LiteratūraVertimai
Plekšnė ir Dievulis
Guli Plekšnė ant kranto, plempia alutį.
Eina Dievulis prošal ir pamoja:
„Žiū, kaitinas mano plekšnytė!“
„Ar tau danguj maža vietos,
kad valkiojies čia, mano pakrante?“ –
Plekšnė subliūva ir gurkšteli dar.
Gyvenimas yra banalus
Mirtis taip pat.
Pacientų jausmų pasakojimai
Yra banalūs, nes kiekvienas
Jaučia kažką panašaus:
Atstumto mylimojo gėdą,
Pyktį dėl išdavystės…
Natiurmortas su vasarinėmis vyšniomis
Be kvapo bėriau komentarus, ką matau. Dominikietis prižiūrėtojas paėmė pūvančių vyšnių dubenį nuo palangės ir viena ranka nuleido žaliuzes. Prieš joms visai nusileidžiant, kambarys, atrodė, tarsi paniro į tamsą. Tada išgirdau stambųjį farą keikiantis savo žemu balsu, paskui – baisų dunkstelėjimą…
Chemija
Suyra ne visas tavo kūnas. Snapas nesuvirškinamas – taigi bedi į skrandžio prievartį, brauniesi į žarnyną, ten prasiskverbi į florą ir kaip tik tada, kai imi tikėti kerštu, aplink tave pradeda formuotis medžiaga, kuri tave užbalzamuoja. Viskas limpa prie tavęs. Tu pavirsti gumulu.
Slenka dienos, savaitės, mėnesiai, per juos virsti vis didesniu luitu, tada banginis tave išvemia; ir prasideda antroji amžinybė – ją leidi vėmalų plėvelėje plūduriuodamas pasaulinio…
Tėve Viljamai, tu pasenai
– Tėve Viljamai, – tarė sūnus, – pasenai,
Pražilai, ir pakaušis jau plinka,
Bet nejau tokio amžiaus sulaukęs manai,
Kad stovėt ant galvos tau dar tinka?
Mano kalėjimai Lietuvoje
1940-ųjų birželis. Pulkininkas buvo įžvalgus. Apimtas nerimo, klausydavausi radijo: Roterdamas, Briuselis, Ardėnai. Tankų „Panzer“ srautas atrodė nesulaikomas. Mano vargšai tėvynainiai, tikėjęsi išvengti okupacijos, bombarduojami italų lėktuvų chaotiškai bėga iš šalies! O kaip šioje suirutėje laikosi mano tėvai? Mokant studentus mane suimdavo tokia baimė, kad tarpais būdavo sunku kalbėti.
●
Senos užeigos betone vėjas susisuka lizdą. Elnias lyžteli pastato kampe riogsančios gitaros stygą. Aš už baro stalo vaidinu svarbų asmenį, tu nurenki tuščius bokalus. Tačiau gatvė tėra sutrūnijęs atsidūsėjimas tarp sustingusių ratų.
Berniūkštis ant šiltnamio
Vėjas plaiksto mano bridžių sėdynę,
Pėdos traškina sutrūkinėjusį stiklą ir išdžiūvusį glaistą,
Prastypusios chrizantemos lyg kaltintojos žvelgia viršun
Pro padūmavusį, saulėje blyksintį stiklą,
Balti debesys visi iki vieno šiaušia į rytus,
Gluosniai nirčiai kinkuoja tartum ristūnų vora
Ir visi, visi rodo į viršų ir šaukia!
Paveldėtojas
– Aš jos sūnus, – paaiškino Atvaras ir galva mostelėjo į didelį stiklo langą, skiriantį sveikuosius nuo ligonių.
– Ne, ne, ten jūsų mamytės jau nebėra. – Slaugytoja raminamai uždėjo ranką ant jo rankovės ir nusišypsojo. – Dar naktį perkėlėme į palatą.
– Kaip… į palatą? – Atvaro burna, stengdamasi atsakyti į slaugytojos šypseną, negražiai išsikreipė.
– Jūsų mamytei viskas gerai, būsite atsipirkę lengvu išgąsčiu. Eikite tiesiai į skyrių. – Ji nusišypsojo dar plačiau ir mostelėjo ranka į viršų. – Ir nebesijaudinkite, ryt poryt išleisime namo.
Mamos kalbos
Kai jiedvi kalbasi,
į jos vandenmaišį
liejasi nauji sintaksės ritmai,
prie žodžių šokio pridedami judesiai
ir traškantys balsių branduoliai,
kuriuos mals
vaiko burnytė.
