LiteratūraVertimai
Haikukū
žaisdavom vakarais
negyvą kareivį
gulėt
ir nejudėt
negalvot
ir nemirksėt
ir tas kuris sugebės
nemirs
niekados
Išaiškinimas
Kokia yra gerumo prasmė?
Nuo šiolei kalbėk ir klausykis kitų taip,
tarsi jie būtų neseniai mirę.
Regimasis ir neregimasis pasauliai iš esmės yra viena.
Vienatvėje
Visgi tai gražu. Žiemoje slypi kažin kas pasakiško. Pasaulis veriasi platus ir aiškus, takai siauri, o keliaujančiųjų jais ne-daug, todėl iš kiekvieno jų tikimasi kažko ypatingo, iš kiekvieno namo, į kurį įžengiama, ‒ nuotykių, nes pasaulis už lango toks tylus, o viduje širdis plaka taip džiugiai, kupina laukimo. Žinoma, galima klysti, bet tik iki tos akimirkos, kai į kambarį įnešama spindinti eglutė…
Menų naktyje
Tačiau priėjusi arčiau nustėrau – tai buvo visai ne katė, net ne žinduolis. Būtybėje nebuvo nė lašo to meilumo ir vaikiško žmogiškumo, būdingo naminiams augintiniams. Tas padaras veikiau priminė kaži kokį vabzdį. Bekailė, gaubta nugara žvilgėjo lyg šarvas. Jis taip pat turėjo bent kelias poras kojų.
Naktį viskas kitaip
Mano pačios košmaruose beveidžiai plėšikai nužudydavo mamą arba pagrobdavo ją į Sovietų Sąjungą. Sapnai mišo su tikrove. Buvau ir užkietėjusi somnambulė: paryčiais kartais prabusdavau balkone ar laiptinės aikštelėje. Klejodama nuo raudonukės temperatūros regėjau haliucinacijas su plazdančiomis, čiauškančiomis žvaigždėmis, kurios kvietė pas save. Ant miegamojo lentynos sėdėjo liesas, klastingas vyras, kuris nesutiko niekur išsinešdinti.
Mineapolio poema
Aš noriu, kad mane pastvertų
Koks didelis baltas, policijai nežinomas paukštis
Ir nuskraidintų tūkstančius mylių, kad kruopščiai paslėptų
Kuklų ir auksinį lyg kokį paskutinį grūdą,
Kupiną kviečių paslapčių ir slėpiningų gyvenimų
Bevardžių vargšų.
Ukraina
Ne stepėmis ir ne kalnais
išsidriekus tava geografija –
per pusrutulius milijonų širdžių
ir per dainų erdves neužmatomas.
Ne istorija sutvėrė tave,
o ilgesys tavo grožio.
Tu gimei kaip poezija, sielose,
ir tavo vardas skamba tarsi metafora.
Povai
Nieko keista, kad povų mylėtoją Tomioką taip apsvaigino tas įvykis: juk jis atskleidė povų esmę ir parodė, kad ekstravagantiška ne tik juos laikyti ir prižiūrėti, bet ir išžudyti. Dabar Tomioka kasdien mąstė apie povų egzistenciją; nuobodžiaudamas per pietų pertraukas darbovietėje jis spoksodavo į laivus uosto įlankoje, spindinčius melsvai ir žaliai kaip povo plunksnos.
Auksinė valstija
…atrodai laimingas, laimingas,
kad esi nenuspėjamas; nepažinus; nepasiekiamas…
Tu sakai, kad visada būtent šitai suvokei kaip laisvę.
Vampyras
Link manęs lėtai sklendžia trapus oro tvarinys. Nuo blyškaus jo veido pajuntu švelnų dvelktelėjimą. Blankaus raudonio lūpos virpa artėdamos link manųjų. Silpnai švytintis žvilgsnis tirpsta mano akyse. Miglotos rankos lėtai plaukia man prie kaklo. Perregimas kūnas geidulingai banguoja priešais mane. Krūtų šešėliai tai ryškėja, tai nyksta, tarsi dūmų debesėliai.
