LiteratūraVertimai
Ne
Pernai pavasarį skaitydamas paskaitą apie [Holokaustą išgyvenusios olandų žydės žurnalistės ir rašytojos] Margos Minco kūrybą ir karą, [...] pasakiau, kad minėjimas turėtų pranokti ritualą, kad tokios iškilmės turėtų pasižymėti troškimu pažinti ir kad dėl to įsigalėjusios klišės kenkia prasmingiems prisiminimo ritualams. Suvokiau ir tai, kad viena klišė, esą dabar jau žinome istoriją apie karą ir žydus, skamba vis garsiau; tai puikybės pilna nuostata, jog mūsų pažinimas tobulas, tad galime atsiriboti nuo gana nesenos praeities.
Griuvėsiai ir gražūs prisiminimai
Viena iš tokių vietų, sugriautų antskrydžių ir kartkartėmis dar apmėtomų bombomis, – tarsi netyčia, – buvo didelė prekinių traukinių stotis prie Berlyno. Kasdien penktą ryto kalinių kolona išeidavo iš lagerio ir tuščiomis gatvėmis žygiuodavo didelės, aukštos griuvėsių krūvos kryptimi. Nuvarydavo mus į tą keistą, nieko šiame pasaulyje neprimenantį peizažą.
Apie kentaurus
Iš užrašų knygučių
Pati giliausia bedugnė – finansinė. Į ją galima kristi visą gyvenimą.
Nežinojo, kas atvyks, tai pakabino per visus penketą metų susikaupusius agitacinius lozungus.
Kalnus pastatė turistams pritraukti.
Gyvenimas ir mintys
Gyva išvien
Pirmapradė nuodėmė, arba Gėrio ir blogio pažinimas
ADOMAS (ranka rodydamas į medį). Štai gėrio ir blogio pažinimo medis. Kitų medžių vaisius mes valgysim, o nuo šito medžio vaisių mes nevalgysim. Tu, Ieva, lukterk, aš eisiu parinkti aviečių. (Išeina)
Angelėlis
Eglė akino jį savo grožiu ir rėksmingu, įžūliu nesuskaičiuojamų žvakių spindesiu, bet ji buvo jam svetima, priešiška, kaip ir aplink ją susispietę švarutėliai, gražūs vaikai, ir jam knietėjo tą eglę taip pastumti, kad ši užgriūtų ant tų šviesių galvelių. Rodėsi, jog kažkieno geležinės rankos sugniaužė jo širdį ir spaudžia iš jos paskutinį kraujo lašą. Nulindęs už fortepijono, Saška atsisėdo tenai kampe, nesąmoningai lamdė kišenėje paskutinius papirosus ir galvojo, kad turi tėvą, motiną, savo namus, bet, pasirodo, viso šito lyg ir neturi, ir nėra jam kur eiti.
Kaulo gausmas
Melsvos lūpos
Persikėlėlių folkloro žinovai, susižavėję istorijomis apie didžiulius požeminius tunelius, vedančius net ligi pat Berlyno, tvirtino, kad kapuose ir šeimų laidojimo rūsiuose, kur mūsų ūkvedys laikė kreidą, kibirus ir šluotas, vokiečiai prieš iškeldinimą paslėpė neįsivaizduojamus lobius – brangų Meiseno porcelianą, auksines grandinėles ir monetas, burtų knygas ir požemio planus. Žmonės, kurie nuo vaikystės naudojosi unitazais, tiesiog negalėjo būti neturtingi. Kapstydamiesi darže, atsikėlėliai retkarčiais aptikdavo dešimtį lėkščių ar tuziną šakučių, paslėptų vokiečių prieš iškeldinimą; kai buldozeriais ėmėsi lyginti pievą netoli senosios kirchės, smygsančios centrinėje aikštėje, paviršiun pažiro aliumininės ir varinės monetos: kadaise čia stovėjo bankas, jį subombardavo atskridę nuo Bornholmo anglai…
