Pabudimai
Autoriaus piešinys
Pirmą kartą patrauktas per dantį pasijuto be palto. Be palto šaltoka. Antrą kartą patrauktas per dantį liko be batų. Be batų lauke negerai. Trečią kartą patrauktas liko be rūbų, prisidengė rankomis, ketvirtą kartą patrauktas liko be pirštų, pasijuto kaip be rankų ir labai susigėdęs parbėgo namo. Apšilęs pabudo, atsikėlė, apžiojęs dantų šepetėlį patraukė per dantį, išsižiojęs patraukė šepetėlį per visus likusius ir padėjo į vietą. Jei traukia per dantį sapne – sulauksi aplinkinių dėmesio ir poetiškų vertinimų.
Pabudo nešamas. Numestas atsikėlė. Galva svaigo, pykino. Jautėsi velnių priėdęs. Bandė vemti. Sekėsi neblogai. Net velniškai gerai. Išsivalė dantis, parodė veidrodžiui. Veidrodis nusišypsojo. Čiupo rašiklį ir aprašė pabudimą su literatūriniais priedais ir išsigalvojimais. Rašė, kol daug prirašė, tapo rašytoju. Skaitytojai skaitė, juokėsi, ašarojo pilvus susiėmę ir niekaip negalėjo suprasti, kaip jo galvoje žodžiai neršia, iš kur mintys atplaukia, o kad tikrasis jų gimdytojas su uodega ir raguotas, neįtarė, savaip gyveno, nesileido velnio nešami ir mėtomi kur pakliuvo.
Pabudo labai nelaimingas. Jautėsi nei vienas, nei du, gyveno dvyliktame bute, dirbo teatre, vaidino tai vieną, tai kitą. Nepastovumas jį erzino, todėl gėrė kaip arklys, vaidino Hamletą, Senį Šaltį ir Čipoliną, išbandė įvairias orientacijas, grįždavo vakarais iš teatro kavinės su vis kita gerbėja, audringai leido naktis, bėgo gyvenimo bėgiais, kol tie išsiskyrė, palikę jį vieną venerinių ligų skyriuje. Gydytoja išgydė, jiedu sumainė žiedus, įkūrė individualią įmonę, joje dirbo tai vienas, tai kitas, o jei drauge, tai kaip dvylika. Po dvylikos mėnesių jam įstatė ragus, bet nesigyrė, tai visi trys toliau gyveno laimingai.
Pabudo garde. Visi trys viename. Pirmas paršiukas ėdė, antras kakojo, trečias kriuksėjo ant pirmo ir antro. Kiaulė prižiūrėjo visus, o laikui atėjus sugundė paršą. Kol paršas ant užpakalinių kojų ėjo savo pareigas, pirmi du paršiukai judino ausis, o trečias, viską supratęs, kriuksėjo ant kiaulės. Kai sueitis baigėsi, visi atidžiai stebėjo storėjančią kiaulę, kol skerdikas įsmeigė peilį į ilgai ieškotą tašką ir pasiuntė čia aprašytus tris paršelius į knygoje nupieštą tvartą.
Pabudo XX amžiaus tvarte. Susiėmęs į rankas ištraukė save iš mėšlo krūvos šalia karvės. Ta nusišypsojo, parodė liežuvį ir užlipo ant kojos. Suklikęs šoko aukštyn į pastogę ir nutūpė prie karvelių poros. Patelė nusišypsojo bur bur, patinėlis išspjovė burkū ir nustūmė žemyn. Užšokęs ant arklio, susimušė labai jautrią vietą, nuslydęs ant mėšlo, susipažino su kanopa, su pasaga ir jų seserimis. Vartomas kiaulių, pabudo švarioje lovoje ir perskaitęs sapnininką džiaugėsi prognozuojama finansine gerove.
Pabudo prie senojo kūno likučių. Nuplovė, nuvalė, papudravo, padažė, sudėjo likučius į karstą, įrėmino nuotrauką, pasiėmė atlygį, bet į barą nėjo. Nei pas panas, nei pas draugus, nei pasivaikščioti. Jam viskas nuo pradžios nepatiko. Nusipirko dažų, teptukų, drobės ir tapė, kol užsimiršo. Pasirašęs vėl tapė, tapė, kol tapo tapybos pasaulio žvaigžde. Savimi labai džiaugėsi, gyrėsi, daužėsi į krūtinę ant katedros stogo, kol pusiausvyra baigėsi, krito kojomis žemyn – normaliai – galva aukštyn ir pasimovė ant stulpo. Specialiųjų tarnybų darbuotojai nuplovė įvykio vietą vandens čiurkšlėmis. Paskutinio paveikslo vaizdas liko nekoks, bet visiems labai įsiminė ir įėjo į pasaulio meno istoriją.
Pabudo devintame aukšte labai garsiai aimanuodamas moters balsu. Pakeitė lytį. Jai skaudėjo dantį. Ji gėrė vaistus, skausmas praėjo. Užėjo kaimynas. Jai patiko. Patiko ir jam. Abu aimanavo ant sofos devintame danguje ir pritraukė dešimto aukšto gyventojų dėmesį. Garsiai šaukė ir jie. Jis puolė teisintis, bet iškrito pro langą ir užsimušė. Ji palaidojo, paliūdėjo, pašūkavo ir pagimdė dukrą raudonais plaukais. Dirbo mokytoja, bet tai neįdomu niekam.
Atmerkęs trečiąją akį matė save sapne lakstantį po daržą su mediniu kardu ir kapojantį aplink lakstančius demonus. Pakirstieji krito į lysves, krauju laistomi sparčiai leido šaknis, dygo, gijo, dauginosi, bet, kramtomi į pagalbą atskubėjusių baltų vikšrų kohortos, geibo nespėję vėl išskleisti sparnų ir pakilti į orą, painiojosi, kliuvo po kojomis lakstančiam su kardu, kol tas parklupęs atsisėdo ant žemės, išvertė abi akis, trečiąją užmerkė ir atsibudo labai nusilakstęs. Trečiosios akies atvėrimas sapne prognozavo viršininko pagarbą ir gerus pokyčius lipant karjeros laiptais.
