LiteratūraVertimai

BOURBON BUSSET

Amžinai žalias ąžuolas

Norbert Goeneutte. Apsnigtas Kliši bulvaras. 1876

Įsmeigęs akis į alėjos galą aš laukiu. Ištisas dienas, ištisas valandas laukiu. Aš – tik lūkestis ir tame laukime pirmąsyk jaučiu išsipildymą. Ar laukiu kokio vyro, ar moters (nedrįstu tikėtis tokios laimės), ar tik to tokio apibrėžto ir tokio neužbaigto dalyko, kuris vadinamas įvykiu? Laukiu, kad man būtų atskleista mano lūkesčio priežastis…

MARCEL AYMÉ

Paskutinis

Gustave Caillebotte. Apsnigti Paryžiaus stogai. 1878

Ilgainiui, kaupiantis amžiui ir patirčiai, Martenas darėsi vis aistringesnis kovotojas ir dalyvaudavo beveik tokioje pat daugybėje lenktynių, kiek šventųjų yra kalendoriuje. Poilsio jis nepažino. Vos baigęs vienas lenktynes, tuojau pat užsiregistruodavo naujam startui. Jo smilkiniai ėmė balti, nugara sukumpo; jis buvo vyriausias iš lenktynininkų.

JAMES TATE

* * *

Sėdėjau prie savo darbo stalo ir mąsčiau, ką gi nuveikiau šiais metais. Laimėjau dešrainių valgymo varžybas Rod Ailande. Ne, nelaimėjau. Pajuokavau. Tapau rankų lenkimo čempionu Portlande, Meino valstijoje. Melas. Pietų Brazilijoje sugavau didžiausią boa smauglį. Sapnuose. Surenčiau visose Jungtinėse Valstijoje didžiausią namą iš degtukų. Tai bent!

Indiškoji laikų pabaiga – Kalijuga

Tik tas, kurs duoda krūvą pinigų, tada bus viešpats tarp žmonių,
O viešpatystės priežastis tada jau nebebus garbingoji šeimos kiltis.
Sukauptą turtą skirti ištaigai namų – tokia tad bus mintis,
Ir tik save maloninti, tik mogautis Kalijugoje bus šitoks siekinys.
RON PADGETT

Kaip būti tobulam

Eliminuok visus asmeninio ambicingumo pėdsakus.
Žodžiu „eliminuoti“ nepiktnaudžiauk.
Retkarčiais atleisk savo šaliai. Jei neįstengi, važiuok į kitą.
Pavargęs pailsėk.
 
SIMONA SEMENIČ

Brangusis Vili

Armand Séguin. Baras. 1893
Jana. Vili! Pakelk savo šikną nuo tūliko ir tuoj pat ateik!
Ana. Jana!
Jana. Vili, aš nesiskirsiu!
Ana. Jana!
Jana. Nesiskirsiu!
Ana. Vili!
Jana. Jei tuoj pat neišeisi iš tupyklos, dar tūkstantį metų nesiskirsiu su tavim.
MARGARET ATWOOD

Pakilt

Martin Munkàcsi. Paplūdimys prieš audrą. 1930
O dabar – ar patikėsi:
tu guli mirties patale.
Tau beliko viena valanda.
Kam – kam gi? – per šitiek metų
būtinai turėjai atleisti?

Iš šiuolaikinės lenkų poezijos

Sukiodamiesi tarp lentynų jie ieško tų seniausių, mėgaujasi jų kvapu. Kvapu, kuriuo knygos persismelkia vienatvėje. Viliasi, kad jiems kada nors pavyks surasti tą seniausią, niekada dar neatverstą, laukiančią būtent jų. Ir kartais iš tiesų tai pavyksta. Suranda ją kažkur praeities gilumoje ir ištraukia į dienos šviesą. Nuo tada toji knyga yra vadinama jų vardu.

VACLAV DVORŽECKIJ

Tuloma

O nepadorūs keiksmai! Nuolatinės, kasdienės šlykščios kalbos… Nešvankus plūdimasis buvo normali lagerio kalba. Blatnųjų žargonas, manieros – baisus užkratas visiems kaliniams. Lagerio atmosfera „įsiurbdavo“ visus! Buvo sunku išlikti savimi.

 

Poezijos vertimai

Jei mano traukinys atvyks
Patylomis nakty
Ir garsas, sklindantis aplink,
Tebus tik lėtas ratų girgždesys;
Jei didelis kaip namas, tik šviesesnis,
Laukų prigulęs pakrašty
Tartum garuojantis žvėris jis lauks
Apleistame kely