KOSTAS POŠKUS

Katinas ant stogo

 

Jis, nors reikėtų sakyti daugiskaita – jie, mėgsta įsitaisyti aukštai ir nesvarbu, ant stogo ar ne, ir stebėti aplinkinį pasaulį iš pirmo žvilgsnio nejudriomis ir abejingomis akimis. Sakau „iš pirmo žvilgsnio“, nes jeigu imsime stebėti juos, iš jų dangaus fone styrančių trikampio formos auselių, iš uodegos padėties suprasime, kad jie, atvirkščiai, yra labai jautrūs aplinkos pokyčiams ir vadovaujasi puolimo ar bėgimo (protingo atsitraukimo) principais. Eidami per rasotą rytmečio pievą nebūkime tikri, kad kažkur žolynuose mūsų nestebi akylas žvilgsnis, kurio savininkas vertina mus ir jam nė motais, kad neturime jokių kėslų, kad gėrimės tik paukštelių trelėmis. Esame šalia vieni kitų, bet lyg svetimuose paraleliniuose pasauliuose. Netgi eidami tuščiais šaligatviais, supraskime, kad esame stebimi ne tik smalsių bobučių (kartais netgi su teatriniais žiūronais), bet ir ant palangių išsidrėbusių katinų. Ir kaip nepradėsi galvoti apie sąmokslo ir totalaus sekimo teorijas?

Autoriaus piešinys

Autoriaus piešinys

Teksto autorius, pasirinkęs antraštei klišę, gerai supranta, kad nėra nei originalus, nei vienintelis nepakartojamas. Klišės yra klišės, bet šablonavimas kartais suteikia patogumo, jis skaitytoją ar žiūrovą įstato į tam tikras vėžes ir tada visai praranda prasmę dviračio išradinėjimas. Oho! Ir vėl klišė!

Stebėjimas iš šalies suteikia progą pajusti, kad esi nešališkas, kad taviškis vertinimas yra tarsi veidrodinis, t.  y. tikrasis teisingas. Šios iliuzijos nepagrįstumą galima patvirtinti, pavarčius šimtmečio laikotarpio istorijos vadovėlius, kuriuose apie tuos pačius reiškinius, apie jų pagrindinius žaidėjus rasime visiškai priešingus vertinimus. Žinoma, kalbant apie istoriją, negalima pamiršti vyraujančios politinės ar kitokios konjunktūros, formuojančios visuomenės požiūrius, kurie praėjus laikui atrodo paprasčiausiai juokingi, jeigu nespėja pridaryti žmonėms nepataisomos žalos. Taip vyko ir vyksta visados, net nepastebime, kad kažkokie idiotizmai vyksta dabar visai šalia mūsų, o visą jų žalą ir pasekmes galėsime įvertinti daug vėliau.

Pradėdamas rašyti apie mus stebinčius ir vertinančius katinus, klausiau savęs, kaip jie mato mus – maitinančius šeimininkus, paleisti plytgalį besiruošiančius piktadarius ar judančius niekam nereikalingus dvikojus objektus? Abipusiai ryšiai tarp Homo sapiens ir kitų gyvių tokie sudėtingi ir supainioti, kad juos geriau tiktų vadinti daugiapusiais. Maža mergaitė, glostanti pūkuotą murkiantį padarėlį, mato jį kaip švelnumo įsikūnijimą, o kartą stebėta scena, kaip su pabėgusia į lauką dekoratyvine balta pele žaidžia nedorėlis juodas katinas, leidžia galvoti, kad vargšei pelytei žaidimas, kurio pabaiga labai aiški, smagumo neteikė. Kitados auginta katė, paleista į lauką ir pamačiusi tolumoje bidzenantį veršio dydžio šunį, nepatingėdavo keliais šuoliais perskrieti skersai futbolo aikštę ir jam įsikibti į gaurus. Girdėdavosi tiktai ano nevilties kupinas kaukimas. Ir atvirkščiai: kaimynai iš viršutinio aukšto vesdavo pasivaikščioti dviejų sprindžių dydžio šunėką. Suprasdavome iš Pincės elgesio, kai ji prisispaudusi prie durų pašiauštu sprandu šnypšdavo iš baimės. Ausis draskantis morčiuojančių kačių ir katinų muzikavimas jiems, be abejo, yra labai gražus ir jaudinantis, o mane, prisipažinsiu, paverčia nedorėliu, kuris nesąmoningai dairosi plytgalio.

Nesusikalbėjimas, nesupratimas, o gal nenoras suprasti kitus lydi mus nuolatos. Ir čia vėl grįžtu į kasdienybę. Retsykiais važiuoju į sodų bendriją. Jei važiuoju savu transportu, paimu pavėžėti link miesto į autobusų stotelę pėdinantį kokį sodininką. Ir tada turiu visą kelią klausytis pasakojimų apie sausą / lietingą vasarą, apie pomidorų auginimą ir pan. Negaliu įsiterpti, kad šios temos man mažai rūpi, nes nesu jų klano narys. Nuėjęs į finansų įstaigą išklausau priekaištų, kad nesidomiu Vyriausybės šiuo ar kitu klausimu priimtais nutarimais. Atšokit nuo manęs! – neužtektų man gyvenimo, jeigu pradėčiau rytmečius skaitydamas verslo žinias.

Anądien eidamas į studiją pamačiau žydinčios forsitijos fone senoje kompiuterininko kėdėje bičiulį N., kuris visados pasižymėjo pomėgiu gamtai, sveiku gyvenimo būdu. Dabar jis, užvertęs galvą ir mėgaudamasis skaisčios saulės spinduliais, ant suolelio laikė sugipsuotą koją. Šalia ant žolės gulėjo ramentai. Pasirodo, kad šis sveikai atrodantis vyriškis serga cukriniu diabetu ir lipdamas laiptais praradęs sąmonę susilaužė čiurnos kaulus. Sakė neprisimenantis nei griuvimo, nei kaip pateko į ligoninės priimamąjį skyrių. Jau vėliau, paklaustas traumatologo apie darbovietę ir einamas pareigas, atsakė esąs pensininkas ir beveik visą gyvenimą dirbęs statybose suvirintoju. Aha, atsakė gydytojas, visi statybininkai yra alkoholikai, ir kažką pasižymėjo savo popieriuose. Norėdamas paguosti nelaimėlį, papasakojau prieš dešimtmetį girdėtą istoriją apie ėjusį į darbo biržą registruotis bedarbį, kurio išorė darbuotojai kažkodėl nekėlė pasitikėjimo. Gal norėdamas pajuokauti, o gal dėl kitų priežasčių, anas teisinosi, kad šio vizito proga nusiskutęs ir net odekolonu pasišlakstęs. Neleisdama užbaigti, darbuotoja atrėžė: „Man tas pat, ar tu vandenį geri ar odekoloną, o pasiūlyti darbo negalime.“ Po mano pasakojimo N. vietoj pasisveikinimo manęs klausia: „Tai vandenį geri ar odekoloną?“

Papasakojau šią istoriją ne norėdamas pagraudenti ar pasiguosti dėl vis dar  (!) pasitaikančių neišauklėtų ir nemandagių žmonių, kokių sutiksi ir tarp valstybės tarnautojų etc. Gerai žinau, kad visuomenę galima skirstyti (procentų nežinau) pagal gyvenimo būdą, pomėgius, prigimties gerumą ar blogumą, patiklumą, prisitaikymą prie aplinkos ir t.  t. Nedidelę, bet pačią geriausią jos dalį priskirčiau gailestingųjų samariečių grupei, nuolat išgyvenančiai dėl aplink esančio blogio, kurį galima įveikti gerumu, kartais menu ar dar kuo nors. Bėda ta, kad blogiukams, sudarantiems atitinkamą visuomenės dalį, visai patinka daryti bloga. Kad vagis, klausydamasis žodžių, jog svetimą pasisavinti yra nedora, gali pritardamas linksėti galva, bet pasitaikius progai nesudvejos nė akimirkos. Kad kartkartėmis žmonijoje atsiranda globalių žudikų, dėl savo išgalvotų idėjų sukeliančių lokalius ir net pasaulinius karus. Kad juos reikia laiku išrauti lyg piktžoles iš daržo, nes jiems negalioja jokie žmonių priimti susitarimai ar nuostatos – aišku, apie ką kalbama. Visi (ar bent dauguma mūsų) sutariame, kad atimti kitam gyvybę – pats didžiausias nusikaltimas, o su šiais nusikaltėliais pasaulinio lygio politikai dažnai kalba kaip su normaliais žmonėmis.

Stebėjimas iš aukštumos, šalies (nuo stogo) daug ką duoda, bet to neužtenka. Žinia, paprastas, eilinis žmogus nedaug turi galios ką nors pakeisti, vienas vandens lašas nepajėgia numalšinti troškulio ar sudrėkinti perdžiūvusios žemės, bet daug, labai daug vandens lašų gali atgaivinti ją nuplaudami pakelės šiukšles.

 

 

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.