Susidūrė

Pokštas, parašytas 1882 metais, bet neįėjęs į kūrinių rinkinius

ANTON ČECHOV

„Kaip miego norisi! – pagalvojau, sėdėdamas banke. – Pareisiu namo ir krisiu į lovą.“

– Kokia palaima! – skubiai pavalgęs sušnabždėjau, stovėdamas prie savo lovos. – Šiame pasaulyje gera gyventi! O tai svarbiausia!

Be perstojo šypsodamasis ir lovoje rąžydamasis ir lepindamasis, lyg katinas prieš saulutę, aš užmerkiau akis ir pabandžiau užmigti. Užmerktose akyse pradėjo lakstyti skruzdėlytės, galvą apgaubė palaiminga migla, išsiskleidė sparnai, iš galvos dangun pasklido kažkokie kailiai… iš dangaus galvon nusileido vata… Atrodė, kad visko labai daug: minkšta, pūkuota, miglota… Staiga tose ūkanose šmurkštelėjo kažkokie mažučiai žmogeliukai. Pabėgiojo, pasisukiojo ir išnyko miglose… Kai išnyko paskutinis žmogeliukas ir jau Morfėjas mane palaimino, aš krūptelėjau.

– Ivanai Osipovičiau, čionai! – kažkur pasigirdo šūksnis.

Atsimerkiau. Gretimame numeryje pasigirdo kamščio šūvis. Kažkas atkimšo butelį. Aš pasiverčiau ant kito šono ir antklode užsidengiau galvą.

– „Aš jus mylėjau, o meilė vis dar, gali būt…“ – užtraukė baritonas gretimame numeryje.

– Kodėl jūs neįsigyjate pianino? – paklausė kitas balsas.

– Velnias, – burbtelėjau. – Neleis užmigti!

Atkimšo kitą butelį, suskambo indai. Kažkas sužingsniavo, žvangindamas pentinais. Trinktelėjo durys.

– Timofejau, ar greitai bus virdulys? Paskubėk, brolau! Lėkštutes dar! Nagis, ponai? Pagal krikščioniškus papročius. Po mažą… Panelytė ožkelytė, avytės kojytės, je vous prie*!

Ir gretimame numeryje prasidėjo išgertuvės. Aš paslėpiau galvą po pagalve.

– Timofejau! Jeigu ateis aukštas blondinas, apsivilkęs meškos kailiniais, tai pasakysi jam, kad mes čia…

Nusispjoviau, pašokau ir pabeldžiau į sieną. Gretimame numeryje pritilo. Aš vėl užmerkiau akis. Kūnas švelniai suvirpėjo, kailiukai, vata… Bet, deja! Po minutės vėl užbaubė.

– Ponai! – sušukau maldaujamai. – Juk tai, pagaliau, kiaulystė! Juk jūsų prašoma! Aš sergu ir noriu miego.

– Miegokite, jums niekas netrukdo, o jeigu jūs sergate, tai lėkite pas daktarą! „Riterių meilė ir garbė…“ – vėl uždainavo baritonas.

– Kaip tai kvaila! – pasakiau sau. – Labai kvaila! Niekšinga.

– Prašom neprieštaraut! – pasigirdo už sienos valdingas balsas.

– Nuostabu! Koks valdovas atsirado! Svarbus paukštis! Kas jūs toks?

– Neprieš…taraut!!!

– Vyrai! Prisipliumpė degtinės ir rėkauja!

– Neprieštaraut!!! – gal dešimtą kartą pakartojo tas pats valdingas prikimęs balsas.

Aš tik varčiausi lovoje. Mintis, kad nemiegu dėl švenčiančių ūžautojų, man pamažu pamažu kėlė įtūžį… Prasidėjo šokiai…

– Jeigu jūs nenutilsite, – surikau, springdamas iš pykčio, – tai aš iškviesiu policiją! Žmogau!! Timofejau!

– Neprieštaraut!!! – dar kartą suriko valdingasis balselis.

Aš pašokau ir kaip išprotėjęs puoliau pas kaimynus. Man norėjosi bet kokiu būdu pasiekti savo. Ten puotavo… Ant stalo stovėjo daugybė butelių. Prie jo sėdėjo kažkokie asmenys išvirtusiomis, gerokai apspangusiomis akimis. Kambario gilumoje pusiaugula ant sofos puikavosi išsidrėbęs praplikęs senukas… Ant jo krūtinės ilsėjosi žinomos kokotės blondinės galvelė. Jis rūsčiai žvelgė mano sienos link ir blerbėjo:

– Neprieštaraut!!

Prasižiojau, norėdamas iškeikti ir… o, siaube!!! Pažinau tą senuką – tai buvo direktorius to banko, kuriame tarnauju. Iš manęs žaibiškai išgaravo ir miegas, ir pyktis, ir fanaberija… Iš kaimynų skriste išskridau.

Visą mėnesį direktorius į mane nekreipė jokio dėmesio ir nepratarė nė vieno žodžio… Mes vengėme vienas kito. Praėjus mėnesiui, jis šonu šonu prisigretino prie mano stalo ir palenkęs galvą, žvelgdamas kažkur žemyn, prabilo:

– Aš manau… tikėjausi, kad jūs suprasite… Bet matau, kad jūs nesiteikiate… Hmm… Jūs nesijaudinkite. Net galite sėdėti… Aš tikėjausi, kad… mums abiem kartu dirbti neįmanoma… Jūsų elgesys Bultychino numeriuose… Jūs taip išgąsdinote mano dukterėčią… Jūs suprantate… Bylas perduokite Ivanui Nikitičiui…

Ir, pakėlęs galvą, jis atsitraukė…

O aš prapuoliau.

___

* Prašau jūsų (pranc.).

„Зеленый змий“, 1906, Nr. 40

Vertė Donaldas Strikulis