Literatūra

Grįž­tant

RŪ­TA JA­KU­TY­TĖ Anks­čiau jaus­da­vau, kad kaž­ką tu­riu, ir bū­da­vo ma­lo­nu. Di­džia­vau­si, kad dar ga­liu švais­ty­ti die­nas ir vis tiek man jų bus li­kę dau­giau nei ko­kiems vė­ži­nin­kams su vamz­de­liais no­sy. Jei su­gal­vo­čiau stai­ga iš­mok­ti man­din­gų kal­bą ar iš ko­mos tik po ko­kių sep­ty­ne­rių me­tų at­si­bus­čiau.

At­si­tik­ti­nai apie tu­riz­mą

LAURA ŠVEDAITĖ Ke­lio­nė – tai tar­pu­sa­vy­je ne­bū­ti­nai su­si­ju­sių at­si­tik­ti­nu­mų vi­su­ma, ku­riai bū­ti­na pa­si­duo­ti. Ant­raip – ke­lio­nė ne­įvyks. Ant­raip – ne­įvyks joks gy­ve­ni­mas. Api­brė­ži­mus mėgs­tan­tis ke­liau­to­jas

KĘSTUTIS NAVAKAS. Eilės

AUŠRA KAZILIŪNAITĖ. Eilės

At­spin­džiai

AG­NĖ ALI­JAUS­KAI­TĖ X: Būk ge­ras, su­rask ma­no aki­nius. Y: Ta­vo aki­nius? Ne­ga­liu. X: Ko­dėl? Y: To­dėl, kad ne­pa­jė­giu at­si­sto­ti. Man žvė­riš­kai ge­lia de­ši­ni­ą­ją pė­dą. X: No­rė­jai pa­sa­ky­ti – są­na­rį? Y: Ne, pė­dą. Į ją su­smi­go daug šu­kių.

Som­nam­bu­las

EG­LĖ ŠVED­KAUS­KAI­TĖ Su­ti­kau jį nak­tį ne­to­li Ka­ted­ros. Jis ėjo grei­tai, su­si­ki­šęs ran­kas į ki­še­nes, su­si­gū­žęs ir trūk­čio­da­mas pe­čiais. Įdo­mus man pa­si­ro­dė iš pir­mo žvilgs­nio, to­dėl ty­liai bė­gau pas­kui jį. Marš­ru­to su­pras­ti ne­ga­lė­jau – jis ėjo ra­tais, įlįs­da­vo į kiek­vie­ną skers­gat­vį, bet nie­kur ne­su­sto­jo. Tu­rė­jo pa­jus­ti, kad se­ku, bet ne, tik ėjo, ėjo, ėjo.

Škac, mintie, škac

KRISTINA TAMULEVIČIŪTĖ Tak­si lauk­ti ne­rei­kė­jo. Pa­slau­gus die­du­kas ati­da­rė du­ris, ba­ga­ži­nės gi­lu­mo­je at­gu­lė la­ga­mi­nas, pa­me­nu, ku­rį lai­ką dar ne­su­pra­tau, kas vyks­ta, kol ga­liau­siai iš­le­me­nau, kad ga­ben­tų ma­ne į oro uos­tą, ir su­smu­kau ant už­pa­ka­li­nės sė­dy­nės.

Fi­lo­lo­gi­nės kro­ni­kos

KOSTAS SNORAS Po­nia Fi­lo­lo­gė, ap­si­žval­giusi triuš­te­lė­ju­siam vo­nios kam­ba­ry, nu­si­me­ta cha­la­tą ir vi­sai at­si­tik­ti­nai pa­ste­bi kaž­ką pa­na­šaus į spjū­vių žy­mes. „Keis­ta, – gal­vo­ja ji, – juk aš to­bu­la ir ma­no ins­tink­tai yra to­bu­li.

Silentium

KOSTAS POŠKUS Karštą vasaros dieną važiuodamas svetimo miestelio pagrindine gatve pro autobuso langą matai dar išlikusius suklypusius medinukus ar laiko aptrintus plytų ir akmenų statinius, stebi ten stoviniuojančias, aptriušusias sienas ramstančias ir pravažiuojančius tuščiomis akimis lydinčias žmogystas.

Tarp tautos ir gamtos

GILBONĖ Mama ne kartą pasakojo, kad cicytė, kuri ją augino, nemokėjo nei skaičiuoti, nei skaityti, bet pinigus kažkokiu stebuklingu būdu suskaičiuodavo. Ne tokio jau stebuklingo to būdo būta. Pasirodo, ji dėdavo vieną monetą ant kitos, pagal dydį nustatydavo jų vertę ir, kadangi tų monetų nebūdavo labai daug