Rytas ir vakaras
Gabrielė Giunterytė-Puzinienė (lenk. Gabriela Puzynina z Güntherów, 1815–1869) – vokiečių kilmės lietuvių aristokratė, rašytoja, poetė, dramaturgė, rašiusi lenkų kalba. Lietuviškai išleistas bene žymiausias jos veikalas „Vilniuje ir Lietuvos dvaruose. 1815–1843 metų dienoraštis“ (vertė I. Aleksaitė). Čia pateikiamas apsakymas iš 1857 m. Vilniuje pasirodžiusios Giunterytės-Puzinienės knygos „Trumpi, bet tikri pasakojimai“ (Małe a prawdziwe opowiadania). Tekstas, kaip liudija ir knygos pavadinimas, paremtas tikrais faktais: pasakojama apie Karoliną Malevičienę (Malewiczową), gubernijos sekretoriaus našlę, kuri nuo 1839 m. Vilniuje vadovavo mergaičių iš nepasiturinčių šeimų pensionui, jas išlaikydama ir mokydama daugiausia savo lėšomis. Nuo 1834 m. ją stebėjo slaptoji carinė policija (dėl jos prolenkiškų patriotinių pažiūrų). 1842 m. Malewiczowa buvo okupacinės valdžios priversta nutraukti savo pedagoginę ir auklėjamąją veiklą. Negana to, 1839 m. Malewicziams nebuvo patvirtinta jų bajorystė, motyvuojant neva reikalingų tai įrodančių dokumentų trūkumu.
Vertėja
„Tuomet panieka turtui bus svaresnė nei visi Žemės lobiai…“
„Ten varguolio lūšnelė bus labiau giriama nei puikūs rūmai.“
Tomas Kempietis, [„Kristaus sekimas“] I knyga, XXIV skyrius
Visą žiemą V… mieste šnekėta tik apie šambeliono F. [namų] prabangą. Moka gyventi – gyrė – parsigabeno dailiausią sidabrą iš Paryžiaus. Virėjui moka dešimt dukatų per mėnesį. O kokie trumai! Baldai – iš Hamso Peterburge, kilimai angliški ir t. t.
Pritrauktas tų pagyrų, nemenkas būrys damų ir ponų atvyko iš užmiesčio ir vieną rytmetį susirinko apžiūrėti tų stebuklų. Damoms pirmininkavo viena garbi vėliavininkienė Ch. Apie tai įspėtas šambelionas viską parengė jos priėmimui, bet pats negalėjo pasirodyti, nes nebuvo asmeniškai pažįstamas.
Šveicorius laukė prie vartų, tarnas pasitiko apačioje; toliau tarsi Jokūbo kopėčios tarnautojai aksominiais frakais rikiavosi iš abiejų pusių ant nuolaidžių laiptų, išmuštų persišku kilimu. Svečiams rodėsi, kad žengia į imperatoriaus kambarius. Salonuose blizga bronza, valgomajame – sidabras! Stalai linksta nuo taurių, pusdubenių ir žvakidžių, sustatytų tarsi parodai, gausos – „Žvelkite, ką čia turiu!“. Baldai apmušti aksomu (tos pačios spalvos kaip durų ir langų draperijos), sustatyti didžiuliame salone, tarsi ką tik atgabenti iš parduotuvės. Nematyti ten nei pokalbiams patogių kampelių, nei atsitiktinės netvarkos, iškalbingai liudijančios, kad prieš akimirką čia linksmintasi. Ko stebėtis! Šeimininkas čia nevedęs, o tik moteriška ranka, pratusi prie smulkių vidaus darbų, sugeba salonui suteikti charakterį ir veidą, negyviems baldams įlieti savo vidinės šilumos. Čia regėti tik ranka, kuri, sumokėjusi už svetimo skonio pasirinkimą, nesivargino paliesti įsigytų daiktų.
Visi apžiūrinėtojai išsirenka sau mėgstamiausią baldelį, ne vienas išsitraukia pieštuką ir kitoje vizitinės kortelės pusėje nusipiešia etažerės brėžinį, pagal kurį vėliau duos ją gaminti namų dailidei. Dvi panelės sėdasi į trivietę kanapą, užleisdamos trečiąją vietą nematomam asmeniui, kuris neva su jomis kalbasi. Ponia Klara stebeilija į gėlių krepšį ir jau sugalvojo, kaip lengvai ir pigiai jį pamėgdžios namuose.
Jau tikriausiai kiekvienas mintyse iškraustė apartamentus, bet nejaugi niekas neužsimanė juose apsigyventi? Iš čia dvelkia tarsi koks šaltis… Keliauja toliau, iki pačios namų širdies, bet niekur – nė pėdsako darbo, užsiėmimo, niekur – net rašalinės dėl parodos. Kurgi pono šambeliono raštinė? Nė vienos knygos visuose namuose! Ar ponas šambelionas niekuomet neskaito?.. Ak! Štai ir knyga, kampe ant tuščio staliuko. Apie ką gi tas veikalas? Ponia Albina žvilgtelėjo į nedaug žadantį viršelį:
– Oi, fi – „Traktatas apie žmogaus ligas“!
– Ir jis tai skaito?! – nepritariamai šūktelėjo panelė Viktorija.
– Gal jis visa tai iškentė? – su užuojauta pridūrė Julcė.
– Nesistebiu, kad čia viskas taip negyva ir atšiauru, – padarė pastabą ponia vėliavininkienė.
Stabtelėjo priešais didžiulį baldakimą ties kelių pakopų pakyla.
– O, kas gi tai? Sostas? Kieno?
– Ak! Nejaugi tai lova? – sušuko ponia vėliavininkienė, rodydama užuominą – porą senų šlepečių.
– Tai prakilniojo pono šambeliono lova, – pompastiškai paaiškino palydovas.
– O kas miega ant tos geležinės, kurią matėme šoniniame kambaryje? – pasidomi ponas T.
– Ir ten mano ponas, ir dar turi trečią persirengimo kambaryje, bet atrodo, kad miega ant čiužinio, patiesto tiesiai ant grindų.
– O kam visa tai? – pasiteiravo nustebusi ponia vėliavininkienė. – Nemanau, kad taikusis ponas šambelionas turi priežasčių lyg tironas keisti miegamuosius, tarsi bijodamas naktinio užpuolimo.
– Poną šambelioną kankina nemiga, – rimtai atsakė palydovas. – Keisdamas vietas, jis mėgina surasti miegą.
– O! Suprantu, taigi nemiga yra šambeliono tironas! Man nuoširdžiai gaila, kad jis negali surasti miego po baldakimu, ant pūkų. Tai, ką kiekvienas varguolis randa ant šaligatvio po žvaigždėtu dangumi, o kartais – net šąlant.
Apartamentų apžiūra užtruko daugiau nei valandą, kažkas prisiminė, kad artėja pietų metas. Ponia vėliavininkienė buvo kviesta pas maršalkas M., o kadangi namuose pamiršo laikrodėlį, žvilgtelėjo į vietinį laikrodį bei dar keletą jų, surikiuotų ant vienos spintelės. Gražiausias – bronzinis, Paryžiaus dirbtuvių, vaizdavo genijų, kovojantį su laiku. Tačiau bergždžiai būtum sekęs valandas, jo rodyklės buvo sustingusios. Palydovas patvirtino, kad nuo jo išpakavimo akimirkos, tai yra jau beveik metus, tas laikrodis nebuvo prisuktas. Jo kolegos taip pat stovėjo tykūs, tartum to būsto simboliai.
– Lovos be sapnų, o laikrodžiai – be judesio, – tarstelėjo ponia vėliavininkienė. – Keliaukime iš šio sustingusio užutėkio.
Ji pirmoji paragino išvykti, o visi suskubo jai iš paskos, net nesižvalgydami aplinkui, nes akys buvo persisotinusios, o sieloje – tuštuma.
●
Tą pačią dieną saulė jau krypo vakarop, kai ponia vėliavininkienė atviru ekipažu išvyko pas savo rytmečio kompanjones, siūlydama joms išvyką už miesto. Neminėjo, į kurią pusę, tačiau atrodė, kad ne kur kitur, o į Antakalnį, įprastą elegantiškų pasivaikščiojimų vietą. Bet išvažiavus pro vartus arkliai pasuko į priešingą, Pohuliankos, pusę.
– Ponia mus veža į Zakretą? – su priekaišto gaidele balse klustelėjo Albina. (Žinia, kad ta nuošali vieta nemėgstama ponių, nes ten labai retai sutiksi draugiją.)
– Atsiprašau, – geraširdiškai paaiškino ponia vėliavininkienė, – kad jūsų nevežu ten, kur jums būtų linksmiau, bet ten, kur man reikia. Tačiau tai truks neilgai ir, – pridūrė su įprastu noru įsiteikti, – dar galime suspėti ir į Antakalnį.
Ponias tas pažadas truputį numaldė, o ekipažas iš Trakų gatvės bruko išriedėjo į negrįstą kelią. Koks malonus tai buvo jausmas, primenantis joms kaimą ir pavasarį, nors buvo tik balandžio pradžia, aplinkui jau žaliuojanti pievutė pranašavo greitą pavasarį. Ekipažas pasuko kairėn, dešinėje palikdamas evangelikų kapines ir Pohuliankos sargybinę. Važiavo jau ežiomis, kartais kirsdami laukus, bet be skrupulų, nes tai buvo dirvonai.
– Kur mus veža? – klausinėjo panelės, neramiai dairydamosi ir žvelgdamos į beribę erdvę su kur ne kur išsimėčiusiomis pusiau medinėmis, pusiau iš molio drėbtomis pirkelėmis, apsuptomis dar jaunų sodų.
Vežiko ir liokajaus nuomonės, kur reikia sukti kryžkelėje, dažnai išsiskirdavo. Galiausiai ekipažas sustojo priešais vartus ir tvorą, juosiančią vieną tų iš molio lipdytų dvariukų, prie kurio įėjimo kviesdama šaukė „Čionai! Čionai!“ nedidukė išblyškusi senutė juodu vilnoniu chalatėliu ir balta lyg sniegas perkelio kepuraite be jokių puošmenų; laikė rankoje mezgamą kojinę.
– Ak, tai mano maloningoji ponia! – sušuko džiugiai, bet santūriai. Ir truputį per nosį palengva išlipančiai vėliavininkienei: – Išvydusi ekipažą, buvau tikra, kad tai ne kas kitas, o mano geradarė. Prašom, labai prašom užeiti, parodysiu savo koloniją.
Ir, nusilenkusi panelėms, žengė žole, viešnioms užleisdama siaurą takelį. Vėliavininkienė supažindino savo jaunąsias drauges su dvarelio šeimininke, ponia Mal… Priešais namą, ant prieangio stovėjo keletas įvairaus amžiaus vaikų, aprengtų trumpais, paprastais, bet švariais rūbais. Mergaitės laikė rankdarbius. Damos suėjo vidun.
Pirma stotelė buvo virtuvė, pilna molinių puodų ir dubenų, alavinių ir medinių šaukštų ant lentynų. Antroje patalpoje buvo krosnis ir rateliai. Ponia Mal… parodė savo darbo nosinaites, siūlų ričių atsargą, pranašavo šviesią ateitį savo mezgamoms kojinėms. Ten stovėjo lova su paprasta, bet švaria patalyne, atskirta ketvirčiu kadaise puikios širmos, ant sienų kabėjo senos, bet gražios vario graviūros.
Už tos gana šviesios ir erdvios patalpos buvo kita – ilga ir siaura, pilna įvairaus amžiaus ir ūgio moterų. Buvo ten jaunos, bet paliegusios, senos, bet mitrios, buvo ir kuprota, ir neregė, bet visos užsiėmusios kokiu nors darbu ir linksmos. Besileidžiančios saulės spinduliai švietė pro vienintelį mažą langelį, bet darbas ir švara dar geriau nei saulė apšvietė tą kuklią buveinę. Ir ponios Mal… veidas spinduliavo ramybe, vidiniu pasitenkinimu dėl to, kad tyliame ir pasauliui nežinomame užkampyje vykdė švenčiausią pareigą žmonijai, globodama varguolius ir luošius, našles ir našlaičius, dalindamasi su jais kuklia duonos kriaukšle, kurios, jeigu meilė jos nebūtų pagausinusi, vargiai būtų užtekę jai pačiai.
– Tai mano vargdienės! – tarė pristatydama nedidelės kamarėlės gyventojas ori dėl savo neturto šeimininkė, kurią nuo šios akimirkos jau atvirai vadinsime ponia Malevičiene.
Nes išties verta paskelbti kilnios asmenybės, kurios nuopelnus jau aprašėme, pavardę. Dori žmonės turėtų būti visuotinai žinomi paguodai tų, kurie prarado pasitikėjimą žmonėmis, taip pat ir dėl to, kad iš jų pasimokytų kraštiečiai, kurie, gyvendami taip arti nelaimės ir vargo, nežino apie juos arba gyvena taip, tarsi nieko nežinotų. Ne toks buvo ponios Malevičienės gyvenimas. Ji nuo jaunumės stengėsi patarnauti ir globoti varguolius. Ją žino ir atsimena ne vienas mūsų krašte, nes kur tik būdavo reikalinga nemokama, sunki ir nori tarnystė, visur regėjai ponią Malevičienę, visuomet pasirengusią tarnauti artimui, neįbaugintą reikalingų pagalbos skaičiaus, o jų būta tūkstančiais. Jos tokiame veikliame ir pilname nuopelnų gyvenime netrūko nei dorų žmonių užuojautos, nei egoistų piktos valios.
Pasaulėlis, kuriame gyvavo ponia Malevičienė, taip skyrėsi nuo to, kuriame gyveno ją aplankiusios panelės, nesuvokiančios, kad galėjo taip arti jo gyventi. Apstulbusios ir sugraudintos, jos dairėsi aplinkui į neturtą, tokį mielą Dievui, kai ponia vėliavininkienė, jau gerai su tuo susipažinusi, patylomis šnekėjosi su ponia Malevičiene, kuriai parūpindavo rankdarbių ir padėdavo juos parduoti.
Rūgštus pienas, patiektas prieangyje paprastoje puodynėje, pertraukė vienų kalbas, kitų – mintis. Antakalnis išdulkėjo panelėms iš galvos, tikriausiai jos net nebenorėjo keisti aplinkos, kuri jas taip dorovingai nuteikė. Netoli dvarelio besiganančios karvės baubimas ir vištų, lesinėjančių pavakarių duonos trupinius, kudakavimas įrėmino idilę.
– Ar čia ta pati garsioji karvė? – šypsodamasi paklausė ponia vėliavininkienė kojinę mezgančios ponios Malevičienės.
– O kaipgi, ta pati, – atsakė ir, kreipdamasi į paneles, pridūrė: – Ar galite patikėti, panelės, kad štai ta kuoduota višta, kuri taip patikliai lesinėja trupinius po jūsų kojomis, išperėjo man karvę?
– Kokiu būdu? – paklausė juokdamosi panelės.
– Pačiu paprasčiausiu, kaip višta išperi. Davė man kovą viščiukų, po savo pūkine pagalve juos išauginau (ir tai ne vienos bemiegės nakties kaina), nunešiau dovanų poniai grafienei L., kuriai pats Dievas davė anūką. O ta angeliška ponia iš didelės laimės, kad tapo senele, taip dosniai atsidėkojo už varganus mano viščiukus (kurie pateko į sultinį ligonei), kad užteko ne tik karvei nusipirkti, bet ir pavasario pašarui. Jau bus pora metų, kai tai nutiko, karvė tarpsta, tegul Dievas duoda sveikatos ir šimtą metų trims kartoms žmonių, kurie mane ja apdovanojo.
– Tai tavo višta, ponia Malevičiene, įžymesnė nei ana iš pasakos apie auksinius kiaušinius? – paklausė Viktorija.
– Iš tiesų įžymesnė, nes yra tikra, o ne iš pasakos. Kiek sykių švieži mano kuoduotosios kiaušiniai parūpino duonos mano šeimynai! Reikia tik žinoti, kur ir kada juos nunešti.
– O actas? – pasidomėjo vėliavininkienė.
– Oho! Ponia pamena? – šnipštelėjo šypsodamasi senutė. – Ir dabar stovi statinaitė peletrūno, bet dar silpnas, kai nusistovės, atvyksiu pas ponią su butelaičiu. Reikia suktis kaip įmanoma, kad užtektų.
Senutė galėjo pasakoti be sustojimo, laikas skriejo, dangus sutemo. Visgi ji nemetė savo rankdarbio ir viską aplink prižiūrėjo. ►
► – Ponia apžiūrinėja sodelį? Ten dar nieko nėra, bet bus, – pridūrė išdidžiai. – Štai tose jau sukastose lysvėse susodinsiu bulves už namuko nuomą, kitoje pusėje – linus mano kupriukės verpalams, burokai ir kopūstai – į podėlį mums visiems metams, o ropės ir morkos – pardavimui, kad mano neregė turėtų šiltą apsiaustą žiemai.
●
Ponia vėliavininkienė nusilenkė šeimininkei. O kai, atsisveikinusi su ponia Malevičiene, įsėdo į ekipažą, išgirdo, kaip ši paragino savo mergaites:
– Nagi, vaikai! Meskite kojines ir padėkite man sode. Dievas, atsidėkodamas už jūsų darbą, duos jums gerą apetitą per vakarienę.
Iš pradžių ekipaže, riedančiame miesto link, tvyrojo mirtina tyla; pirmoji ją nutraukė ponia vėliavininkienė:
– Sakykite, kodėl taip nesinorėjo iš ten išvažiuoti, kai taip noriai išsiskirstėme iš šambeliono rūmų?
– Ak, juk šiandieną buvome pas šambelioną! – šūktelėjo Albina. – Tarsi rytas ir vakaras! Visai kitas pasaulis.
– Jeigu čia gyventų šambelionas, – linksmai tarė vėliavininkienė, – neturėtų kur pastatyti savo keturių lovų, turėtų tenkintis viena ir, manau, išsyk užmigtų.
– Ypač, – pridūrė Albina, – jeigu jį ponia Malevičienė pristatytų prie ratelio. Duok Dieve pačius mažiausius namus pasaulyje!
– Tai tik nusistatymas, – pasakė Viktorija (ji turėjo silpnybę rūmams). – Vienas šambelionas – dar ne visi. Juk ponios vėliavininkienės dailus būstas, o visgi nemiga ji nesiskundžia? Ir kam gi jos namuose liūdna?
– Tiesa, – atsakė vėliavininkienė. – Tačiau jeigu taip yra, tai gal dėl to, kad dėl gero miego ir apetito kartais išvažiuoju už miesto, kaip šiandieną.
Horodzilovas, 1855 m.
Vertė Ugnė Ražinskaitė
