LiteratūraŠis bei tas

JAYDE WILL

Rygos eskizai: Maskvos priemiestis

Čia vietiniai yra kuo įvairiausi – plautais ir neplautais plaukais, visai be plaukų, su treningais (ir kartais tik su treningais), panelės su aukštakulniais, pagyvenusios moterys su šunimis. Dažniausia ganėtinai uždari, bet kartais labai šnekūs; kartą pamačiau praeinančią moterį su didžiuliu šunimi.

MELITA VILKEVIČIŪTĖ

Užrašai ant servetėlės suskilinėjusioms lūpoms šluostyti

  Pasaulio antinksčiai išskiria adrenaliną, aš žiūriu, kaip prisiimi jį lyg savą, nes kitaip nemoki ir nemokyta. Pastebiu, kad kai pavargsti ir išalksti, mes tampam panašios – vienodi nuogi užaugę vaikai su plaukuose įsivėlusiais pušų spygliais ir keliom neištirpstančiom snaigėm, glostantys savo pašiurpusią odą, prašantys jos netyčia neįskilti; mūsų gyvybės indas turi savybę greitai ištuštėti vos tik truputį prarėžus plonytį…

AUDRA BARANAUSKAITĖ

Kaip nuostabu yra tujintis

Į savo vyro mamą, dabar amžinatilsį, iš pradžių kreipdavausi „jūs“. Vieną dieną pasiūliau kitaip, ir kaip nuostabu – nuo pat tos dienos, net ne dienos, o nuo pat tos sekundės mūsų santykiai tapo aiškūs, lengvi, artimi.

ILONA KOZIK

Vienatvė

Įvirto vidun uždususi, nuo bėgimo parausvėjusiais skruostais ir greitakalbe išpyškino: „Ar turite Valdo Papievio „Odilę, arba Oro uostų vienatvę“?“ – „Ką tokį?“ – linktelėdamas į priekį, pakėlė antakius pardavėjas. Kampe stovinčio pianino klavišais dvi paauglės bandė išgauti melodiją, tad moteris pakėlė balsą: „Papievio „Odilę“! Ką tik įkėlėt į puslapį!..“

JONAS KIRILIAUSKAS

Pusė keturių lovoje

Visuotinė istorija, matyt, gali būti taip rašoma: autoriui mintys apie lovą ir jos praktinę reikšmę visuotinei istorijai į galvą atėjo lovoje, paryčiais, kaip rašo K. Sabaliauskaitė. Beveik kiekvieną rytą pabudęs galiu net nežiūrėti į laikrodį, nes jis rodo tą patį laiką – pusę keturių. Todėl ir tekstą reikia pavadinti „Pusė keturių lovoje“.

MYKOLAS KIMTYS

Naujieji metai

Ankstyvas pirmosios naujųjų metų dienos rytas. Antanas jautėsi išsekęs. Pažiūrėjo pro langą į savo kiemą. Pamatė du balandžius. Pagalvojo, kad tų purvinų paukščių gyvenimas turbūt šimtus kartų geresnis už jo paties. Nuėjo į tualetą. Apžiūrėjo savo veidą veidrodyje. Labiausiai norėjo sulįst į unitazą ir nuleisti save kanalizacijos vamzdžiu. Pamėgino išsišikt. Bent dalį savęs nuleistų.

Kaip mokytis lietuvių kalbos, arba linksmai liūdnas vadovas pradedantiesiems

Lietuvių kalboje yra tik trys laikai: praeitis, dabartis, ateitis. Dėl praeities nerimaujama, dabartis gąsdina, o ateitis kelia siaubą.

BLAIVININKAS

Gerų akių Vipsas

Negaliu labai skųstis, dabar kiti laikai. Būdos, būdelės – dar kaime išlikusios, o mieste štai vienam bute su draugu ir drauge jų lovos kojūgaly miegu. Ėdam, atsiprašau, valgom prie bendro stalo. Vonioj mane maudo, prausia, kirpyklon, gydyklon vežioja. Tiesiog nuostabus žmogiškas gyvenimas.

VITEBSKIETĖ

Mano romanas su lietuvių kalba

Aš tik pradėjau mokytis lietuvių kalbos ir nuėjau į kavinę su lietuviu vaikinu. Tai buvo rudeninių šalčių laikas – karšto vyno laikas Vilniuje. Gudiškai sakome глінтвайн, bet lietuviškai tai bus karštas vynas. Kai padavėjas priėjo ir paklausė, ko mes norėtume, aš drąsiai, nuoširdžiai ir greitai atsakiau: „Karštas vyras!“

GEDIMINAS MARTIŠIUS

Ratas

Tarkim, atsitinka tokie dalykai: bibliotekose metų metais nesilanko skaitytojai, knygynai tušti, koncertų ir teatrų salėse ant kėdžių nusėda dulkės. Ateina didžiosios tylos metas. Kaip po paskutinio karo. Tauta susitaiko su desperacija, užvaldo visuotinė apatija. Vyriausybėje kultūros ministro kėdė tuščia. Per kadaise vykusias šventes didžiosios sostinės aikštės tuščios…