LiteratūraVertimai

KARIN BOYE

Poezijos vertimai

Esu viena iš tų, kur šiaip ne taip
gyvena, atsimindami tiktai
slopius dūžius tamsos širdies senos,
nelaukiančios jokios naujos dienos.
Nebijančios jokios naujos dienos.
ALEKSANDR BLOK

Nepažįstamoji

Tą sielos lobį, širdį veriantį,
Slepiu aš butelio dugne.
Esi teisi, pabaisa gerianti!
Žinau: tiesa tiktai vyne.
JURIJ ANDRUCHOVYČ

Kaip mes užmušėm Petrą

Albert Saverys. Žiema Flandrijoje. 1920

Petrą nuspręsta šarvoti aprengtą paradine uniforma, ir jaunesnysis seržantas Gubanas pats išlygino jam kelnes, kitelį ir marškinius. Tačiau praporščikas Holovatiukas šitą paradinę atėmė, mat, sakė, ji visiškai nauja ir gaila ją lyg niekur nieko atiduot į aną pasaulį. Vietoj jos davė kitą – seną ir įsmėlusią. Ir lyginti jos jau nebebuvo kada, nes reikėjo dar sukalti karstą ir įdėti jį į voką – didelį medinį dengiamosios spalvos konteinerį, ant jo mūsų kuopos raštininkas gražiomis raidėmis baltais dažais išvedžiojo Petro tėvų adresą ir net pašto indeksą.

FRIEDENSREICH HUNDERTWASSER

Hundertwasseris apie Hundertwasserį

Menininko darbas iš tiesų labai sudėtingas,
nes negali kilti iš jėgos, darbštumo
ar intelekto
GRZEGORZ KIELAR

Poezijos vertimai

sakai
mirtis nūnai turi
didelį pasisekimą
o aš tau sakau
gyvenimas turi ne mažesnį
SAILA SUSILUOTO

Sparnuočiai ir uodeguočiai

Moteris nusiplėšė odą nuo padų, pasakė: aš – maža undinėlė. Tada ji nusijuokė. Parodė kojas, kruvinas, skylėtas. Ji pasakė: negaliu išeiti iš namų, nes pakliuvau į spąstus. Visuomet juose buvau, tai ne jo kaltė, ir niekieno kito. Skausmas smelkė padus kiekviename žingsnyje. Ji gėrė vitaminus, kad neįsimestų infekcija.

D. H. LAWRENCE

Gyvatė

Steffen Lipski. Mano juodos akys. 2017
Ji sočiai atsigėrė
Ir pakėlė galvą, mieguistai, tarsi apgirtus,
Ir švystelėjo ore liežuviu, juodutėliu lyg šakota naktis,
Tartum aplaižydama lūpas,
Apsižvalgė ore kaip nieko nematanti deivė
Ir lėtai pasuko galvą,
Lėtai, labai lėtai, lyg trigubam sapne,
Ėmė vinguriuodama traukti savo romų ilgumą
Ir vėl šliaužti į skeldinčio mūro spragą.
JULIEN GREEN

Keleivis žemėje

Atmintyje išplaukia nemažai prisiminimų, bet turiu paskubėti. Pataręs man pasilaikyti pinigus, Polas atsistojo ir išėjo, ir tą dieną jo nebemačiau. Tada, kad prasiblaškyčiau, ir ryžausi aprašyti visa ką, kas mane buvo ištikę vaikystėje ir vėliau, iki dabar. Man iš tiesų atrodė, kad mano gyvenime esama kažko nepaprasto ir kad raštu išklojęs savo prisiminimus geriau tai suprasiu.

JAMES TATE

Vyriausybinis ežeras

Kad sesuo jau ilgai negrįžta, mokykloje pasiguodžiau keliems vaikams. „Ji niekada nebegrįš. Tai – mirties stovykla“, – paaiškino vienas jų. Parėjęs namo papasakojau tėvams, ką sakė anas berniukas. „Jis nesupranta, ką šneka“, – nukirto tėvas. Bet po kelių sesers nebuvimo savaičių aš ėmiau dvejoti. Tada, kai tėvai pradėjo kraustyti Meizės kambarį. „Ką jūs darot? – nustebau. – Taigi sakėt, kad Meizė greit grįš.“

JULIEN GREEN

Keleivis žemėje

Nepažįstamasis pasisveikino, linktelėdamas galva. Buvo aukštas, labai paprastai apsirengęs – tamsiai mėlynu kostiumu, pasiūtu pagal seną madą. Jo veidas buvo griežtas ir valingas. Atrodė vyresnis už mane, ir iš pradžių man toptelėjo mintis, kad jį pažįstu, nors negalėjau prisiminti, kur buvau sutikęs.