LiteratūraVertimai
Ana Achmatova ir Tomas Venclova
Tomas dažnai lankydavosi pas mus Maskvoje, visada buvau jam dėkinga už Lietuvą, ir kartą jis pasakė: „Tai geri mainai – už Lietuvą gavau du rusų klasikus.“ Jis turėjo omenyje dar gyvą Achmatovą ir Brodskį, kuriam Nobelio premija tuomet nė nekvepėjo.
Poezijos vertimai
Kaip žvilgsnis, visad liks romus,
Kurios nuolankios ir nerodo
Senųjų nuoskaudų randų.
Poezijos vertimai
Mane žvilgsniu, lyg tuoj kažką praneš…
Jos klausiu: „Ar tai tu tercinom Dantei
Kuždėjai Pragarą?“ – Atsako: „Aš.“
Iš „Permainingo maršruto“
ir bet kuo patikėti galiu. Tik ne tuo,
jog kažkur, už kalėjimo sienų,
žmogumi žmonės tebevadina viens kitą
Vampyro šeima
– Vurdalakai – kaip kokia cholera, – toliau kalbėjo atsiskyrėlis ir persižegnojo, – kiek jau šeimų kaime nukentėjo, kiek jų iki paskutinio žmogaus išmirė, ir jūs paklausykite manęs ir nakvokite vienuolyne, o tai net jeigu vurdalakai kaime jūsų ir nesuės, baimės jums įvarys tiek, kad pražilsite…
Vampyro šeima
Čia privalėčiau jums, maloningosios ponios, pasakyti, kad vurdalakai, kaip slavų tautos vadina vampyrus, vietinių gyventojų įsivaizdavimu, yra niekas kitas, kaip iš kapų prisikėlę numirėliai, kad siurbtų gyvų žmonių kraują. Elgiasi jie kaip ir visi vampyrai, bet vienas ypatumas daro juos dar pavojingesnius. Vurdalakai, maloningosios ponios, labiau mėgsta siurbti pačių artimiausių giminaičių ir geriausių draugų kraują, o tie, kai numiršta, irgi tampa vampyrais, taigi, mačiusiųjų žodžiais remiantis, kalbama, kad Bosnijoje ir Hercegovinoje visi kai kurių kaimų gyventojai pavirsdavo vurdalakais.
Mirties triumfas
Projektas „Mirties triumfas“ turi du įkvėpimo šaltinius. Migloti idėjos kontūrai išryškėjo skaitant Michelį Foucault; įstrigo jo mintis, jog mirtis yra išvaryta iš šių laikų visuomenės. Negaliu nepritarti Foucault. Žmonės iš tiesų sergstimi nuo mirties akivaizdos, tarsi mirtis būtų kažkas nenatūralaus ir kvailo.
Dagilis
Pirmąkart per daugelį metų mamą susapnavau Amsterdame. Ilgiau kaip savaitę lindėjau viešbutyje, bijodamas kam paskambinti ar ištrūkti į lauką; širdis plastėjo ir spurdėjo krūtinėj nuo pačių nekalčiausių garsų: lifto skambučio, gėrimų vežimėlio barkšnojimo, net valandas mušančių varpų de Westertoren ir Krijtberg bažnyčių bokštuose gausmo, smelkiančio šiurpia iš pasakų ataidinčios neišvengiamos lemties nuojauta. Dienomis sėdomis ant lovos bandydavau šifruoti per televizorių olandiškai transliuojamas žinias…
