip smarkiai subulvarėjo? Labiau negu, tarkim, Latvijos, Lenkijos arba Čekijos. Antra vertus, Lietuvos menkinimu galbūt galima vadinti ir neigiamą atsakymą į klausimą „Ar yra Lietuvoje teisybė?“ (p. 147)
Tuose publicistiniuose pasvarstymuose pasisakoma įvairiais klausimais – kai kurios buvusios aktualijos jau nebeaktualios (pvz., kova už žemės nepardavimą užsieniečiams). Nors apibendrinimus apie autorių pažiūras kai kas gali vadinti etikečių klijavimu, bet juk žmogaus pažiūros nėra neaiškaus turinio bala, tad gal ir galima sakyti, kad Giedros orientacija yra konservatyvi ir bent iš dalies euroskeptiška.
Ir šių nuostatų čia nenagrinėsiu, bet apibendrinant neišvengiama pasakyti, kad šioje knygoje Giedra Radvilavičiūtė atsiskleidžia kaip įvairiapusė autorė: originaliai įžvalgi literatūros kūrinių vertintoja (pirmoji dalis), savarankiška, spjaunanti į konjunktūrą Lietuvos gyvenimo reiškinių vertintoja (antroji dalis) ir kūrybinga rašytoja (trečioji dalis); bet negalima visko griežtai atskirti, nes juk ir pirmojoje dalyje yra kūrybingų eseistinių trečiosios ypatybių, o ir kitur kai kas persikloja.
Baigdamas pareikšiu redakcinį priekaištą. Dauguma šios knygos tekstų buvo publikuoti periodikoje, kai kurie ne. Jeigu ir ne autorių teisių taisyklės, tai bent leidybos etika reikalautų nurodyti, kas kur buvo skelbta (šiuo atveju gerai, kad bent tekstų parašymo metai nurodyti). Deja, kitaip nei daugelyje kultūringo pasaulio šalių, pas mus jau metų metais vyrauja praktika tokiuose rinkiniuose to nedaryti, ir tai suprantama: juk leidyklos nenori sugadinti galimo įspūdžio, kad viskas knygoje visai nauja. Ši abejotina tradicija ryškiausiai įsitvirtino 2002 m. dabar jau istoriniame mūsų to meto geriausių eseistų rinkinyje (beje, dar ir netikusiai pavadintame „romanu“) „Siužetą siūlau nušauti“ – visi tekstai, išskyrus įžanginį, anksčiau buvo publikuoti „Šiaurės Atėnuose“, bet knygoje nė žodžiu apie tai neužsiminta.
